Oskaro Hanseno sugrįžimas į Vilnių
Par­odo­je „Os­ka­ras Han­se­nas. At­vi­ra for­ma“ pri­sta­to­mas len­kų ar­chi­tek­to, eks­pe­ri­men­ta­to­riaus, pe­da­go­go ir at­vi­ros for­mos kon­cep­ci­jos kū­rė­jo O. Han­se­no (1922–2005) kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas. Jis Lie­tu­vo­je, Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je, ro­do­mas pir­mą­kart.

O. Hansenas gimė Suomijoje, jaunystę praleido Vilniuje, užaugo Žvėryne, tarpukariu Vilniaus technikos mokykloje mokėsi mechanikos. Vėliau architektūros studijas tęsė Liubline, Paryžiuje, Londone ir daug keliavo. „Jis – pirmasis parodos veikėjas, antrasis – jo atviros formos teorija. Ši buvo svarbi architekto kūryboje ir darė įtaką kitiems kūrėjams“, – pasakojo parodos kuratorė Aleksandra Kędziorek.

Praėjusio amžiaus viduryje pradėta kurti ir 1959 metais Tarptautiniame modernios architektūros kongrese Oterle pristatyta teorija dabar gali būti suprantama kaip utopinė. „Arba kaip kitokio požiūrio į pasaulį siekis. O. Hansenas į architektūrą žvelgė ne kaip į ateities, o į dabarties utopiją. Savo atvira forma siekė pakeisti pastatus taip, kad jie tarnautų vartotojui, kad jis galėtų pats formuoti pasaulį, kuriame gyvena. Šiuos klausimus jis kėlė tada, jie aktualūs ir dabar“, – įsitikinusi Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, viešėjusi parodos kuratorė.

Kiekvienam savas lizdas

Paroda „O. Hansenas. Atvira forma“ į Lietuvą atkeliavo iš Varšuvos. Pirmąkart paroda buvo rodyta Barselonoje, 2014 metais. Paskui – Portugalijoje ir JAV. Simboliška, kad baigiantis parodai ji perkelta į Vilnių – architekto jaunystės miestą.

O. Hanseno kūrybos pristatymu siekiama supažindinti žiūrovus su novatoriškomis jo idėjomis. Architektas priešinosi tam, ką pats vadino uždara forma – iki galo suprojektuotiems standartiniams statiniams, kuriuose nelieka vietos gyventojų kūrybiškumui. Jo manymu, architektūra turėtų atliepti kiekvieno poreikius ir pabrėžti individualumą.

„O. Hansenas bandė įtikinti, kad atvira forma – kaip akiniai, kuriuos visi turėtume užsidėti ir per juos žiūrėti. Jis nenorėjo, kad gyventume skardinėse. Su žmona, taip pat architekte Zofia Hansen, jiedu sugalvojo paukščio metaforą. Esame skirtingų rūšių paukščiai, kurie gyvena ten pat, tačiau kiekvienas susisuka sau patogų lizdą“, – palygino A. Kędziorek.

Antimonumentas

Išskirtinis parodos eksponatas – O. Hanseno paminklas-antimonumentas „Kelias“, skirtas Aušvico-Birkenau fašizmo aukų atminimui (1958). Nors paminklas nebuvo realizuotas, projektas pateko į pasaulio dailės istoriją kaip naujoviškas atminties įprasminimo pavyzdys.

Vietoj įprasto paminklo ant postamento O. Hansenas pasiūlė Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje nutiesti įstrižą kilometro ilgio kelią. Barakai, kaminai, vielinės tvoros jo teritorijoje būtų išsaugoti, o tai, kas už kelio ribų – palikta sunykti ir vėl susilieti su gamta. Tokiu būdu lankytojai galėtų įvertinti, kiek laiko praėjo nuo tragiškų įvykių ir kaip pasikeitė koncentracijos stovyklos aplinka.

Už projektą pirmąją vietą pasidalijo O. Hanseno komanda ir italai, sukūrę tradiciškesnį monumentą. Komisija nusprendė, kad „Kelias“ pernelyg kontroversiškas tam laikotarpiui ir pasiūlė laimėtojams bendradarbiauti – sujungti du kūrinius į vieną. Tačiau O. Hansenas nebuvo linkęs leistis į kūrybinius kompromisus.

Atviros formos muzika

1961 metais Hansenai kūrė Juliuszo Slowackio gyvenamųjų namų kompleksą Liubline. Prieš jį statant architektai paprašė būsimų gyventojų nubraižyti pertvarines sienas taip, kaip jiems būtų patogu. „Tai vadinamasis dalyvavimo dizainas – gyventojai galėjo susikurti norimą būstą. Tačiau tuo metu socialistinėje Lenkijoje buvo įprasta butus skirti atsitiktine tvarka. Taigi eksperimentas nepavyko – galiausiai visi apsigyveno kaimynų suplanuotame bute“, – aiškino parodos kuratorė.

Dauguma architekto projektų nebuvo įgyvendinti. „Ne be priežasties – jam labiau rūpėjo pati atviros formos idėja. Todėl prireikė kelerių metų, kad įtikintume architektus Lenkijoje, jog O. Hanseną verta prisiminti“, – sakė pašnekovė.

Vienas įgyvendintų O. Hanseno projektų – Lenkijos radijo eksperimentinė studija (1966). Tai buvo vienas pirmųjų elektroakustinės muzikos centrų pasaulyje po Paryžiaus, Kelno ir Milano. O. Hansenas sukūrė patalpą, kuri funkcionavo kaip instrumentas. Judančias kambario sienas buvo galima perstumti – pakeisti akustiką. Čia surinkta geriausia to meto įranga, kuri leido muzikams eksperimentuoti. Be to, plieniniai stovai muzikinei įrangai sukonstruoti taip, kad būtų lengvai pritaikomi prie besikeičiančių technologijų. Savo užrašuose O. Hansenas pasižymėjo: „Svarbi patirtis – atviros formos muzika.“

„Tai buvo neįprasta ir nauja kompozitoriams. Paprastai jų muziką galima sugroti. Šioje studijoje, kad išgirstų, ką sukūrė, jiems reikėdavo pasikviesti garso inžinierių, kuris mokėdavo paleisti tas sudėtingas mašinas“, – pabrėžė A. Kędziorek.

Ekscentriškas dėstytojas

Trisdešimt metų O. Hansenas dėstė Varšuvos dailės akademijoje ir kūrė pedagogikos metodus. Studentus jis kviesdavo į savo namus. Ir šioje parodoje galima išbandyti dėstytojo sumeistrautus kūrybiškumo lavinimo aparatus.

Pavyzdžiui, atvykę į Hansenų užmiesčio namą Šumine studentai kasdien gaudavo užduotį – naudodamiesi spalvotu aparatu paaiškinti, ką ketina valgyti. „O. Hansenas manė, kad galime lavinti savo vaizduotę ir plėsti jos ribas. Lenkų meno istorijoje didžiausią įtaką jis padarė ne architektams, bet vaizduojamojo meno kūrėjams“, – teigė A. Kędziorek.

O. Hansenas taip pat pabandė reformuoti Varšuvos dailės akademiją. Tuo metu veikė „Solidarumo“ judėjimas, leidžiantis šiek tiek laisviau eksperimentuoti. O. Hansenas pristatė atviros formos didaktinę sistemą, 1981 metais ji pripažinta oficialiu pedagoginiu metodu. Naujoje sistemoje atsisakyta hierarchijos tarp studentų ir dėstytojų, daugiau dėmesio sutelkta į bendruomenę ir individualią mokymosi programą.

„Prireikė kelių metų, kad įtikintume architektus Lenkijoje, jog Oskarą Hanseną verta prisiminti.“

„Jis pastebėjo, kad akademijoje (ir daugelyje meno mokyklų iki šiol) vyrauja uždara didaktinė sistema – ji suskirstyta į fakultetus, griežtai atskirtos specialybės. O. Hansenas siūlė, kad studentai pasirinktų norimus studijuoti dalykus, dirbtų patys arba komandoje, rašytų sau pažymius, į dėstytojus kreiptųsi, kai prireikia. Skulptūros fakultete jis suprojektavo dėstytojų poilsio lodžiją, kurioje būdavo matyti, kurie profesoriai kviečiami – užsidegdavo lempa. Tai bylojo, kad ne visi jų buvo reikalingi, ir dėl to jie ėmė protestuoti“, – pasakojo parodos kuratorė.

Kūrybinis palikimas šiandien

1983 metais O. Hansenui išėjus į pensiją, jo mokymo sistemos elementų išliko studijose, kurioms vadovavo jo buvę studentai. Architekto idealai – atvira forma, galimybė ją laisvai pritaikyti pagal kiekvieno vartotojo individualius poreikius – aktualūs šiandien, kai miestai auga ir plečiasi. „Kelias“ – kai ieškoma naujų istorijos įprasminimo būdų.

Nacionalinėje dailės galerijoje „Atvira forma“ veiks iki vasario 25 dienos. Šios parodos architektai – grupė „Centrala“ (Simone de Iacobis ir Małgorzata Kuciewicz) – šiemet atstovaus Lenkijai Venecijos architektūros bienalėje.