Operos nereikia gelbėti, ją reikia puoselėti
Mu­zi­ko­lo­gė Bea­ta Baub­lins­kie­nė reiš­kia­si dau­ge­ly­je mu­zi­ki­nės kul­tū­ros sri­čių: yra ži­niask­lai­dos prie­mo­nių ini­cia­to­rė, kū­rė­ja, mu­zi­kos kri­ti­kos lau­ko at­sto­vė, at­sa­kin­gai jį plė­to­jan­ti ar­gu­men­tuo­ta min­ti­mi ir dar­bais. Lie­tu­vai mi­nint vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį, reikš­min­ga ap­mąs­ty­ti mū­sų kul­tū­rą – kaip ir kuo gy­ve­na­me. Pri­pa­žįs­tant, kad ope­ros me­nas, kaip vi­sų me­nų sin­te­zė, yra itin reikš­min­gas dė­muo, mu­zi­ko­lo­gę kal­bi­na­me ope­ros te­ma.

– Kokie, Jūsų nuomone, reikšminiai operos meno įvykiai, asmenybės buvo svarbios per visą Lietuvos valstybės šimtmetį?

– Jei laiko mašina nusikeltume prieš 100 metų, išvystume nepaprastai aktyvias pastangas burti lietuvišką operą, t.y. steigti nacionalinę operos trupę. Kaip žinome, praėjus vos dvejiems metams po valstybės atkūrimo buvo parodytas pirmasis operos spektaklis (1920 m. gruodžio 31 d. Giuseppe’s Verdi „Traviata“), nuo kurio ir skaičiuojame nacionalinio operos teatro istoriją.

Meno srityje šis laikotarpis buvo susijęs su didžiausiu Valstybės teatro žydėjimu, su opera pačiam reikšmingumo centre... Natūraliai kildavo mintis: o kurgi mūsų originalios lietuviškos operos?

Tarpukariu Kaune operos teatras buvo dosniausiai valstybės remiama kultūros institucija. Gal tai lėmė ir asmeninis pirmųjų asmenų skonis: operoje vakarus leisti mėgo prezidentas Antanas Smetona su žmona, politikos ir visuomenės elitas. Beje, ne viena operos primadona buvo ištekėjusi už žymių politikų, aukštų pareigūnų. Pavyzdžiui, puikioji prieškario Karmen Vincė Jonuškaitė-Zaunienė buvo Lietuvos diplomato, užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus žmona; išdidžioji Toska ir Gražina – Vladislava Grigaitienė – garsaus teisininko, generolo leitenanto Juozo Grigaičio sutuoktinė. Ką kalbėti apie Kiprą Petrauską, kuris buvo visos Lietuvos įžymybė.

Bet ir lūkesčiai operos teatrui buvo keliami dideli. Kritiko Vlado Jakubėno visą tarpukarį reguliariai rašytos recenzijos „Lietuvos aide“ rodo nuolatinį, kartais net priekabų dėmesį operai ir lūkesčius, susijusius su naujais nacionaliniais veikalais. 1957 m. Čikagoje jis prisiminė 1930-uosius – Vytauto Didžiojo metus Kaune: „Sudarius prekybos sutartį su Vokietija ir paskatinus bekonų eksportą, per kraštą perėjo pirmoji ekonominio pakilimo banga. Pinigų atsirado pas žmones ir pas vyriausybę. Meno srityje šis laikotarpis buvo susijęs su didžiausiu Valstybės teatro žydėjimu, su opera pačiam reikšmingumo centre... Natūraliai kildavo mintis: o kurgi mūsų originalios lietuviškos operos?“

1933 m. buvo pastatyta Jurgio Karnavičiaus „Gražina“. Teatras džiaugėsi, prezidentas A. Smetona scenoje įsegė kompozitoriui garbės medalį, bet kritika nerimo: ar „Gražina“ tikrai yra lietuviška opera, jei Peterburge ilgai gyvenęs kompozitorius net nekalba lietuviškai (nors libretas pagal Adomą Mickevičių, žinoma, parašytas lietuvių kalba). Bet 1937 m. pastatoma antra Jurgio Karnavičiaus opera „Radvila Perkūnas“ pagal Balį Sruogą, prieš tai, 1936 m., Antano Račiūno „Trys talismanai“, kuriai sukurtos Liudo Truikio dekoracijos net pelnė apdovanojimą pasaulinėje parodoje Paryžiuje, o 1942 m. įvyksta Stasio Šimkaus ilgai brandintų „Pagirėnų“ premjera. Įspūdingas naujų veikalų pasirodymo tempas, o greta rodomas visas klasikinis repertuaras: Verdi, Wagneris, prancūzų, rusų operos.

Beata Baublinskienė. G. Savicko nuotrauka

Dramatiškas lūžis įvyko 1944 m., kai artėjant frontui į Vakarus pasitraukė visas būrys iškilių menininkų. Išbandymu operos teatrui tapo ir 1948 m. trupės persikėlimas iš Kauno į Vilnių. Ne menkesnis lūžis trupei turėjo būti ir 1974-ieji – persikėlimas iš teatro Basanavičiaus gatvėje į kur kas didesnę dabartinio operos teatro sceną, kai pasikeitė ir fizinis, ir psichologinis atstumas tarp scenos ir publikos. Būtų visai įdomu pasigilinti, kaip erdvės pokytis paveikė vokalinio atlikimo, interpretacijų, sceninių pastatymų stilių.

Sovietiniais metais, kaip ir tarpukariu, opera irgi buvo oficiozinio meno scena. Bet ideologai labai siaurai suprato, kokie turi būti nacionaliniai veikalai, todėl, matyt, ir naujieji kūriniai buvo gana primityvūs (pirmoji lietuviška sovietinė opera – Antano Račiūno „Marytė“, 1953).

Sovietiniais metais, kaip ir tarpukariu, opera irgi buvo oficiozinio meno scena. Bet ideologai labai siaurai suprato, kokie turi būti nacionaliniai veikalai, todėl, matyt, ir naujieji kūriniai buvo gana primityvūs (pirmoji lietuviška sovietinė opera – Antano Račiūno „Marytė“, 1953). Žiūrovai tuos kūrinius greitai pamiršo, o teatrai tikrai jų nebestatys (nors istoriškai būtų smalsu juos pamatyti). Tiesa, išblėsus stalinistinėms nuostatoms atsirado ir „žmogiškesnių“ veikalų, pavyzdžiui, Vytauto Barkausko „Legenda apie meilę“ (1975), Eduardo Balsio „Kelionė į Tilžę“ (1980). Be abejo, ryškus laiko ženklas – Vytauto Klovos opera „Pilėnai“ (1956), publikai ilgam tapusi lietuviškosios operos etalonu. Bet apskritai sovietiniai metai pakenkė požiūriui į naujas operas, nes susiformavo beveik refleksyvi atstūmimo reakcija į vietinių autorių kūrinius kaip į nuobodų, „privalomą“, nelabai menišką meną. O klasika visada buvo mėgstama. Žmonės iki šiol atsimena puikius, šiandien sakytume, jau legendinius atlikėjus Eleną Čiudakovą, Virgilijų Noreiką, Vaclovą Daunorą, Gražiną Apanavičiūtę, dirigentus Rimą Geniušą, Joną Aleksą, ryškius statytojus – scenografą Liudą Truikį, režisierę Vladą Mikštaitę ir daugelį kitų.

Mūsų dienomis vien Vilniuje veikia net keletas operos trupių. O iš pastaraisiais dešimtmečiais sukurtų veikalų minėčiau Broniaus Kutavičiaus „Lokį“ (2000), Onutės Narbutaitės „Kornetą“ (2014) ir kaip reiškinį – 2008 m. prasidėjusį „Naujosios operos akcijos“ judėjimą, kuris lėmė kiekybinį naujų kūrinių (apibendrintai pavadinsiu juos kamerinėmis operomis) sprogimą. Nors nesu nuosekli šio judėjimo stebėtoja, išskirčiau Linos Lapelytės operą „Geros dienos“ (2012) dėl gaivios meniškumo ir socialinio turinio dermės.

– Kaip nusakytumėte, kas yra lietuviška opera? Ar tokios esama? Jeigu taip, kuo ji išsiskiria stebint Baltijos šalių, Europos kontekstą?

– Prieš aštuonetą metų bandžiau suskaičiuoti, kiek yra sukurta lietuviškų operų, pradedant 1906 m. pastatyta Miko Petrausko „Birute“. Tada išėjo per šimtą (pastatyta apie 80), šiandien skaičius bus kur kas didesnis. O jei praplėstume savo žvilgsnį veikalais, kurtais Lietuvoje nuo pat 1636 m. Valdovų rūmuose parodyto „Elenos pagrobimo“, nebūtinai lietuviškais libretais (pvz., kunigaikščio Antano Radvilos arba Vilniuje rašytomis Stanisławo Moniuszkos operomis), gautume įspūdingą ir labai įvairią sceninių kūrinių panoramą.

Scena iš G. Sodeikos operos „Post futurum“. M. Aleksos nuotr.

Kitas klausimas, ar šios operos turi vienijančių bruožų, kurie jas, kaip savitą tradiciją, išskirtų iš kitų kraštų operų. T.y. ar galime apie lietuvių operos tradiciją kalbėti kaip apie italų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, čekų? Atsakyti būtų sudėtinga vien dėl to, jog lietuviškų operų visuma, istorija, mūsų pačių nėra apmąstyta, nei kaip nors rišliai pateikta (čia, žinoma, galėčiau mesti akmenėlį ir į savo, kaip operos tyrinėtojos ambicijas puoselėjančios muzikologės, daržą). Kita vertus, vientisas tautinis stilius mūsų laikais ir XX a. pradžioje, kai gimė lietuviškoji opera, galbūt jau buvo graži utopija. Scenos kūrinių pavidalą labiau lėmė jų autorių talentas ir individualūs pasirinkimai, nei noras ar būtinybė formuoti bendrą estetinę ar ideologinę kryptį. Nors galima išskirti gan stabilią istorinių herojinių arba legendų motyvais grįstų operų srovę („Birutė“, „Gražina“, „Radvila Perkūnas“, Klovos „Pilėnai“ ir „Du kalavijai“, Juliaus Juzeliūno „Sukilėliai“, Algimanto Bražinsko „Kristijonas“, Giedriaus Kuprevičiaus „Prūsai“ ir „Karalienė Bona“, Broniaus Kutavičiaus „Ignis et fides“ ir t.t.). Yra buvę ir bandymų sukurti lietuviškos operos tipą: Kutavičius minėjo, kad rašydamas operą-poemą „Strazdas žalias paukštis“ (1980) jis sąmoningai tolo nuo europietiško operos kanono, norėdamas išgauti specifiškai lietuvišką pavidalą (kaip kad yra kinų opera ar pan.). Feliksas Bajoras operoje „Dievo avinėlis“ (1982) taip pat, manau, bandė užčiuopti lietuviškumo grūdą, kaip ir savo vokaliniuose kūriniuose. Betgi kokios vien šios dvi kryptys skirtingos!

– Šimtmetis – tai jau amžius, bylojantis kartų kaitą, jų patirčių palikimą. Ką įvardintumėte mūsų operos paveldu, saugotina tradicija, vertinga istorija?

– Manau, kad svarbu ne tik prisiminti tokius žinomus dalykus kaip unikalioji naujametės „Traviatos“ tradicija, bet ir stengtis pildyti ligšiolines baltas dėmes: pavyzdžiui, pasidomėti tarpukario Klaipėdos, lenkiškojo ir žydiškojo Vilniaus, karo metų teatriniu muzikiniu gyvenimu. Yra išleista puikių monografijų: Jono Bruverio „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“, Vidos Bakutytės „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915“, Jūratės Vyliūtės „Čikagos lietuvių opera“ ir kitų knygų. Bet temų aruodas toli gražu neišsemtas. Beje, paveldu pavadinčiau ir lietuviškąją vokalo mokyklą, kurią mūsų profesoriai sėkmingai perduoda savo studentams ir mokiniams. Tik reikia tą dabartį irgi fiksuoti visomis šiuolaikinių technologijų suteikiamomis galimybėmis.

– Galvojant apie operas, grįstas nacionaline tematika, – kokios jos, kaip prigyja mūsų teatrų scenose?

Liudo Truikio scenografija Antano Račiūno „Trims talismanams“

– Šiuo metu, manyčiau, mūsų autoriai daugiausia kuria operų vaikams, nes yra toks poreikis ir tai puiku (pvz., Ramintos Šerkšnytės „Penki Merės stebuklai“, Antano Jasenkos „Dryžuota opera“, Antano Kučinsko „Makaronų opera“, Sigito Mickio „Zuikis puikis“ ir kt.), bei eksperimentinių kamerinių operų, kurių kasmet pateikia „Naujoji operos akcija“. Abu šie žanrai nelabai siejasi su vadinamąja nacionaline tematika. Kita vertus, kodėl negalėtume operos „Geros dienos“ priskirti nacionalinei tematikai, jei jos veikėjos yra lietuviško prekybos centro kasininkės?

Iš „didžiajai“ scenai skirtų operų bene tik Gintaro Sodeikos „Post futurum“ susijusi su nacionaline tematika tradicine prasme, bet ir čia pasitelkus ironiją bandoma vengti patoso. Šiandien turbūt jau nebūtų įmanoma sukurti antrų „Pilėnų“. Čia kaip su Vyčio skulptūra: naujai atsirandantis romantizuotas tautiškumo perteikimas atrodo neorganiškas, nors tokia pat skulptūra, sukurta 1930 metais, žiūrėtųsi visiškai natūraliai.

– Pasigirsta minčių, kad opera – jau atgyvenęs menas. Kaip Jūs regite operos dabartį Lietuvoje inovacijų, eksperimentų požiūriu?

Skeptiškai vertinu šūkius „atgaivinti operą“, nes tai tiesiog yra kovos dėl dėmesio savo darbams būdas. Operos nereikia gelbėti, ją reikia puoselėti.

– Operos dabartis Lietuvoje yra nepaprastai gyvybinga. Operos rodomos bene visuose mūsų didžiuosiuose miestuose. Greta klasikos, kurią vienaip pateikia Nacionalinis operos ir baleto teatras, kitaip, sakykime, „Vilnius City Opera“, tarpsta šiuolaikinis eksperimentinis muzikinis teatras, galvą kelia barokinė opera. Gali būti įdomių arba nevykusių spektaklių, galima tiesiog nemėgti operos, bet atgyvenusiu menu jos tikrai nepavadinsi. Skeptiškai vertinu šūkius „atgaivinti operą“, nes tai tiesiog yra kovos dėl dėmesio savo darbams būdas. Operos nereikia gelbėti, ją reikia puoselėti.

– Ar, Jūsų nuomone, pakankamai meniškai Lietuvos muzikiniuose teatruose įprasmintas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis?

– Visos trys pagrindinės Lietuvos muzikinio teatro scenos aplink Vasario 16-ąją pristatė po nacionalinę premjerą: Kauno valstybinis muzikinis po 81 metų pertraukos prikėlė Karnavičiaus „Radvilą Perkūną“, Klaipėdos muzikinis pastatė Kuprevičiaus „Prūsus“, o LNOBT įvyko Sodeikos „Post futurum“ pasaulinė premjera. Tai buvo solidus operinis akcentas, įrėminęs valstybės gimtadienį, o ir žvelgiant istoriškai susidarė reprezentatyvi įvairių laikotarpių lietuviškos operos panorama. Bet jubiliejiniai metai baigsis, ir svarbiausias klausimas – kas bus po to? Ar jubiliejiniai pastatymai – tik gražus blyksnis, ar naujo požiūrio pradžia? Linkėčiau, kad naujas repertuaras mūsų pagrindinėse scenose nustotų būti prabanga ir įgautų nuolatinį ritmą. Kodėl gi mūsų autorių veikalai negalėtų sulaukti Karolio Szymanowskio „Karaliaus Rogerio“ arba Kaijos Saariaho operų tarptautinės sėkmės? Tuomet gal ir sąvoka „lietuviška opera“ nebeatrodys tokia problemiška.

– Pasidalinkite savo įsimintiniausiu operos meno išgyvenimu.

– Papasakosiu apie dvi „Aidas“, kuriomis ir labai nusivyliau, ir labai džiaugiausi. Pirmąkart šią operą scenoje pamačiau Graco operos teatre, Austrijoje, kai ten studijavau. Štai, klausausi nuostabios orkestro įžangos, mintyse jau regiu Egipto auksą, faraonus (įvaizdis, atsineštas iš muzikos literatūros pamokų), uždanga prasiskleidžia ir... tuščioje scenoje matau sofą ir du funkcionierius nūdieniškais kostiumais. Mano nusivylimas buvo begalinis. Turbūt pusę operos šlykštėjausi scenovaizdžio nykumu. Bet po truputį Verdi muzika įtraukė, atlikimas buvo neprastas, o veiksmas scenoje taip sudėliotas, jog spektaklio pabaigoje tiesiog fiziškai pajutau Amneris atgailą ir bergždumo jausmą, kad pražudžiusi Radamesą ir Aidą ji nei meilės, nei laimės nesusigrąžino. Tai buvo tikras muzikinės dramos patyrimas. Tik po keliolikos metų, kai redagavau straipsnį apie operos režisierių Peterį Konwitschny ir ieškojau iliustracijų, supratau, jog tąsyk Grace mačiau vieną iš kertinių šio garsaus statytojo spektaklių!

Tačiau Egipto auksas, kurį taip tikėjausi išvysti Grace, po dešimties metų mane pasivijo Milane. Tąkart man pavyko patekti į pačią „La Scala“, sezono atidarymo spektaklį, Aidą dainuojant Violetai Urmanavičiūtei! Bet šį kartą žiūrėdama klasikinį Franco Zeffirelli pastatymą su didingais senovės Rytų vaizdais nusivyliau jų paviršutinišku blizgesiu...

– Įdomu, Jums opera – kas? Koks yra idealus jos atlikimas ir patyrimas?

– Idealus patyrimas man yra operos spektaklis su visais galimais netikėtumais. Be abejo, operoje tikiuosi girdėti gerą dainavimą, jausti scenos žmonių charizmą. Nesu pernelyg atsargių variantų gerbėja: mėgstu pastatymus, kurie kažką pasako. Operoje, apskritai mene, svarbu, kad kūrinys tave paveiktų. Opera yra labai įtraukiantis pasaulis. Pastaruoju metu kiek atitolau nuo jo, tačiau pavasarį nuvykusi į operos profesionalų konferenciją įsitikinau, kad vis dar puikiai suprantu šios srities žmones, man įdomios jų problemos ir džiaugsmai, apie kuriuos jie kalba. Žodžiu, opera įsirašė į mano mentalinį DNR.

– Jūsų palinkėjimas operai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio akivaizdoje.

– Geriau už Vladą Jakubėną nepasakysi: linkiu „didžiausio žydėjimo“, kad opera būtų „pačiam reikšmingumo centre“.

– Dėkoju už pokalbį.