Oskaro Koršunovo „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“: kaip „feikas“ tampa realybe
„Jei­gu šią pje­sę bū­čiau sta­tęs su sa­vo kar­tos ak­to­riais, toks spek­tak­lis gal ir ne­bū­tų iš­ėjęs – mu­my­se per daug są­mo­nin­gu­mo, per di­de­lis at­stu­mas tarp mū­sų ir da­bar­ti­nio jau­ni­mo, tarp rea­ly­bės ir Feis­bu­ko, Ins­tag­ra­mo bei vi­so­kių ki­to­kių da­ly­kų,“ – sa­ko re­ži­sie­rius Os­ka­ras Kor­šu­no­vas, ra­di­jo lai­do­je „A­vans­ce­na“ da­lin­da­ma­sis įžval­go­mis apie nau­jau­sią OKT pa­sta­ty­mą pa­gal vie­no žy­miau­sių šiuo­lai­ki­nių bri­tų dra­ma­tur­gų Mar­ti­no Crim­po pje­sę „Pa­si­kė­si­ni­mai į jos gy­ve­ni­mą“.

Nors M. Crimpo kūrinyje nėra nei siužeto, nei vaidmenų ar veikėjų skaičiaus, žiūrovai, meistriškai klaidinami realybės ir „feikinio“ – suklastoto, išgalvoto pasaulio gelmėse, išgyvena neįtikėtiną istoriją apie save pačius. Vaidmenis spektaklyje kuria jauni aktoriai, režisieriaus mokiniai.

Pjesės ir OKT sąsajos

Dėl to mums taip ir sutapo – ne taip seniai OKT buvo pastatyta ši S. Kane pjesė, tad „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ yra lyg iš autocitatų.“

„Pasikėsinimuose į jos gyvenimą“ publika išgirsta: „Meno kūrinys yra skirtas vartojimui, teatras su tuo neturi nieko bendra“. Ši mintis suskamba aktualiai tiek pasauliniame, tiek lietuviškame kontekste ir, rodos, parašyta šių laikų žmogui. „Ji, matyt, iš kritikų pokalbio,“ – sako Oskaras Koršunovas. – „Šiuo pasakymu M. Crimpas labai taiklus – tikriausiai mūsų kritikai dabar pasirašytų po šia fraze. Pjesėje nenurodyta, kas kalba, tačiau besiknaisiojant visokiuose šaltiniuose atspėti, nuspėti galima. Radome, kad kai kurios to pokalbio frazės tiesiogiai paimtos iš recenzijų apie Sarah‘os Kane „Apvalytuosius“. Ir visas tas pokalbis sukonstruotas iš kritikų straipsnių, o vienas jų autorių, pavarde Tinkeris – realus asmuo, vėliau atsiradęs ir kaip personažas S. Kane „Apvalytuosiuose“: dar prieš sukuriant pastarąją pjesę Tinkeris visaip persekiojo dramaturgę ir siūlė jai reikštis toliau, bet nebe teatre, o psichiatrinės palatose. Dėl to mums taip ir sutapo – ne taip seniai OKT buvo pastatyta ši S. Kane pjesė, tad „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ yra lyg iš autocitatų.“ Anot režisieriaus, „Pasikėsinimai...“ atliepia ne tik tam tikrus pjesės parašymo laikmečio dalykus, bet kartu ir nesenus OKT įvykius. „Konkrečiai – kritikai M. Crimpo kūrinyje kalba apie S. Kane, o mes statėm spektaklį pagal jos pjesę,“ – patikslina O. Koršunovas.

Plotmių begalybė

„Pasikėsinimams į jos gyvenimą“ pasirinkti keli veiksmo vietų matmenys. Pirmoji spektaklio scena vyksta OKT administracijos patalpose, kur žiūrovai mato tiesioginę video transliaciją, perkeliančią juos į įsivaizduojamą reklaminės kompanijos biurą ir stebi, kaip „iš nieko“ sukuriamos tokios istorijos, kuriomis įprastai patiki masės žmonių – kitaip tariant, publikai tarsi atskleidžiamas, dekonstruojamas masių manipuliacijos mechanizmas, kartu panyrant į įtaigią aktorių kūrybą, leidžiant jiems žaisti žiūrovo sąmone, pasąmone, emocijomis.

„Savo gyvenimą vertiname tais terminais, kuriais jį vertina reklama. Tuo ir įdomi ši pjesė – ji kalba apie realybę kaip apie toli gražu nebe vienalytį dalyką,“ – sako Oskaras Koršunovas. – „Mūsų spektaklyje pirmoji scena vyksta ir „reklamščikų“, o iš kitos pusės – ir OKT ofise, su visomis lentynomis, pilnomis knygų apie mūsų teatrą. Net pagrindinio boso rankose, kai jis darosi kokaino dozę, yra OKT vizitinė kortelė. Visa tai yra tam tikra dviprasmybė: yra „reklamščikai“, kuriantys mūsų gyvenimus šiai dienai, o kartu – ir teatro ofisas, kuris irgi yra tokia „kreatyvinė“ vieta, kurioje kuriasi teatras, tam tikras „feikas“, gyvenimas. Tą plotmių begalybę inspiruoja pati pjesė, ir tai yra įdomiausia šiame spektaklyje.“

„Pasikėsinimuose į jos gyvenimą“ rodomi tam tikrų žmonijos istorijos periodų fragmentai, keliantys nejaukumo jausmą, iliustruojantys tai, jog viskas galbūt nuo pat pradžių yra sukuriama paveikti masėms, jas valdyti, ir to akivaizdoje atrodo nebeįmanoma jaustis saugiam kaip asmeniui, kaip piliečiui. „Galbūt svarbu ne tai, jog spektaklis apie tai kalba ar analizuoja, ar kad mes parodome, kaip kuriamas „feikas“. Greičiau atvirkščiai – tiriame, kaip „feikas“ tampa realybe,“ – sako režisierius. – „Ir tai, matyt, įdomiausia – kaip visiškai išgalvoti dalykai tampa tiesa, galų gale – kaip tam tikros ideologijos virsta karu, o juk kuo jos patrauklesnės, tuo trumpesnis kelias į tragedijas. Populizmas visuomet yra „feikinis“, bet tuomet, kai jis tampa vienokia ar kitokia realybe, dažnai būna jau vėlu.

Aktorių ugdymo ypatybės

„Viena iš temų, svarbi šiai pjesei ir jaunųjų aktorių kartai – tapsmas, tapimas,“ – pastebi O. Koršunovas, svarstydamas apie tai, kas aktualu dirbant ties šia medžiaga neseniai studijas baigusiems aktoriams. – „Tai didelis noras tapti – ne kažką daryti, o tiesiog tapti, jau būti, iškart susirinkti kritinį kiekį like‘ų. Ir dabartinis pasaulis labai greitai pasiūlo tam tikras klišes, visas greitas tapimo kažkuo galimybes. Panašiai yra su maistu – kokia jo, kaip ir to tapimo, kokybė? Kiek gi pagundų tapti ir tuo, ir anuo, ir dar kažkuo? Tos visos greitai ateinančios pasiūlos staigiai tave „įforminti“ arba į vieną, arba į kitą vaidmenį... Man atrodo, tai labai būdinga šiai jauniausiajai kartai, su tuo susiję jų veiksmai, jų drąsa ir kartais infantilumas.“

Kalbėdamas apie savo išugdytus aktorius, režisierius pabrėžia: „Jų kursas nuo pat pradžių buvo „įveltas“ į teatrinį procesą. Jie nebuvo mokomi „kažkada“ ateiti į teatrą – buvo pakviesti iš karto, todėl netrukus atsirado OKT ir kitose scenose. Tokia ir buvo pagrindinė mokymo idėja – iškart, praktiškai kažką daryti. Ir tai duoda labai gerų vaisių. Kalbant apie OKT repertuarą, didžiąją jo dalį jau sudaro būtent spektakliai, gimstantys šio kurso dėka. Pavyzdžiui, netrukus švęsime šimtąjį „Vestuvių“ spektaklį, taip pat dar yra „Pamišėlis“, „Apvalytieji“, „Damaskas“, „Jelizaveta Bam“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, neilgai trukus bus pristatyti ir kiti pastatymai. Šie aktoriai buvo mokomi būti praktikais, „įmetus“ juos į teatrinius darbus. Ir tai duoda rezultatą.“

O. Koršunovas sako, kad kūrybinis „Pasikėsinimų į jos gyvenimą“ procesas, kaip ir visų kitų spektaklių, užtruko – aktoriai dirbo apie porą metų. „Buvo įvairių etapų šiame kelyje. Bet šie spektakliai neišleidžiami kaip „studentiški spektakliai“. Kaip taisyklė, normalus kursas, baigdamas studijas, rodo du tris diplominius spektaklius. O šie aktoriai turėjo dvidešimt diplominių spektaklių,“ – pastebi režisierius. – „Tai yra nenormalu, ir tai yra jų „nenormalaus“ mokymo, auklėjimo ir ruošimo pasekmė. „Nenormalaus“ sakau kabutėse, nes realiai jis yra efektyvus.“ Anot pašnekovo, ne visi jo studentų baigiamieji diplominiai darbai tampa spektakliais – savo vietą repertuare ir scenoje įtvirtina tik tie, kuriuose „užsikabinta“ už svarbių, aktualių ne tik aktoriams, bet ir žiūrovams dalykų.

Geroji kartų simbiozė

Plėtodamas „studentiškų spektaklių“ temą, O. Koršunovas pabrėžia, kad jo mokinių darbai nuo pat pradžių nebuvo taip traktuojami. „Ir tai net ne kokybinis skirtumas. Beje, mūsų teatrinė mokykla labai tuo paremta – aiškiu „studentiško“ ir „nestudentiško“ darbo atskyrimu,“ – sako režisierius. – „Anksčiau aktoriai įprastai būdavo neišleidžiami už kurso ribų, jiems jokiu būdu buvo nevalia patekti į profesionalias scenas, erdves. Tam jie buvo tik ruošiami, nuo pat pradžių kartojant „jūs dar „žali“, nesubrendę“. Pas mus taip niekad nebuvo – šie aktoriai nuo pat pradžių buvo traktuojami kaip kūrybingi žmonės: „jūs esat kūrėjai, menininkai; pasitikėkit, darykit“. Tai vienas dalykas. Antras dalykas – aišku, mokymosi procesas suteikia tam tikrą prabangą eksperimentuoti, rodyti, vėl eksperimentuoti, perdarinėti, vėl rodyti. Tad tie pastatytieji spektakliai, tarp jų – ir „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“, tokie gyvi todėl, kad gimė iš bendros kurso energetikos – mokslų, eksperimentų.“

„Pasikėsinimų...“ medžiaga, pasak O. Koršunovo, jauniesiems aktoriams buvo labai organiška. „Jie buvo paskatinti rinktis šiuolaikinę dramaturgiją, patys susirado šią pjesę, nors aš ją, žinoma, savotiškai nešiojausi kišenėje jau seniai. Tad jie man šį kūrinį priminė, per savo patirtis ir supratimą,“ – sako režisierius. – „Tam tikra prasme, susidurdamas su tokia jų pasiūlyta medžiaga, savotiškai grįžau į savo jaunesnįjį laiką, etapą, kai stačiau Marką Ravenhillą, Sarah Kane. Per šią pjesę ir darbą su ja galėjau gilintis ir į savo jaunų aktorių pasaulio matymą, savęs suvokimą jame.“

„Intuityviai jie viską labai jautė, bet trūko tam tikro sąmoningumo, įsigilinimo,“ – pastebi režisierius, kalbėdamas apie jaunųjų aktorių ir savo paties suvokimo skirtumus pjesės atžvilgiu. – „Bet tai buvo geroji simbiozė. Jeigu šią pjesę būčiau statęs su savo kartos aktoriais, toks spektaklis gal ir nebūtų išėjęs – mumyse per daug sąmoningumo, per didelis atstumas tarp mūsų ir dabartinės jaunosios kartos, tarp realybės ir Feisbuko, Instagramo bei visokių kitokių dalykų. Visgi M. Crimpas „Pasikėsinimus į jos gyvenimą“ rašė apie truputį kitokius dalykus, nors dabar jie įgavo tam tikrus naujus kontekstus. Tad šie aktoriai „atšviežino“ M. Crimpą, o ir jis pats ir gerokai „peršoko“ savo laiką.“

Visą Karinos Metrikytės pokalbį su režisieriumi Oskaru Koršunovu galite išgirsti ČIA