Oskaras Koršunovas: kalbėsime atvirai
Po­kal­bis su re­ži­sie­riu­mi po Avin­jo­no tea­tro fes­ti­va­lio.

– Oskarai, kaip Tu jautiesi po triumfo Avinjone?

– Noriu kalbėti atvirai, nenoriu nieko slėpti ir „vynioti į vatą“. Kažkada jaunystėje buvau labai atviras. Kai 1990 m. pastačiau „Ten būti čia“, pirmame savo interviu pasakiau, kad esu naujasis Mejerholdas. Vėliau, 1995 m., spektaklis „Labas Sonia Nauji Metai“ Edinburge buvo apdovanotas prizu „The Bank of Scotland Herald Angel“, su kuriuo buvau nufotografuotas greta Pinos Bausch, Peterio Steino ir kitų pasaulio grandų. (Man tuomet buvo dvidešimt penkeri.) Šį apdovanojimą įteikė grupės „Queen“ gitaristas Brianas May’us.

Rodyti spektaklį pagrindinėje Avinjono festivalio programoje In – neįtikėtinai didelės atsakomybės reikalaujantis veiksmas. O ką jau kalbėti apie Molière’o „Tartiufą“!

Kai po pirmojo spektaklio pasakiau, kad esu naujasis Mejerholdas, kurį laiką tuo įsitikinęs ir gyvenau. Man tai labai padėjo kurti drąsiai. Sėkmė užsienyje šį mano įsitikinimą dar labiau sustiprino. O Lietuvoje tokia mano drąsa buvo nuolat „numušinėjama“. Gyvenime buvo daug laikotarpių, kai ši būsena, pasitikėjimas savimi buvo apskritai sudaužyti, kai gyvenau jausdamas tam tikrą baimę ir nepasitikėjimą. Kažkuria prasme po Avinjono aš vėl atgavau pasitikėjimą. Dabar valgydamas nejaučiu skonio, nes visi mano receptoriai yra perpildyti pergalės jausmo.

Rodyti spektaklį pagrindinėje Avinjono festivalio programoje In – neįtikėtinai didelės atsakomybės reikalaujantis veiksmas. O ką jau kalbėti apie Molière’o „Tartiufą“! Prieš pat išvykstant į Avinjoną restorane sutikau Aurelijų Verygą. Jo paklaustas, kaip gyvenu, aš atsakiau, kad labai gerai, nes Lietuvos garbei atstovaus Nacionalinis dramos teatras, netrukus vyksiantis į garsiausią pasaulyje teatro festivalį Avinjone. Šis festivalis tolygus Kanų kino festivaliui. Gal ir netaktiškai, bet pasakiau, kad tai tas pats, kaip lietuvišką šampaną vežti į Šampanės regioną, į šampano festivalius. Aišku, Veryga nusijuokė. Beje, jis linksmas vyras, ir kad apribojo alkoholio vartojimą – labai gerai, bet kad iš vaikų atėmė saldainius, jam šito neatleisiu.

– Kuo ypatinga Avinjono programa?

– Tarkim, šįmet Sashos Waltz, kuri po Pinos Bausch yra antra tokia metrė, spektaklį „Kreatur“ kritikai tiesiog sudraskė, tikra to žodžio prasme. Mano draugė, versdama tuos interviu, pradėjo verkti... Su Sasha Waltz mes buvome susitikę dar iki jos spektaklių rodymų. Panašiai galėjo atsitikti ir su „Tartiufu“, bet įvyko kitaip. Kalbėkime sportiniais terminais – juk graikų teatras prasidėjo nuo varžybų. Teatras visą laiką konkuruoja tarpusavy ir tai yra jo esmė. Varžybos! Ir Shakespeare’o laikų teatre varžybos niekur nedingo. Anaiptol, jos tik sustiprėjo. Pjesių nurašinėtojai buvo mušami pagaliais ir t.t. Ir, kalbant sportiniais terminais, mes šias varžybas laimėjome, tapome festivalio favoritais. Festivalis buvo visas žalias. „Tartiufo“ scenovaizdžio labirintą galima buvo išvysti visur. Išėjo begalė recenzijų, jų srautas nenutrūksta iki šiandien, nes dabar jau pradėjo rašyti įvairūs solidūs žurnalai. Visuose bendruose aprašymuose, skirtuose Avinjono festivaliui, taip pat buvo dedamos „Tartiufo“ nuotraukos. Aš jau nekalbu apie žiūrovų reakciją.

Esminis dalykas: Avinjone taip nebūna, kad „kairieji“, „dešinieji“ ar „viduriniai“ vieningai priimtų spektaklį. Jeigu „Le Monde“ rašys gerai, tai „Republique“ – blogai, jeigu „Le Figaro“ – gerai, tai „L’Humanité“ – blogai. Visada taip buvo. O po „Tartiufo“, kai visi rašo tik gerai, visos recenzijos – tik tritaškiai, tai unikalus dalykas! Mes tapome festivalio favoritais! Žinoma, buvo ir dar keli geri spektakliai – Milo Rau „La Reprise – Histoire(s) du théâtre (I)“ ir Ivo van Hove’s „De dingen die voorbijgaan“. Ne tiek svarbu geros recenzijos, svarbu, kad taip tiksliai buvo suprastas spektaklis. Tai atsispindėjo ne tik iš recenzijų, bet ir iš pokalbių su žiūrovais. Buvo rašoma ir sakoma, jog spektaklis aiškiai parodė, kur ir kokiu laiku mes gyvename, – priešfašistiniu laikotarpiu. Tai – vienas dalykas. O antras svarbus momentas – buvo aprašyti visi aktoriai, muzika, šviesos, įvardijant kūrėjų pavardes. To dar nebuvo. Įprastai rašydavo „geras spektaklis“, „blogas spektaklis“... Tekstuose daug dėmesio buvo skiriama Giedriaus Savicko Tartiufui, Salvijaus Trepulio Orgonui, žvaigžde tapo Toma Vaškevičiūtė, o žvaigždžių žvaigžde – Nelė Savičenko. Nė viena recenzija be Nelės neapsiėjo.

Išėjo begalė recenzijų, jų srautas nenutrūksta iki šiandien, nes dabar jau pradėjo rašyti įvairūs solidūs žurnalai. Visuose bendruose aprašymuose, skirtuose Avinjono festivaliui, taip pat buvo dedamos „Tartiufo“ nuotraukos.

Kodėl aš taip džiaugiuosi šita pergale? Statyti „Tartiufą“ man ėjosi labai sunkiai. Šiam darbui aš, matyt, paaukojau pusę savo likusio gyvenimo. Dar taip nebuvo. Bet įdomu, kad visos nesėkmės virto sėkmėmis. Viskas prasidėjo nuo to, kad pradžioje aš niekaip negalėjau „Tartiufo“ prastumti kaip „projekto“. Buvęs meno vadovas Audronis Liuga griežtai atsisakė, nes šią medžiagą buvau statęs Danijoje, Orhuso teatre. Tuo metu visi taip manė, gal ir dabar tebemano, kad aš stačiau „copy paste“, kad bandžiau prastumti „chaltūrą“. Man nepavyko įtikinti, kad tai yra aktualu. Pasikeitus situacijai, pavyko įkalbinti direktorių Martyną Budraitį, kuris žiūrėjo pragmatiškiau ir suprato, kad bent jau „kasą“ komedija garantuos. Taip mes pradėjome repetuoti „Tartiufą“.

Įdomus dalykas, kalbant apskritai apie komediją, – lietuviai turi gerą humoro jausmą. Tik tas humoro jausmas niekaip neatsispindi nei televizijoje, nei teatre. Mes neturime gerų komedijų apskritai, jeigu neskaičiuosime „Domino“ teatro. „Tartiufo“ repeticijų pradžioje aktoriai ateidavo nusiteikę savotiškai. Tas gilus metaforinis teatras tiek įkaltas į galvą, kad Molière’as visiems atrodė labai lėkštas. Viskas prasidėjo nuo Rolando Kazlo. Aš jam pasiūliau Tartiufo vaidmenį, kurį jis būtų suvaidinęs genialiai. Giedrius – taip pat genialus. Kazlas iš karto pasakė: „Čia – komedija“, ir jis jos nevaidinsiantis. Tada, norėdamas suburti stiprią grupę, pakviečiau dvi aktorių sudėtis. Tartiufo vaidmeniui pakviečiau Dainių Kazlauską ir Giedrių Savicką, Orgono – Dainių Gavenonį ir Salvijų Trepulį, Ponios Pernel – Eglę Mikulionytę ir Nelę Savičenko, Elmiros – Pauliną Taujanskaitę ir Tomą Vaškevičiūtę, Kleanto – Arūną Sakalauską ir Darių Meškauską ir t.t. Visi aktoriai labai stiprūs. Aišku, jie pradėjo konkuruoti tarpusavy. Taip „besikonkuruodami“ jie savotiškai sukilo prieš mane. Savo gyvenime iš aktorių pusės aš niekada neturėjau tokio nepasitikėjimo, kaip statydamas „Tartiufą“. Tas nepasitikėjimas pasireiškė tuo, kad jie faktiškai nesimokė teksto. Vaikščiojo po sceną su lapais rankoje. Kai „Comédie-Française“ stačiau „Užsispyrėlės sutramdymą“, atėjęs į pirmas repeticijas paprašiau, kad aktoriai skaitytų tekstą, ir jie skaitė, kol po kelių dienų supratau, kad vykdė mano prašymą, o tekstus jau buvo seniai puikiai išmokę. Nacionaliniame dramos teatre buvo tokia situacija, kad likus dviem savaitėms iki premjeros aktoriai po sceną dar vaikščiojo su lapais. Aišku, aš visos tos įtampos neišlaikiau ir užgėriau. Todėl spektaklis neįvyko.

Statydamas Vilniuje „Tartiufą“ iš karto pastebėjau, kad jį reikia kreipti „globalizacijos“ link. Buvo aišku, kad Europa skyla. Dešinieji populistai, perėmę bažnytinę retoriką (Dievas, šeima), atėjo tiesiog su Tartiufo retorika. Tartiufas savo šventumą rodė bažnyčioje, o dešinieji populistai savo moralinį veidą ir „šventumą“ visaip rodė, naudodamiesi, kaip Arvydas Šliogeris rašo, nauja mūsų bažnyčia – naujaisiais ekranais, multimedijomis, feisbukais, tviteriais, TV ir pan. Man labai patinka filosofo Šliogerio mintis: naujoji religija yra būtent ekranas. „Tartiufą“ sukau link to, bet išėjo taip, kaip išėjo, – viskas atsidėjo. Ir ši nesėkmė pasitarnavo tam, kad šitas spektaklis, atidėtas ir išėjęs po metų, dar smarkiau palietė globalizacijos temas. Per tą laiką į Lietuvą atėjo lietuviški tartiufai. Iki tol mes stebėjome Lenkiją, Vengriją, Italiją, Austriją, pagaliau Angliją su visu „Brexitu“.

Arba Mykolas Majauskas eina su vėliava už #metoo, o pats „užlekia“, – čia taip pat tartiufizmas. Naująjį tartiufizmą pagimdė populizmas, kuriam labai padėjo visos tos medijos. Tokia pagrindinė spektaklio idėja.

Kas yra Tartiufas iš esmės? Jis nėra niekšas. (Niekšas yra niekšas.) Tartiufas apsimeta esąs šventas, o daro visiškai kardinalius dalykus. Gryniausias pavyzdys yra Eligijus Masiulis, kuris laimėjo programą su reklama, skelbiančia, kad jis kovos su korupcija, ir pats „užlėkė“ ant didžiausios korupcijos. Ramūnas Karbauskis pasakoja, kaip jis, būdamas aštuonerių, pažadėjo mamai kavos negerti ir iki šiol pažadą tesi. Šį jo „prisipažinimą“ aš suprantu kaip prisistatymą: esu šventesnis už šventą. Arba skelbiasi, kad yra kartu su žaliaisiais, o tuo pačiu metu realybėje nuodingas trąšas pardavinėja. Tokie pareiškimai yra grynas tartiufizmas. Arba Mykolas Majauskas eina su vėliava už #metoo, o pats „užlekia“, – čia taip pat tartiufizmas. Naująjį tartiufizmą pagimdė populizmas, kuriam labai padėjo visos tos medijos. Tokia pagrindinė spektaklio idėja.

– Kas apskritai yra „copy paste“ dramos teatre? Ar jis įmanomas?

– Danijoje „Tartiufas“ buvo visiškai kitoks. Jis neturėjo nei globalinių, nei lokalinių tikslų. Aš tiesiog žavėjausi Molière’o gelmėje glūdinčiais itališkos kaukės, gatvės teatro giluminiais dalykais. Molière’as teatru susižavėjo turguje ir prie viso klasicizmo jo kūriniuose pilna commedia dell’arte teatro gyvybės. Daniškas spektaklis buvo labai teatrališkas, jis neturėjo politinių atspalvių, nes tuomet pasaulyje egzistavo kitoks politinis fonas. Daniškas Tartiufas buvo ryškiai išdažytas, su peruku... Beje, aktorius Peteris Flyvholmas buvo žavingas. Jis buvo toks Tartiufas, kokį Lietuvoje siūlė vaidinti Dainius Kazlauskas. Buvo labai sunku suderinti, nes aš norėjau tokio Tartiufo, kokį dabar vaidina Giedrius. Kadangi Kazlauskas buvo pats statęs „Tartiufą“, jis atėjo su savo labai aiškia vizija, tokia, kokią stačiau Orhuse. Tai buvo visiškai smagus Don Žuanas. Aišku, Kazlauskas „ėjo“ prieš mano idėją. Kadangi jis yra be galo talentingas, sugestyvus aktorius, išdarinėjo tokius dalykus, iš kurių visi juokėsi, o tai, aišku, visiškai trikdė Giedrių, nes jis taip padaryti negalėjo. O iš esmės visa tai buvo priešinga mano koncepcijai. Kita vertus, reikia pasakyti, kad Kazlauskas – labai moljeriškas aktorius. Aišku, daniškai traktuotei jis būtų buvęs idealus. Be abejo, Kazlauskas šiam spektakliui davė labai daug – ir man, ir Giedriui, ir visiems. Nepaisant to, kad po pertraukos pradėję repetuoti mes nuo viso to turėjome apsivalyti, esu jam labai dėkingas. Jis yra vienas iš spektaklio bendraautorių.

Repetuojant pirmą kartą aktorių jokios globalizacijos temos apskritai nejaudino, o antrą kartą, kai Seime pasirodė ryškūs pavyzdžiai, aktoriai tapo konkretesni, jiems tapo lengviau. Spektaklis turi du lygius. Jis labai patinka žiūrovams. Iki šiol Nacionaliniame dramos teatre nenuleistos premjerinės kainos, Klaipėdos „žvejukuose“ į tūkstantinę salę bilietai buvo išparduoti per dieną. „Tartiufas“ – politinis teatras. Jis neša ir globalios politikos žinią, ir lokalios. Yra žiūrovų, kurie supranta tik vieną lygį, bet yra suprantančių abu.

Kalbėdami apie Moliére’ą ir apie komedijos žanrą, turime pripažinti, kad Lietuvoje mes jo statymo tradicijos neturime. Buvo Povilas Gaidys, bet aš jo pastatymų nemačiau. Aktoriams komedijos žanras nelipo, nors tai buvo Savickas, Sakalauskas... Jie lengvai visa tai galėjo padaryti, bet kažkodėl nedarė. Jie repetavo, bet prieš premjerą įvyko, galima sakyti, maištas. Pavyzdžiui, buvo tokia juokinga istorija, kai Salvijus priėjo prie scenovaizdžio elemento – „medžio“ ir pradėjo šaukti: „Kas čia per nesąmonė?“ Kadangi pjesėje kalbama apie „buržua“ šeimą, tai dailininkas Vytautas Narbutas pasiūlė naudoti Philippe’o Starcko baldus. Aš Salvijui paaiškinau, kad tai yra ne medis, o garsiausio šių laikų dizainerio pakaba. Na, o Giedrius likus savaitei iki premjeros pasakė, kad jam nemalonu eiti į sceną. Kaip mes „išėjome“ į premjerą, aš neįsivaizduoju. Bet „Tartiufo“ aktoriai yra profesionalai! Nepaisant visko, jie premjerai atidavė visas jėgas. Aišku, pirmas spektaklis buvo toli gražu ne toks, koks yra dabar. Jis užaugo, tapo pilnaviduris. Ir tokį jį pavertė žiūrovai. Jie aktoriams suteikė drąsos, nes jais patikėjo. Aktoriai tai pajuto. Galima sakyti, kad ir toliau šį spektaklį kūrė žiūrovai.

Aišku, atsirado kritikė, kuri viešai paklausė, kaip teatras galėjo išleisti „žalią“ spektaklį. Aišku, ji turėjo omeny ne spektaklio spalvą. Martynas Budraitis yra „profas“: jis suprato, jis pamatė struktūrą. Nors spektaklis gal dar nebaigtas, antrą kartą stabdyti neįmanoma, nes antraip niekada nebus išleistas. Ir spektaklis staigiai „atsirišo“. Kiekvienas žiūrovas, nors kiek suprantantis teatrą, suvokia, kad svarbiausia spektaklyje – struktūra, mintis, kad vaidmenys tokiame spektaklyje tik vystosi.

Prisidengus Hansu-Thiesu Lehmannu, postmodernizmu, šiandien į sceną „prastūminėjama“ neįtikėtinai daug spektaklių. Saviveikla ir mėgėjiškumas taip užvaldė viską, kad realiai teatralų skrandžiai jau nebevirškina profesionalumo. Po „Tartiufo“ premjeros prasidėjo neįtikėtini dalykai. Man, pavyzdžiui, labai skaudu, kad vienas iš mano kolegų, neaišku, kokios būklės pažiūrėjęs generalinę repeticiją, feisbuke parašė šiurpų paskvilį. O aš jam, tiesą pasakius, buvau gyvenime ir kūryboje nemažai padėjęs. Ir jį „laikino“ daug aktorių, netgi mano aktorių, begalė žmonių, net nematę šito spektaklio... Tai neįtikėtinas dalykas! Neįtikėtinas dalykas ir tai, kad Avinjone „Tartiufas“ turėjo absoliutų pasisekimą, o Lietuvoje negavo nė vienos „Auksinių scenos kryžių“ nominacijos, nebuvo aprašyta aktorių vaidyba, išėjo tik kelios keistos recenzijos.

Beje, nors daug kalbama apie politinį teatrą, tik maža dalis kritikų supranta, ką tai reiškia. Todėl rašant apie „Tartiufą“ šis klausimas buvo praleistas. Tuo labiau nebuvo pastebėtas finalas. Tai neprofesionalu. O žiūrovai politinį foną suprato. Ir politikai suprato. Į įvairias laidas mane kvietė Rimvydas Valatka, Daiva Žeimytė, ir aš pats pradėjau rašyti į feisbuką...

Spektaklis vystėsi labai įdomiai, o kai atėjo laikas važiuoti į Avinjoną, aktoriai tą spektaklį ir mylėjo, ir nieko nebijojo. Aišku, mes ruošėmės. Svarbu, kad direktorius vidury vasaros padėjo repeticijas suorganizuoti. Spektaklyje pradėjo skambėti labai daug prancūziško teksto. Žiūrovai reagavo į viską. Aišku, tam buvo gerai pasiruošta. Tarkim, Nelės Savičenko Ponios Pernel visas pokalbis, kuriame ji pasakoja apie savo – aktorės problemas. Avinjone ji kalbėjo prancūziškai, angliškai, kalbėjo daugiau nei Lietuvoje. Publika į ją reagavo nuostabiai. Nors tai, atrodytų, maži niuansai, bet jie atidarė vartus. Ir, žinoma, mus lydėjo sėkmė. Mes patekome į futbolo Pasaulio taurės finalą, kuriame laimėjo prancūzai, o mes buvome nusprendę, kad Tartiufo atėjimas bus susijęs su tų dienų prancūziškomis realijomis. Kaip tik prieš spektaklį po pergalės buvo netgi pavojinga: mieste siautėjo sirgaliai, o mūsų Tartiufas ėjo su kostiumu ir šlepetėmis kaip visiškas „pridurkas“. O aplinkui – petardos, putos, – buvo pavojinga. Kitas dalykas, Algirdas Gradauskas viską filmavo profesionalia kamera, o tie sirgaliai pamanė, kad juos parodys per televiziją, ir kaip jie šoko prieš tą kamerą... Neįsivaizduoju, kaip Gradauskas išsilaikė.

Avinjone teisingai buvo suprasta orgijų scena. Toje filosofinių nusikaltimų ir „ekonominės erotikos“ orgijoje pasirodė du pagrindiniai Tartiufai. Veiksmui įsibėgėjus pasirodė pats garsiausias lietuviškas meno kūrinys – Trumpo ir Putino bučinys, apkeliavęs visą pasaulį, pirmą kartą nupieštas ant Vilniaus restorano „Keulė Rūkė“. Kai mes buvome Avinjone, tuo metu Putinas ir Trumpas realiai „laižėsi“ Helsinkyje. Šia prasme mums taip pat padėjo Dievas: tai buvo absoliuti aktualija, žiūrovai tiesiog lūžo.

Visi prancūzai labai gerai žino šią pjesę nuo mokyklos laikų. Kai Tartiufas ateina, turėdamas visus pasirašytus popierius, skelbiančius, kad ir namas, ir turtas priklauso jam, ir turi ateiti karalius, – tuomet mes darome ilgą pauzę. Žiūrovai šiek tiek sutrinka, tada prancūzų kalba klausiama: „Kažkas turi ateiti?“ Prancūzai tai atpažįsta ir jiems tai sukelia didžiausią juoką. Bet niekas neateina, ir tada Tartiufas siūlo visai salei choru dainuoti „Marselietę“ („La Marseillaise“). O tuomet pasimato daugelio kontekstų junginys. Po to Savickas dar liepia „eiti lauk, į socialinį būstą“. Kas yra socialinis būstas, prancūzams itin aišku, nes Prancūzijoje griežtai: mokesčių nesusimokėjai, ir eini į socialinį būstą – būni iškart ištremtas. Šią aktualiją akimirksniu pagavo. Aktorių išėjimas pro videoekraną link geležinkelio stoties, kuri yra netoli teatro, filmuojamas „live stream’u“, visai teatro bendruomenei buvo tiesiog dramatiškas, nes Prancūzijoje katastrofiška aktorių bedarbystė. Na, o kai Tartiufas šoko Liudviko šokį ir perėjo į fašistinę salvę, salė buvo realiai „nukirsta“. Visą spektaklį prasijuokę, jie nežinojo, ką daryti: ploti, neploti ir kaip reaguoti? Tokiu būdu spektaklis tapo dar aktualesnis nei Lietuvoje.

Kitas nuostabus dalykas: po orgijų scenos, kai prasideda postmodernistinių filosofų citatos – Michelio Foucault, Gilles’io Deleuze’o, – tai yra grynas tartiufizmas. Ernestas Gellneris savo knygoje „Postmodernizmas, protas ir religija“, išleistoje 1993 m., dar iki Niujorko dvynių susprogdinimo, rašė, kad kils karas tarp proto, mokslo ir fundamentalizmo. Jis rašė apie tris pasaulėžiūras – postmodernistinę, mokslinę (naująsias technologijas, kurios mums suteikia patogumą, bet niekaip neišsprendžia esminio – mirties klausimo) ir fundamentalistinę. Jis įspėjo apie prasidėsiantį karą. Tuo metu atrodė, kad tai – per grėsmingas įspėjimas, bet dar nespėjus iki galo perskaityti knygos dvynių nebeliko.

Man buvo įdomus jo požiūris į postmodernistinę pasaulėžiūrą – tai yra grynas tartiufizmas. Tiesiog profesoriai, išsikėlę didžiulius atlyginimus, realiai paisto niekus. Manau, kad kažkas panašaus yra ir su Lehmanno knyga „Postdraminis teatras“. Kas apskritai yra postdraminis teatras? Viskas, kas laužo Aristotelio ir fizikos dėsnius, tai ir yra postdraminis teatras. Pavyzdžiui, jeigu teksto nėra, tai jau postdraminis teatras, arba jeigu teksto yra per daug, tai jau postdraminis teatras. Man, tarkim, prancūzų teoretikas Patrice’as Pavis žymiai didesnis autoritetas. (Jis, beje, labai išgyrė „Žuvėdros“ aktorius.)

Jiems tai per sunkus maistas. Dėl to, matyt, ir buvo tokia reakcija į „Tartiufą“ – kaip į savotiškai gerą meinstrymą ir hipsterišką ignoraciją to paties meinstrymo.

Akivaizdu, kad teatras, kaip ir fizika, turi savo dėsnius. Tų dėsnių negalima nepaisyti. Juos galima laužyti, juos galima dekonstruoti, bet nepaisyti jų negalima. Lietuvoje postdraminis teatras suprantamas kaip nepaisymas jokių taisyklių. Dėl to mes turime krūūūūūvą saviveiklos. Kaip jau sakiau, realiai naujosios kritikos „skrandžiai“ neatlaiko profesionalaus teatro. Jiems tai per sunkus maistas. Dėl to, matyt, ir buvo tokia reakcija į „Tartiufą“ – kaip į savotiškai gerą meinstrymą ir hipsterišką ignoraciją to paties meinstrymo. Bet tai ne meinstrymas. Avinjonas įrodė tai. Šis spektaklis – aukštasis menas, kuris neša labai svarbią politinę žinią, jis yra profesionalus. Todėl po Avinjono „Tartiufą“ pavadinti meinstrymu – nežinau, kam apsiverstų liežuvis.

– O kokią Tu matai teatro situaciją pasaulyje, ypač po peržiūrų Avinjone?

– Festivalio direktorius, taip pat ir režisierius Olivier Py iki šiol buvo labai kritikuojamas. Pasibaigus šiam festivaliui daug kas pabrėžė, kad šiais metais programa buvo labai stipri. Oliver Py staiga tapo išgirtas. Spektaklių buvo visokių: vieni labai patiko, kiti – ne. Šiame kontekste prisiminiau, kaip buvo formuojama programa.

Festivalio nariai buvo pakviesti pažiūrėti „Lokio“, pažiūrėję jį išvažiavo. O „Tartiufo“ net nematė, nes tuo niekas nesirūpino. Bet šį spektaklį pamatė kiti, ne festivalio žmonės, ir jie šią žinią perdavė. Tuomet pakartotinai atvažiavo festivalio organizatoriai ir, pažiūrėję „Tartiufą“, pakvietė. Aišku, viskas išėjo tik į gera, nes per tą laiką spektaklis jau buvo įgavęs pagreitį.

„Lokio“ jie paimti negalėjo. Nei Lenkijoje, nei Lietuvoje niekas nesupranta prancūziškos tragedijos. „Tūsintis“ ant šios tragedijos kaulų – prancūzams nesuvokiamas dalykas! Nesuvokiama ir tai, kad Marie Trintignant finale pergalingai dainuoja Bertrand’o Cantat „gabalą“. Nes Cantat Prancūzijoje yra persona non grata. „Lokyje“ vaidina aktoriai, kurie pasisako už #metoo, bet nesuprantama, kaip jie vaidina tokį turinį. Tai neįtikėtinas dalykas! Jie nesuvokia, kokią žinią neša! Kažkuria prasme šis spektaklis geras ir įdomus, nes jame yra pastovi nuojauta, pastovus nerimas, žinant tą istoriją, kad kažkas įvyks. Bet kūrėjai, pagal mane, tiesiog peržengia moralines ribas.

Prancūzijoje tokia spektaklių kryptis labai madinga. Spektaklis „Joueurs, Mao II, Les Noms“ pagal Dono DeLillo kūrinius vyko virš dešimties valandų. Veiksmas sukoncentruotas paviljone, žiūrovai susodinti aplink jį, o kas vyksta to paviljono viduje, rodoma per ekraną. Žodžiu, daugiau nei dešimt valandų vyksta filmas. Aktoriai kartais išeina, truputį pasityčioja iš tos instancijos, į kurią ką tik įėjo, ir vėl grįžta į sakralią filmavimo aikštelę. Šio spektaklio režisierius Julienas Gosselinas pasakė, kad teatras mirė ir jis užsiima kažkokia „tarpine“ kūryba. Jis yra lyderis to judėjimo, kuriam priklausytų ir „Lokis“. Iš esmės jis kameromis mumifikuoja mirusį teatrą. Tarkim, tiek „Tartiufe“, tiek „Pasikėsinimuose į jos gyvenimą“ (OKT spektaklis) filmavimas yra kito pobūdžio, tai yra gyvos ir filmuotos vaidybos priešpastatymas. Čia filmavimas nesusakralinamas, atvirkščiai, jis yra kaip kontrastas, pabrėžiantis sceninę vaidybą. Avinjone šias tendencijos galima buvo stebėti. Pasaulyje yra įdomaus teatro, bet ir šlamšto kosmiškai daugėja.

– Daug kartų dalyvavęs Avinjono festivalyje, gal galėtum pakomentuoti būtent šio festivalio rengiamas In ir Off programas?

– Šios programos skirtingai suprantamos, tarkim, lyginant su Edinburgo festivaliu. Edinburge tu gali iš frindžo su skulptūrėle papulti šalia Pinos Bausch. Avinjone taip nėra, čia visiškai atskirtos zonos. In yra profesionalaus teatro festivalis, Off – mėgėjiško teatro festivalis. Off turi savo atskirus klubus, atskirus kritikus, atskirus žiūrovus, kurie atvažiuoja žiūrėti būtent Off spektaklių. Šioje programoje maždaug aštuoniasdešimt procentų spektaklių, kuriuose vaidina klounai su raudonomis nosimis. Pasitaiko ir gerų spektaklių, bet retai. Prancūzija apskritai yra hierarchiška. Iš Off programos bilietas į In programą dar egzistuoja, bet jeigu esi In programoje ir kažkaip papuolei į Off, tai bilieto atgal nėra. Tačiau visą šventę Avinjone kuria Off programa: jos dalyviai eina gatvėmis, kuria atmosferą – yra nemažai nuostabių dalykų. Labai teisingai pasakė Vaidas Jauniškis: pats buvimas Avinjono festivalio In programoje jau yra prizas.

Šioje vietoje aš nepraleisiu galimybės pasigirti, nes gal daugiau tokių progų ir nebus. Avinjone buvau aštuonis kartus su spektakliais „Ten būti čia“, „Senė 2“, „Meistras ir Margarita“, „Ugnies veidas“, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Hotel Europa“, „God is DJ“, specialioje In programoje pastatyta Sigito Parulskio pjesė „Vienatvė dviese“, taip pat Gintaro Grajausko „Rezervatas“, dalyvaujant prancūzų aktoriams. Devyni kartai ir realiai parodyti aštuoni tikri spektakliai. Tuo tarpu Krzysztofas Warlikowskis šiame festivalyje buvo septynis kartus, Grzegorzas Jarzyna – keturis, Alvis Hermanis – vieną kartą. Kalbu apie Rytų Europos savo kartos režisierius. Kirilas Serebrennikovas – du kartus, Konstantinas Bogomolovas – nė vieno. Tą sakau, nes... kartais tenka išgirsti: „Pas mus nėra tokio režisieriaus kaip Hermanis.“ Pažiūrėkime, kas buvo Avinjone, ir tada kalbėkime. Jeigu jau mes tokie emocingi ir viską vertiname tik per emocijos prizmę, tai pažiūrėkime į skaičius.

Manau, kad mano mokytojas Jonas Vaitkus kadaise neatlaikė. Atsimenu, kai po „Ten būti čia“ gastrolių mes iš Berlyno traukiniu važiavome namo, kalbėjomės apie tai.

Manau, kad mano mokytojas Jonas Vaitkus kadaise neatlaikė. Atsimenu, kai po „Ten būti čia“ gastrolių mes iš Berlyno traukiniu važiavome namo, kalbėjomės apie tai. Tuo metu Akademiniame dramos teatre (dabar – Nacionalinis) jo statytos „Vėlinės“ gastrolių Lenkijoje metu sulaukė absoliutaus pripažinimo. Juk buvo nuostabus Valentino Masalskio vaidmuo! O lietuvių kritikai šį spektaklį tiesiog apėjo. Aš panašius dalykus atlaikiau. Ir atlaikiau „Tartiufą“. Ir tai yra pergalė, apie kurią aš visiems pasakoju. Aš visiems įrodžiau, kad tai esminis įvykis, kurį laikau savo asmenine sėkme. Pergale prieš priešus – kitaip to nepavadinsi.

Pabaigiant gražiai, tai Avinjonas yra cikados, begalinė teatro šventė. Be galo daug nuostabių spektaklių In programoje, daug nuostabių žmonių iš Off programos, kurie kuria visą šventę. Žiūrovas – ir profesionalus, ir tas, kuris mėgsta mėgėjišką teatrą. Pilnas miestas žmonių, daug kavinių, viskas ošia... O mums dar sutapo su futbolo pergalės švente. Mistralis nešiojo tą šventę iš skersgatvio į skersgatvį ir visa tai labai džiugino. Tiesiog buvo smagu po penkiolikos metų grįžti į Avinjoną. Beje, kodėl buvo tokia ilga pertrauka? Po to, kai iš festivalio išėjo mano teatrinis krikšto tėvas Bernard’as Faivre d’Arcier, vadovauti atėjo Vincentas Baudriller’as. Jis pakeitė festivalio koncepciją – programą formavo koks nors vienas pasirinktas menininkas. Pirmas buvo Thomas Ostermeieris, ir ta programa sėkmingai įvyko. Antras turėjau būti aš. Žinoma, norėjau atvežti daug teatro iš Rytų Europos, iš Lietuvos, o Vincentas pasuko visiškai priešinga kryptimi – jis norėjo daugiau vakarietiško ir prancūziško teatro. Mes su juo mirtinai susipykome. Taip buvo uždarytos durys.

– O kaip Tu atšventei šią pergalę?

– Nuo visos įtampos ir džiaugsmo aš slystelėjau ir likęs Prancūzijoje per pusantro mėnesio išgėriau šešiasdešimt butelių viskio bei nesuskaičiuojamą kiekį vyno ir šampano. Na, ir dar kartkartėmis atsišaldydavau su pastišu. Trumpai tariant, kasdien priimdavau tokią normalią Churchillio dozę. O grįžęs į Lietuvą iš karto nustojau gerti. Ir vėl nebegersiu. Veryginė antialkoholinė kampanija taip paveikė metafizinį klimatą, kad Lietuvoje aš net ir norėdamas negalėčiau gerti.

– Ačiū už pokalbį ir linkiu sėkmės.