Nuo šiol Lino Katino ieškokite knygoje
Nuo šiol dai­li­nin­kas Li­nas Ka­ti­nas bus par­duo­da­mas ir nau­jo­je „pa­kuo­tė­je“ – Vil­niaus auk­cio­no iš­leis­ta­me res­pek­ta­bi­lia­me dvie­jų su pu­se šim­to pus­la­pių kū­ry­bos al­bu­me „Ieš­kau, bet ti­kiu ne­rast...“. Su juo, tuo al­bu­mu, gar­su­sis ta­py­to­jas die­va­go­jo­si nie­kaip ne­su­si­jęs, nors kiek­vie­nam aiš­ku, kad jis – ti­kro­ji prie­žas­tis.

Prieš kurį laiką Vilniaus aukcionas išleido tapytojo Leono Katino kūrybos albumą. Dabar pagaliau atėjo sūnaus eilė ir Nacionalinės premijos laureatas virto knyga. Toks reiškinį kartais galime stebėti tik vienoje gyvenimo srityje – dailėje.

Knyga solidi, didelė, sunki. Tad per jos sutiktuves sostinės „Kunstkameroje“ šalia spietęsi bičiuliai sveikindami traukė dailininką per dantį, minėjo antkapinę plytą, uždarytą „lavkę“, gynybos skydą, užvožtą galvą.

Iš jos, tos knygos, ir man šis tas paaiškėjo, tarkime, kiek ir su kuo L. Katinas yra susilaukęs vaikų. Kitus ne mažiau svarbius dalykus jau žinojau: Leono ir Lino Leono nepanašumą, jo katinišką sąmojį, pasidygėjimą sentimentalumu, lietuviškais raliavimais ir savitą žvilgsnį į pasaulį. Jo, to pasaulio, apibūdinimai dažnai skelia šypseną arba baigiasi juoko kosuliu.

Šventos katino nesąmonės

Žvilgsnio savitumas – tapybinėje knygos dalyje. O katiniško sąmojo ir drąsių ištarų pilni leidinio tekstai, pašnekesiai, autoriaus prisiminimai. Albume glaustai pateikiama L. Katino biografija, Alfonso Andriuškevičiaus, Erikos Grigoravičienės, Viktoro Liutkaus, Simonos Skaisgirytės-Makselienės, Ievos Pleikienės ir Kristinos Stančienės menotyriniai tekstai.

Publikuojami ir pokalbiai su žurnalistais Rūta Mikšioniene, Birute Pankūnaite ir šių eilučių autoriumi. Apie tėvą kalba ir jo vaikai – dailininkė Deima Katinaitė ir tarpdisciplininio meno kūrėjas Džiugas Katinas. Darbų reprodukcijos iš pradžių talpinamos paisant chronologijos, o knygai įpusėjus ima šakotis į teminius ciklus.

Knygos iniciatorė ir sudarytoja S. Makselienė pavadino L. Katiną idealiu „užsakovu“. „Jis mums suteikė visišką laisvę renkantis darbus, tekstus. Esu turėjusi ir kitokios patirties“, – nusišypsojo menotyrininkė.

„Visiškai nesikišau, – atitarė dailininkas. – Iš graudžios patirties žinau – pradėjęs aiškinti, ką šnekėti, pasakysi nesąmonę. O nesąmonei pasakyti reikia kiek daugiau gabumų, nei sąmonei. Duok, Dieve, nusiristi iki visiškos nesąmonės. Kad juosta trūktų, ir kuo greičiau.“

Vytį keičia Don Kichotas

Tokių „nesąmonių“ pilna naujoji knyga. Klausiamas, kas jį nešė į tapybą, L. Katinas atskleidė keistą – visai religinį – jausmą jutęs Lietuvos audiniams. „Man vaidenasi, jog ten, pas bobutes, liko paslėptos spalvos paslaptys. Audinių menas iki prieškario gyvavo savarankiškai, be kursų, tiesiogine amžina linija: mama – dukra. Liko net be bažnyčios įtakos, ko nepasakysi apie skulptūrą, grafiką. Stulbinama konstrukcija ir spalva, prasmukusi pro amžius. Žiūrėdavau į lovatieses kaip į altorių. Neklydau – kaip vėliavos“, – knygoje išsisako dailininkas.

Į "Kunstkamerą " rinkosi dailininko talento gerbėjai.

Lietuvos tapybos herbą įsivaizduojąs taip: „Bordeaux fone šuoliuoja mūsų amžinas Vytis. Tik raitelio vardas – Don Kichotas. Jo meilė meilei, poezijai ir muzikai, siekiai ir pergalės, pomėgiai, etika ir moralė – man nepaprastai artimi ir uždegantys.“

Buriatams dovanojo kalną

Arba štai L. Katinas pasakoja, kaip jaunystėje nusitrenkė į Buriatiją – tantristinio budizmo pašventinimo. Didysis mokytojas buvo prieš tris dienas miręs, tačiau lietuvis tuoj pakliuvo pas ano bendražygį Sirenžapą Gataboną. Tas sušėręs atvykėliui per galvą šventų tekstų pluošteliu ir liepęs juos perrašinėti.

„Ir aš ramiausiai pradėjau perrašinėti, tas tęsėsi 3–4 dienas, ir man iš karto atsivėrė visų buriatų širdys, aš jau priklausiau jiems, kaip ir jie man“, – pasakoja L. Katinas. Susipažinęs taip artimai, kad viena buriatų šeima net atvažiuodavusi pas dailininką į Labanorą. „Vietinė lietuvė audėja klausė: „Katinėli, iš kur tu juos ištraukei? Taigi anys be akių“, – buvusi ir tokia „nesąmonė“.

Menotyrininkė Simona Skaisgirytė-Makselienė liko patenkinta, nes Linas Katinas suteikė visišką laisvę leidžiant albumą.

Kitą kartą įšventintasis buriatams lauktuvių nuvežė šakotį. „Buvo pritrenkti. Tas „bankuchenas“ visiškai atitiko jų mąstymą, jie jį priėmė kaip išminties kalną, visiškai realiai, jie nesistebėjo. Ir Gatabonas atpjaudavo ir visam klanui dalino tą „bankucheną“. O jie juokdavosi, rodydavo į mane ir sakydavo: „Matai, učionyj„, – štai kokių keistenybių tapytojas yra papasakojęs naujoje knygoje.

Iš pasileidusios grupės

L. Katinas priklausė dailininkų grupei „24“. Kviesdama pasisakyti jos narį Arvydą Šaltenį, S. Makselienė teiravosi: „Nežinau, dar veikia grupė ar jau pasileidot?“ A. Šaltenis atsakė, kad grupė pasileidusi, tačiau tikrai egzistuoja: „Linas vienas tų, kurie ragino nepasileisti, toliau laikytis kartu.“

Kolega, bičiulis Arvydas Šaltenis (dešinėje) Lino paveiksluose mato jausmo tiesą.

Kalbėtojas priminė, kad L. Katinas į tapybą atėjo iš architektūros. „Staiga blykstelėjo savo paveikslais. Tokiais, kokių mūsų kartoje nebuvo. Savita pasaulio pajauta. Matai, pamaniau tada, ką duoda nebuvimas tapybos lauke. Nors jis jame buvo, lindo iš tėvo šešėlio“, – sakė A. Šaltenis.

Dabar daugelis, pasak jo, maivosi, kvailioja, mėgina į save atkreipti dėmesį. „O Lino paveiksluose matome jausmo tiesą“, – patikino bičiulis.

Dėl Paryžiaus traukė burtus

Prisiminta ir grupės „24“ paroda Paryžiuje. Kas į ją važiuosiąs? Tekę traukti burtus. Ištraukė L. Katinas, o šviesaus atminimo Algiui Skačkauskui nepasisekė. Labai dėl to apgailestavęs.

„Smagiai ten pabuvom. Visi arabai tuoj tapo draugais. Pamilo mus ir Bastilijos aikštės menininkai, ragino Paryžiuje įsitvirtinti, kreiptis į autorinių teisių agentūrą“, – ryškiausius viešnagės įspūdžius vardijo A. Šaltenis.

Žvilgsnio savitumas – tapybinėje knygos dalyje. O katiniško sąmojo ir drąsių ištarų pilni leidinio tekstai, pašnekesiai, autoriaus prisiminimai.

Sugrįžta ir į 1989 metus, kai A. Šaltenio kvietimu L. Katinas pradėjo dirbti tapybos dėstytoju Dailės akademijoje. „Man buvo tikras šokas. Viešpatie, kur?!“ – prisiminė buvęs pedagogas.

Naujoji knyga - solidi, didelė, sunki.

Tikri Lietuvos tapytojai – yra tokių, pabrėžė L. Katinas, – tikriausiai buvo pašiurpę: „Šitas kvailys?..“ „Rodžiau pirštu prie smilkinio ir sakiau – čia Arvydas priėmė“, – prajuokino L. Katinas.

Pagiriamasis pabaigos žodis

S. Makselienė tuos žodžius, kuriuos netrukus perskaitysite, pasakė susitikimui prasidėjus. Tačiau jie taip tinka pabaigai, šiai publikacijai apibendrinti: „Mane labiausia nustebino atradimas – tai intymu, – kad nepaisant išorinio epatažo ir dažno noro šokiruoti, Linas iš tiesų yra labai meditatyvus, iš esmės – religinis tapytojas.“

„Ojei“, – sureagavo tai nugirdęs L. Katinas.