Pabaisos jaudina. Pokalbis su Antoine’u Barraud
Sau­sio pa­bai­go­je Vil­niu­je lan­kė­si pra­ncū­zų ki­no re­ži­sie­rius, sce­na­ris­tas, pro­diu­se­ris An­toi­ne­’as Bar­raud.

Sausio pabaigoje Vilniuje lankėsi prancūzų kino režisierius, scenaristas, prodiuseris Antoine’as Barraud. Jis žiūrovams pristatė prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ pagrindinėje programoje rodytą savo antrą ilgametražį filmą „Menininko portretas“ („Le Dos rouge“, 2015), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė vienas įdomiausių šių dienų prancūzų kino režisierių Bertrand’as Bonello. Tikras sinefilas, Barraud gali daugiau kalbėti apie kitų filmus nei apie paslėptas savo filmų prasmes.

– Koks Jūsų pirmasis su kinu susijęs prisiminimas?

– Tai filmo „Pinokis“ („Pinocchio“, 1940) scena banginio skrandyje. Ji iki šiol gyva atmintyje, nors tada man tebuvo kokie treji. Mano filmo „Urvai“ („Les Gouffres“, 2012) veiksmas vyksta oloje. Ta vieta man labai panaši į banginio pilvą. Kartu tai tam tikra kino patirties metafora: žmogus su žvake rankose tamsoje atranda povandeninį ežerą, monstrus, keistas būtybes, grožį.

– Kaip susidomėjote kinu ir menu?

– Tai, ką girdime „Menininko portreto“ pradžioje iš Charlotte Rampling lūpų, yra visiška tiesa. Tai beveik mano gyvenimas: mama vesdavosi mane į muziejus, kiną, įvairiausius kultūrinius renginius. Esu laimingas, kad ji tai darė. Su menu ir kultūra susidūriau tik jos dėka. O mano tėvas – sendaikčių pardavėjas.

Kartais juokauju, kad mama išmokė mėgti paveikslą, o tėvas – rėmus. Kiek save prisimenu, visada norėjau būti meno dalimi. Tačiau anksčiau norėjau kurti tokius filmus kaip „Indiana Džounsas“. Įkvėpimas – gražus dalykas, jaučiuosi ne kurio nors sumanymo autorius, o greičiau „vamzdis“, kur susijungia įvairios patirtys, laiko ženklai, pažįstami žmonės. Kuriu remdamasis nuojauta, todėl dažnai mano požiūris į savo filmus būna naivus. Kartais žiūrovai gali pasiūlyti įdomesnes, net netikėtas mano filmų interpretacijas.

– Papasakokite apie „Menininko portreto“ sukūrimo aplinkybes, priežastis?

– Man patinka filmuoti kino kūrėjus. Esu sukūręs režisierių Kennetho Angerio, Shuji Terayamos ir Koji Wakamatsu portretus. Ilgametražio filmo kūrimas gali užtrukti. Buvau nekantrus ir mėgau kurti trumpo metražo filmus. Kartu tai buvo puiki mokykla, galimybė susipažinti su režisieriais, kuriuos dievinu.

Taip man kilo idėja sukurti filmą apie Bertrand’ą Bonello, kuris dar nebuvo garsus ir kurio filmai man patiko. Dokumentinis filmas apie Bonello nieko nesudomino, teko laukti bent šiokios tokios paramos. Belaukdami mes su Bonello, kuris yra geras mano bičiulis, nusprendėme kurti filmą apie fiktyvų režisierių.

Norėjau sukurti filmą, kurio veiksmas vyktų muziejuje, nes erdvė man – vienas svarbiausių filmo elementų. Muziejai man atrodo magiški, labai juos mėgstu. Tai ir yra vienas nuostabiausių dalykų kine – galimybė įgyvendinti savo fantazijas. Filmavimas Luvre leido įgyvendinti vieną iš tokių fantazijų.

Kartu tai filmas apie monstrą. Mane jie visada domino. Pagrindinis personažas domisi monstrais mene, bet jis ir pats yra pabaisa. Būti monstru tiesiog reiškia būti kitokiam, o aš visada jaučiausi kitoks. Monstrai taip pat kliaujasi instinktais. Manau, ne vienas gali tapatintis su monstriškumu. Kino pabaisos King Kongas, Godzila, Frankenšteinas yra labai žmogiški, įdomūs personažai.

– Kino kritikas Louis Guichard’as Jūsų filmą pavadino bohemiško ir snobiško prancūzų kino satyra. Ar iš tikrųjų taip?

– Nemėgstu žmonių, kurie šaiposi iš intelektualumo, todėl man nepatiko Rubeno Östlundo „Kvadrato“ pretenzingumas ir lėkštumas. „Menininko portretas“ nėra satyra, bet filmas juokingas, nes žmonės kartais gali būti juokingi, jų kalbėjimo būdas, pasirinkti žodžiai gali būti juokingi, net aktorių vaidybos stilius gali būti juokingas. Tačiau aš nesijuokiu iš personažų, noriu, kad žiūrovai juos pamėgtų, kad po filmo norėtų apsilankyti muziejuje.

– Gal galėtumėte papasakoti apie darbą su Bonello? Ar nebuvo sunku dviem režisieriams dirbti vienoje filmavimo aikštelėje?

Muziejai man atrodo magiški, labai juos mėgstu. Tai ir yra vienas nuostabiausių dalykų kine – galimybė įgyvendinti savo fantazijas. Filmavimas Luvre leido įgyvendinti vieną iš tokių fantazijų.

– Bertrand’as – nuostabus aktorius. Jis buvo visada pasiruošęs, punktualus, atsidavęs, atviras – tiesiog tobulas. Jis sakė bandęs būti tokiu aktoriumi, su kokiu pats norėtų dirbti. Pritardavo beveik kiekvienai mano idėjai.

– Filmo filme scenas režisavo pats Bonello?

– Taip, panaudojome vieną iš neįgyvendintų Bertrand’o scenarijų, kuriame jis norėjo pavaizduoti viską, kas nepateko į Alfredo Hitchcocko „Svaigulį“. Tai tarsi bandymas užpildyti tuščias vietas, „Svaigulio“ negatyvas. Manau, kad jo režisuotos scenos puikiai įsilieja į filmą.

– Filme Bertrand’as, paveiktas Diane Arbus nuotraukos „Sėdintis vyras su liemenėle ir kojinėmis“, bando ją atkurti. Kas jį paskatino tai daryti?

– Diane Arbus yra pasakiusi, kad monstrai gimsta su savo skausmu bei randais ir todėl jie yra tikrieji aristokratai. Norėjau šios nuotraukos, bet norint filmuoti meno kūrinius reikia sumokėti milžiniškas sumas už teises. Arbus buvo tiesiog per brangi, todėl nusprendėme nuotrauką atkurti filmavimo aikštelėje. Be to, Nicolas Maury siaubingai panašus į vyrą Arbus nuotraukoje. Žinoma, man buvo reikalinga ir dviprasmiška scena tarp Bertrand’o ir Nicolas vaidinamo jauno žurnalisto.

– Esate aktorius, režisierius, scenaristas, prodiuseris. Kuriuo iš šių darbų labiausiai džiaugiatės?

– Neabejotinai rašymu. Rašyti mėgstu labiausiai, rašydamas nejaučiu kažko netenkantis. Kaip režisierius turiu dar daug ko išmokti. Prodiusuoti pradėjau netikėtai. Turėjau galimybę dirbti su Tsai Ming-liang’o trumpo metražo filmu „Madam Baterflai“, kurį jis sukūrė vienam kino festivaliui Italijoje. Tačiau, žinoma, filmą rodė visame pasaulyje.

Taip netikėtai tapau prodiuseriu filmo, kuris buvo visur, tačiau neturėjau jokių ambicijų. Todėl atsisakydavau beveik visų pasiūlymų. Tačiau negalėjau atsisakyti Pierre’o Clementi, Kennetho Angerio, kurio filmai tiesiog galavosi mirtimi Pompidou centro rūsiuose, filmų restauravimo. Šiuo atveju nesijaučiau prodiuseriu, nes nebuvo jokio filmavimo proceso.

Tada man paskambino eksperimentinio kino režisierius Stephenas Dwoskinas ir pasakė, kad jam gyventi liko vieni metai ir kad norėtų sukurti paskutinį filmą, tačiau visi atsisako jį prodiusuoti. Žinoma, negalėjau atsisakyti. Vėliau pasirodė João Pedro Rodriguesas, kurio kinu žaviuosi kokius penkiolika metų ir kuriam taip pat negalėjau atsisakyti. Tačiau su prodiusavimu tikrai baigiu.

– Kas Jums įdomiausia šiuolaikiniame kine?

– Neabejotinai Apichatpongo Weerasethakulo kinas, taip pat Barbeto Schroederio, kuris yra nuostabus režisierius. Toks režisierius pats norėčiau būti. Schroederis kūrė dokumentinius filmus Afrikoje, vaidybinį filmą Kolumbijoje, „blokbasterį“ su Sandra Bullock Holivude, mažo biudžeto filmą Prancūzijoje. Jis neįtikėtinai smalsus ir įvairus. Ne visi jo filmai tobuli, bet visi skirtingi.

Tikra prancūzų kino paslaptis, kodėl nuo 9-ojo dešimtmečio nebemokame kurti komedijų ir detektyvinių filmų. Dabar prancūzų komedijos – tiesiog siaubingos, vulgarios, jų vaizdo kokybė, net apšvietimas baisūs. Kai žiūri 7-ojo ar 8-ojo dešimtmečio komedijas, jų vaizdas, kostiumai – nuostabūs. Netekome gebėjimo kurti komedijas ir film noir.

Aišku, man labai patinka Bonello filmai. Visada domėjausi eksperimentiniu japonų kinu, ypač Shuji Terayama, Koji Wakamatsu ir Kōhei Oguri. Japonų kultūra skiriasi nuo europietiškos, čia visai kitokie tabu, pasaulio suvokimas, tai leidžia kitaip mąstyti apie laiką, santykius tarp žmonių ir t.t. Be to, japonai, turbūt todėl, kad tai itin griežta visuomenė, jeigu pameta dėl ko nors galvą, tai jau pameta. Man tai labai patinka.

Bandau viskuo domėtis, dažnai lankausi kino teatruose, parodose. Tai suprantu kaip savo pareigą. Paryžius šiuo požiūriu yra labai tinkamas miestas. Dvejus su puse metų praleidau Portugalijoje ir nors pati šalis patinka, gyventi be meno parodų, kino įvairovės man sunku.

– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinį prancūzų kiną?

– Bene pirmąkart per dešimt metų visi mėgstamiausi praėjusių metų filmai yra prancūziški. Pats esu nustebęs. Pavyzdžiui, Mathieu Amalrico „Barbara“ – tai nuostabus, gražus, radikalus filmas-eilėraštis. Nesuprantu, kaip tokie filmai vis dar atsiranda, tai stebuklas. Taip pat Robino Campillo „120 dūžių per minutę“ – sakyčiau, populiariojo kino pavyzdys: gražiai, prieinamai, intelektualiai ir jaudinančiai sukurtas.

Tikra prancūzų kino paslaptis, kodėl nuo 9-ojo dešimtmečio nebemokame kurti komedijų ir detektyvinių filmų. Dabar prancūzų komedijos – tiesiog siaubingos, vulgarios, jų vaizdo kokybė, net apšvietimas baisūs. Kai žiūri 7-ojo ar 8-ojo dešimtmečio komedijas, jų vaizdas, kostiumai – nuostabūs. Netekome gebėjimo kurti komedijas ir film noir.

Žinoma, procesai, vykstantys visuomenėje, atsispindi ir kino industrijoje – turtingi tampa turtingesni, o vargšai – dar skurdesni. Tokie filmai kaip „Menininko portretas“ susiduria su visomis pasaulio problemomis tik todėl, kad neturi tinkamo finansavimo. Nelegalus filmų platinimas kelia daug rūpesčių. Filmas dar net nebaigtas, o jį jau galima rasti internete.

Televizijos serialai taip pat apsunkina gyvenimą kino kūrėjams, nes serialai „valgo“ viską, kas yra dramatiška. Dabar sunku gauti finansavimą politinei dramai, nes iš šios medžiagos tiesiog bus sukurtas serialas, tik Stevenas Spielbergas gali sau leisti kurti politines dramas. O eksperimentinis kinas apskritai yra už ekonomikos ribų. Daryk, ką nori, bet negausi jokio finansavimo. Ir nesakykite, kad tai progresas, tai tiesiog rinkodara. Tačiau, kaip visada buvo istorijoje, jei žmonės kuo nors nepatenkinti, jie kovoja. Manau, kova taip pat yra kūryba.