Padirigavo kitokį likimą
Dvi­de­šimt vie­nų di­ri­gen­tas Mar­ty­nas Sta­kio­nis pa­si­nau­do­jo be­ne vi­so­mis įma­no­mo­mis ga­li­my­bė­mis at­sisk­leis­ti kaip jau­nas ta­len­tas: di­ri­ga­vo or­kes­trui „Kre­me­ra­ta Bal­ti­ca“, kon­cer­ta­vo Par­yžiu­je, Ta­li­ne, Pra­ho­je ir ki­to­se Eu­ro­pos sa­lė­se, taip pat ne kar­tą yra pa­si­ro­dęs Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės fil­har­mo­ni­jos sce­no­je.

Hamburgo muzikos ir teatro akademijos trečiakursis nestokoja žinomumo, bet jam svarbiausia – ne laurai, o muzika. Kalbindama dirigentą nepastebėjau jokių žvaigždžių ligos simptomų, nors pagrindo jai atsirasti tikrai užtenka. Jaunas amžius, ir jau tokie dideli laimėjimai. Paklaustas, kaip pavyko tiek daug nuveikti, dirigentas šypsodamasis atskleidė paslaptį: muzikos pradėjo mokytis labai anksti – ji visada buvo šalia.

Klasikinė muzika, pasak Martyno Stakionio, tapo ne tik jo profesija, bet ir gyvenimu./Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Dar visai mažą vaiką mama dažnai imdavo kartu į Filharmonijos koncertus, jis jau tada „diriguodavo“ orkestrui iš balkono. Vos penkerių Martyną tėvai nuvedė į Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos mažylių grupę. Čia praleido aštuonerius kryptingo muzikinio ugdymo metus. Tada įstojo į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos 9-ą klasę. Ketino toliau dainuoti chore, tačiau simfoninio dirigavimo pamokos likimą pakreipė kitaip – tai tapo vaikino specialybe. Nuo 2015 metų Martynas studijuoja Hamburgo muzikos ir teatro akademijoje, prof. Ulricho Windfuhro klasėje, nuo 2017-ųjų yra Hamburgo kamerinės operos antrasis dirigentas. Kaip sakė M. Stakionis, darbas nuolatinis, sukuriama 30–40 spektaklių per metus. „Mane visuomet žavėjo dirigavimas – vadovavimas, įkvėpimas, – tvirtino Martynas ir pabrėžė, kad diktatoriškas dirigento kultas šiandien jau nebegalioja: – Dirigentas, solistas, orkestrantas... Mes visi bendradarbiaujame, drauge ieškome sprendimų.“

Padeda atsiskleisti

Tačiau dirigentas turi ne tik išstudijuoti kūrinį, partitūrą, sumanyti, kaip jį interpretuoti, bet ir pagrįsti savo sprendimus. „Su orkestrantais visada kalbamės. Negali ignoruoti atgalinio ryšio, kitaip nieko nebus. Norėdamas tobulėti kaip muzikas ar padėdamas atsiskleisti kitiems (toks ir yra mano darbas), privalai bendradarbiauti, palaikyti ryšį“, – aiškino M. Stakionis.

Prieš pustrečių metų įvyko pirmas M. Stakionio pasirodymas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (LNSO) – netikėtai teko pavaduoti susirgusią dirigentę Mirgą Gražinytę-Tylą. „Atsidūriau kaip šaltame vandenyje, kai turėjau perimti batutą. Net ne visą programą buvau paruošęs. Tada tik pavaduodavau dirigentą per repeticijas. Toks iššūkis... Laimė, muzikantai profesionalūs – jaučiau jų palaikymą, šiltą priėmimą. Jaunam dirigentui tai labai svarbu“, – profesinius išbandymus prisiminė muzikas.

Patirtis, anot M. Stakionio, yra neįkainojamas dalykas. Jauni specialistai daug išmoksta iš labiau patyrusių profesionalų. „Labai svarbu, kad jaunesniosios ir vyresniosios kartos žmonės būtų tolerantiški vieni kitiems. Jaunesni įgis patirties iš praeities, o vyresni lengviau reaguos į tai, ką turime šiandien. Vieni iš kitų turi ko pasimokyti“, – įsitikinęs dirigentas.

Klasikinė muzika, M. Stakionio žodžiais, tapo ne tik jo profesija, bet ir gyvenimu. „Ji tiesiog nepakeičiama... Tačiau būna dienų, kai norisi atsipalaiduoti, reikia pauzių. Tada pasiklausau populiariosios muzikos, dainuojamosios poezijos ir pan. Su tais pačiais kolegomis – pianistais, dainininkais – einame į vakarėlius pašokti. Taigi šiuolaikinė populiarioji muzika nesvetima ne tik man, bet ir mano jauniems bendraminčiams“, – neslėpė pašnekovas.

Vardydamas mėgstamus populiariosios muzikos atlikėjus M. Stakionis paminėjo britų alternatyvaus roko grupę „Arctic Monkeys“, Justiną Bieberį, lietuvių dainuojamosios poezijos atstoves Aliną Orlovą, Eglę Sirvydytę.

Martynas Stakionis: „Tas „spragt“ įvyksta būtent tada, kai suvoki, kad iš gaidų skaitome ne vien tik muziką.“

Muzika kaip pažinimo būdas

Batutos meistras nesistebi, kad yra žmonių, nemėgstančių klasikinės muzikos. Tai, anot vaikino, ir šeimos tradicijų, ir ugdymo pasekmė. „Jei jauname amžiuje negirdi klasikinės muzikos, ji tau svetima, natūralu, kad ir vėliau jos nesuprasi. Supažindinti su orkestrais, diegti, proteguoti, skatinti ir lavinti muzikinį skonį reikia nuo pat mažumės. Jaunimui skirti projektai ypač svarbūs“, – teigė Martynas.

Kaip pavyzdį jis pateikė šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje vykusį renginį šeimoms – rusų kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo simfoninę pasaką „Petia ir Vilkas“ sekė... muzika. „Autorius sukūrė ir įdomią istoriją, ir nuostabią muziką, kurioje skirtingi orkestro instrumentai suasmenino tos pasakos veikėjus. Čia kiekvienas herojus turi atskirą, tik jį apibūdinančią muzikinę temą, siužetinę liniją. Pristatomi tam tikri orkestro instrumentai, jie charakterizuojami“, – dėstė M. Stakionis. Pačią pasaką interpretavo kalbėtoja – muzikologė Jurgita Skiotytė-Norvaišienė.

Jaunasis dirigentas pasidžiaugė, kad atliekamų kūrinių repertuare – Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“. „Išsipildė viena svajonių. Aukščiausia, nepasiekiama ikona. Sapnuodavau tą rytą, kai eisiu į diriguoti šio kūrinio, – ir štai, prašau! Po poros studijų metų“, – entuziastingai kalbėjo vaikinas.

Vis dėlto jis nenustoja siekti kitų aukštumų. Dar yra muzikos klodų, kurių išvis neteko paliesti. Netyrinėti kompozitorių Dmitrijaus Šostakovičiaus, I. Stravinskio, Gustavo Mahlerio, Antono Brucknerio kūriniai. „Tačiau negaliu skųstis – turiu nuolatinius projektus su orkestrais įvairiose Europos šalyse. Vis daugiau tenka mokytis ir atlikti naujos muzikos. Svajonės tampa realybe. Bėgant metams bus daugiau kūrinių“, – vylėsi M. Stakionis.

Paklaustas, kas yra dirigento aukštumos, muzikas atsakė, kad tai – patirtis. „Per trumpą laiką tapti kuo produktyvesniam, kuo geriau išmokyti orkestrą naujos muzikos. O tai pasiekiama tik per patirtį... Tiek daug skirtingos muzikos, kompozitorių, laikotarpių... Viskam reikia išmanymo. Norisi skirti dėmesio ne tik to laikotarpio muzikai, bet ir manierai, visam meniniam kontekstui: vizualiesiems menams, literatūrai. Visa terpė veikė kompozitorius, kūrusius to meto muziką“, – atskleidė savo požiūrį dirigentas.

Tuose literatūros, dailės darbuose, anot muziko, slypi tikrasis įkvėpimas. Todėl apsiriboti tik muzikiniais dalykais, muzikologija kartais mažoka. Gilinantis reikia plačiau pažvelgti į visos epochos kontekstą. „Tas „spragt“ įvyksta būtent tada, kai suvoki, kad iš gaidų skaitome ne vien muziką, – ji turi kur kas didesnę prasmę. Tai kalba apie gyvenimą, jausmus, išgyvenimus, kuriuos šiandien, beje, patiriame kitaip, kitoje aplinkoje. Svarbiausia – atsinaujinti, pažvelgti į viską naujai“, – svarstė pašnekovas.

Šį vakarą Martynas Stakionis diriguos Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui./Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Likimo daina

LNSO ir Kauno valstybinis choras parengė ypatingą programą, kuriai diriguoja M. Stakionis. Vakar, kovo 23 dieną, Kauno valstybinėje filharmonijoje pristatytas „Mielasis Bramsas“, o šiandien, kovo 24-ąją, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambės „Likimo daina“.

Ji, pasak dirigento, yra kertinis programos akmuo. Trijų dalių „Likimo daina“ („Schicksalslied“) pagal Friedricho Hoelderlino poemą – vienas ryškiausių Johanneso Brahmso kūrinių chorui ir orkestrui. Šis opusas jaunajam muzikui M. Stakioniui yra lėmęs nepaprastą sėkmę. Dar mokydamasis M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje pelnė Rygos prestižinio tarptautinio „Jazeps Vitols“ choro dirigentų konkurso nugalėtojo diplomą.

Antros koncerto dalies pradžioje skambės Roberto Schumanno trijų veiksmų „Manfredo“ uvertiūra. Dirigento teigimu, tai ne tik muzikinis kūrinys, bet ir pasakojimas. „Sintezė, kurioje yra aiškus siužetas. Mylimąją praradęs romantinis herojus Manfredas ilgisi jos. Kviečiasi dvasias, prašo užmaršties, tačiau šios atsisako padėti. Apimtas desperacijos bando nusižudyti. Galiausiai Manfredui pavyksta, bet jis nepatenka nei į pragarą, nei į dangų... Dramatiškas kūrinys“, – konstatavo muzikas.

Dar visai mažą vaiką mama dažnai imdavo Martyną kartu į Filharmonijos koncertus, jis jau tada „diriguodavo“ orkestrui iš balkono.

Ar pačiam nekyla būties prasmės klausimų? „Vieni gilinasi, kiti ieško analogų literatūroje, muzikoje, savaip bando išgyventi emocijas, kurias patiria. Aš taip pat randu nemažai sprendimų mene, ypač literatūroje. Čia apstu „būti ar nebūti“ tematikos ir problematikos“, – sakė Martynas ir prisipažino, kad daug dvejonių turėjo prieš trejus metus, kai išvyko gyventi į Hamburgą. Tuomet dažnai svarstė, kaip galėtų puoselėti lietuviškumą užsienyje. „Štai toks buvo egzistencinis klausimas“, – pridūrė jis.

Paskui suvokė nesunkiai išspręsiantis tai sugrįždamas į gimtinę – čia koncertuodamas, atlikdamas daugiau lietuviškos muzikos kūrinių. „Prieš metus vyko jubiliejinis kompozitoriaus Arvydo Malciaus koncertas. Gera grįžti prie lietuvių kompozitorių, atsiminti, kad esu lietuvis“, – pabrėžė M. Stakionis.

Tačiau jis jau spėjo įsitikinti – verta pakeisti aplinką, pasisemti daugiau žinių, pasinaudoti galimybėmis. Dėl to esą nekyla nei klausimų, nei abejonių, nors ir jaučiama šiek tiek baimės.

Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka