Niujorke neaišku, ko daugiau – gražių vyrų ar gražių moterų
„Ma­no gy­ve­ni­mo pra­džia Niu­jor­ke bu­vo žiau­ri. Ne­tu­rė­jau jo­kio už­nu­ga­rio – nei ry­šių, nei gi­mi­nių, nei ar­ti­mų drau­gų. Jo­kios pa­gal­bos. At­va­žia­vo šei­ma, o aš sė­džiu be dar­bo. Vai­kai tu­ri ei­ti į mo­kyk­lą, už bu­tą rei­kia mo­kė­ti, val­gy­ti no­ri­si“, – jau nuo po­kal­bio pra­džios sa­vo pa­sa­ko­ji­mu in­tri­ga­vo JAV gy­ve­nan­tis ju­ve­ly­ras Žil­vi­nas Bau­trė­nas.

– Sovietmečio kataloguose aptinku jūsų pavardę – respublikinėse taikomosios ir dekoratyvinės dailės parodose eksponuodavote papuošalus, priskirtinus „dizaineriškai“, pas mus ne itin populiariai krypčiai. Tiesa, vienas iš lietuvių juvelyrikos pradininkų prof. Feliksas Daukantas jau buvo įdiegęs „švarios“ formos be pagražinimų supratimą, kai sidabras, gintaras traktuojami funkcionaliai lakoniškai. Tačiau jūsiškis dizainas kitoks...

– Profesorius Daukantas kaip tik ir buvo vienas iš mano mokytojų Lietuvos dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija). Jis padėjo man suprasti, kas yra tikra, parodė, kad forma ir funkcija yra vienodai svarbios. Visada žavėjausi skandinavų juvelyrikos dizainu. Viskas išgryninta, švaru. Idealas – daniški klasikiniai baldai, padaryti kaip skulptūra iš „tikros“ medžiagos, puikių proporcijų, tvirti, patogūs. Toks turėtų būti ir papuošalas – nevienadienis, perduodamas iš kartos į kartą.

Mano papuošalus dailės kritikai vadindavo „mažosios plastikos“ kūriniais. Man tai skamba panašiai, kaip ir „dainuojamoji poezija“. Visi suprantame, nujaučiame, ką tai reiškia, bet tiksliai apibūdinti negalime.

– Ar esate laisvas menininkas? Ar Amerikoje atliekate konkrečius užsakymus, ar tenka bendrauti su užsakovais? Kaip pavyko įsitvirtinti?

Juvelyro karjerą ten pradėjau net ne nuo nulio, bet nuo minuso.

– Nesu laisvas menininkas, bet ir ne „šriubus“ štampuoju. Turiu puikiai įrengtą dirbtuvę, daugiausia dirbu su vienetiniais papuošalais, unikaliais akmenimis. Aišku, po to ant jų uždedamas kompanijos antspaudas. Tai neišvengiama, jei dirbi su kompanijos vėliava. Papuošalai daromi ir vyrams, ir moterims. Niujorke net neaišku, ko čia daugiau – gražių vyrų ar gražių moterų.

Dabar pagal užsakymus darau retai ir tik tiems, kurie manimi pasitiki 100 procentų, nes derinti eskizus neturiu nei laiko, nei noro.

Žilvinas BAUTRĖNAS. Mano pirštas, ant kurio išaugo palmė. 2008. Sidabras, 18K auksas, emalis / nuotrauka

– Na, dirstelėkime į jūsų amerikietiško gyvenimo pradžią. Ar pakako bagažo, atsivežto iš Lietuvos? Ar teko mokytis naujų technologijų, technikų, medžiagos apdirbimo būdų?

– Mano gyvenimo pradžia Niujorke buvo žiauri. Neturėjau jokio užnugario – nei ryšių, nei giminių, nei artimų draugų. Jokios pagalbos. Atvažiavo mano šeima, o aš sėdžiu be darbo. Vaikai turi eiti į mokyklą, už butą reikia mokėti, valgyti norisi. Bet, matyt, kiekvieno žmogaus gyvenime būna tokių dienų, kurias pergyvenus ir su tuo susidorojus pasidaro lengviau, o tada jau niekas nebebaisu.

Atsirado užsakovų, kiek vėliau susipažinau su italų kilmės dizainere Ippolita Rostagno, kuri ką tik buvo įkūrusi juvelyrikos-dizaino kompaniją „Ippolita“. Nuo to laiko dirbu su ja. Kompanija augo, reikėjo mokytis vis naujų technologijų – metalo dangų, įvaldyti lazerį ir t. t. Dabar jau neprivalau visko daryti pats, nors ir moku. Architektas juk negamina plytų namui, kurį suprojektavo. Tiesa, to, ką daro kompanija, netapatinu nei su savim, nei su savo kūryba. Galutinis rezultatas priklauso nuo daug ko – ir nuo tų, kurie gamina, ir nuo tų, kurie parduoda, ir nuo tų, kurie perka.

– Jūsų kūrybinė biografija ir gyvenimas pasidaliję į dvi dalis, nors ir Lietuvoje pavyko, ir JAV pavyksta darbuotis juvelyrikos srityje. Ar apsiribojate papuošalais, o gal lieka laiko ir meniniam metalui?

Pagrindinis dalykas Jungtinėse Valstijose, kad ir kaip liūdna būtų tą pripažinti, yra ne sukurti, o parduoti.

– Gimiau, augau ir mokiausi Lietuvoje. Niujorke atsidūriau, jau peržengęs 40-ties metų slenkstį. Juvelyro karjerą ten pradėjau net ne nuo nulio, bet nuo minuso. Juvelyrikos-dizaino kompanijoje „Ippolita“ dirbu, galima sakyti, nuo pat jos įsikūrimo. Kartu patyrėme viską – ir finansines krizes, ir didžiulius pakilimus, ir kompanijos pardavimą finansinei grupuotei. Lietuvoje dirbau individualiai, o Niujorke kūryba „grupinė“. Vienas parenka medžiagas naujai kolekcijai, kitas derina spalvas, trečias nustato kainą ir svorį. Aš esu atsakingas už pirminį pavyzdį ir jo sukūrimą iš medžiagos. Jei lieka laiko, kompanijai kuriu unikalius papuošalus. Atėję jauni dizaineriai nemoka net piešti, ką jau kalbėti apie medžiagos įvaldymą. Naujos technologijos ir brangus rankų darbas verčia gamybą perkelti iš Niujorko į Aziją, Centrinę Ameriką.

Kuriu ne tik juvelyriką, bet ir kamerines skulptūras, kurias man iš bronzos išlieja draugas, gyvenantis Toronte. Koks mažas pasaulis. Mudu suprojektavome altorių Toronto bažnyčiai, bet buhalteris paskaičiavo, kiek kainuos vien medžiagos – stiklas, bronza, o dar auksavimas… Taip ir liko tik projektas.

– Palyginkite čia ir ten. Ką reiškė būti menininku sovietinėje Lietuvoje? Ir ką dabar reiškia būti menininku Amerikoje?

Žilvinas BAUTRĖNAS. Žiedai (1, 2, 3). 2000. Sidabras / nuotrauka

– Pagrindinis dalykas Jungtinėse Valstijose, kad ir kaip liūdna būtų tą pripažinti, yra ne sukurti, o parduoti. Be senų ryšių ir pažinčių to padaryti neįmanoma. Aš jų neturėjau. Pažįstu tik vieną juvelyrą-dizainerį, kuriam pavyko – galėjo laisvai kurti, nes sutiko teisingą partnerį, perėmusį administravimo ir pardavimų naštą. Atvažiavęs į Niujorką, aš per porą mėnesių iš „menininko“ tapau profesionalu. Čia arba gali ir sugebi, arba esi niekam nereikalingas. Žiauru, tačiau toks jau tas Niujorkas. Gal Amerika ir kitokia, bet aš jos nepažįstu.

Sovietmetis menininkams buvo keistas laikas. Palyginti su pilka kasdienybe, gyvenome kaip spalvotos žuvytės akvariume. Lyg ir truputį laisvesni už kitus, bet ribos vis tiek labai aiškios. Sistema be gailesčio traiškė visus, bandančius tas ribas peržengti. Antra vertus, prisimenu, kad visai neblogai gyveno nekuriantys dailininkai, nevaidinantys aktoriai, nerašantys poetai. Iškankintas veidas, padūmavęs žvilgsnis ir Castanedos knyga ant kavinės stalo... Galėjai būti „laisvas“, nieko neveikiantis menininkas, vis tiek nenumirsi iš bado.

Man auksas dar ilgai priminė čigono dantis.

Į Niujorką važiuoja menininkai iš viso pasaulio ir bando čia prasimušti, todėl konkurencija didžiulė. Pažįstu tik vieną lietuvių dailininką, gyvenantį grynai iš to, ką laisvai kuria, – tai Žilvinas Kempinas. Visi kiti, jei nori kurti, kasdieninę duoną užsidirba statybose arba prižiūrėdami senukus. Čia nieko nestebina restorane padavėju dirbantis aktorius.

– Sovietmečiu kasmet vykdavo respublikinė taikomosios dekoratyvinės dailės paroda, kuriai būdavo ruošiamasi tarsi visuotinei mobilizacijai. Ar dalyvaujate parodose JAV? Gal tai daugiau prabangos dalykas negu būtinybė įrodyti, kad esi?

– Tarp kitko, šiek tiek net ilgiuosi tų „ataskaitinių respublikinių“ parodų... Pamatydavome, ką sukūrė kolegos ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje. Buvo tikrai galingos parodos. Šiuo metu dailininkai, manau, net neturėtų tam laiko. Vieni klajoja po pasaulį, kiti dirba su Paryžiaus, Londono galerijomis, treti Danijoje tapo karališkosios šeimos portretus… Jei esi „geras“, tai esi užimtas.

– Apibūdinkite, koks jūsų požiūris į medžiagą – sidabrą, brangakmenius...

Žilvinas BAUTRĖNAS. Segė „Aš tave matau 1“. 2015. Sidabras, varis, 18K auksas, dūminis topazas, granatai / nuotrauka

– Kuriu daugiausia iš sidabro. Jis pigesnis, todėl nereikia skaičiuoti kiekvieno cento. Esu dirbęs su įvairiomis medžiagomis – ir labai pigiomis, ir labai brangiomis. Sukūriau daug papuošalų iš juodinto plieno su auksu. Labai gražus derinys. Man atrodo, galima naudoti absoliučiai viską, jei kuri instaliaciją, performansą arba pristatai parodinę idėją. Bet nešiojamas papuošalas turi būti iš gerų medžiagų, kad išsisegus auskarus, ausys neliktų juodos.

– Sovietmečiu metalo menininkai kreivai žiūrėjo į auksą. Standartizuoti fabrikinės gamybos juvelyriniai dirbiniai demonstravo dėvėtojo statusą, perkamąją galią, bet ne jo skonį bei polinkius. Ar svetur pasikeitė jūsų požiūris į auksą, brangakmenius, perlus ir deimantus? Ar šitos medžiagos jūsų akyse jau „reabilitavosi“?

– Nei prie aukso, nei prie sidabro, juo labiau brangakmenių sovietmečiu negalėjome net prisiliesti. Tai buvo valstybės „biznis“. Todėl autorinė juvelyrika merdėjo. Buvo tik ypatingo bjaurumo papuošalai, saldūs kaip vestuviniai tortai. Man auksas dar ilgai priminė tik čigono dantis.

Dabar dirbti su auksu man patinka. Puiki medžiaga, labai plastiška, švari, turi daug atspalvių. Svarbiausia, nepavaldi laikui – nesioksiduoja.

– Nepriklausomybės pradžioje atgijo visi menai, atrodė, auksakaliai bus lygūs su kitų sričių menininkais... Įspūdinga paroda įvyko Arsenale, menininkai tarsi iš naujo „atrado“ gintarą, kurį buvo „užgrobę“ liaudies meistrai, iš jo gaminę pigius suvenyrus. Ar jums pavyko rasti savitą santykį su gintaru?

– Man gintaras per minkštas, bet iš jo esu padaręs daug parodinių darbų, visus įsigijo kolekcininkai. Nemažai mano kūrinių su gintaru turi Mizgirių „Gintaro galerija“, pristatanti juos pasaulio parodose.

Lietuvoje anuomet susibūrė labai stipri juvelyrų grupė. Visi baigę meninio metalo specialybę Talino dailės institute. Tik aš ir Alius Šepkus studijavome dizainą Lietuvoje.

Buvo įkurta Auksakalių gildija, turėjome mažą galeriją Vilniuje, Trakų gatvėje. Vykdavo tarptautiniai emalio simpoziumai Palangoje, Danijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Latvijoje. Rengtos tikrai galingos emalio parodos.

– Minėjote profesorių Feliksą Daukantą, kurio pamokas sakėte suvokęs gerokai vėliau. Kas buvo kiti meno, gal ir gyvenimo mokytojai? Kaip atėjote į meno pasaulį ir kaip sekėsi išsilaikyti?

– Į Lietuvos dailės institutą įstojau tik iš trečio karto. Beje, dabar mano šeimoje pilna kuriančių žmonių: žmona yra kostiumų dizainerė, sūnus – rašytojas, dukra – architektė, aš irgi krapštausi su menais.

Nesu kompiuterio žmogus, šiuo atžvilgiu vadinu save „kretinu“, tuo ir esu čia unikalus.

Meniniu metalu susidomėjau tik baigęs Dailės institutą. Technologijų bandžiau mokytis iš knygų, išleistų dar carinėje Rusijoje. Iš profesionalų vienintelis Kazimieras Simanonis visada viską labai nuoširdžiai paaiškindavo, neapsimetinėdamas alchemiku, kaip darė kiti. Už tai jį gerbiu. Mano bendramokslės vyras Kęstukas Vaišvila išmanė metalo apdirbimą, nes mokėsi Telšių dailės technikume. O toliau dviratį išradinėjau pats. Tikrai reikia daug žinoti, bet nederėtų pamiršti ir to, kad mažai kas pasikeitė nuo senovės Egipto faraonų laikų.

Tuo metu, apie kurį šnekame, kiekvieną metalo dailininką atpažindavome iš savito braižo. Plagijuoti buvo žiauriai gėdingas „reikalas“.

Man tikras profesijos autoritetas buvo ir liko Paulius Lantuchas, šiuo metu gyvenantis Niuheivene. Su juo ir dabar matausi vieną ar du kartus per metus. Tai, ką jisai daro, yra aukštasis pilotažas. Jo dizainas gali patikti arba nepatikti, bet atlikimo technika yra aukščiausio lygio.

Visi mano profesijos broliai ir draugai gyvena Lietuvoje. Matomės retai, bet ir jie tarp savęs ne ką dažniau susitinka. Visi pabirę į skirtingas puses.

– Gal priklausote kokioms profesinėms sąjungoms, draugijoms? Gal dalyvaujate parodose, apie kurias nežinome?

– Masonams tikrai nepriklausau. Esu Lietuvos dailininkų sąjungos narys ir tuo didžiuojuosi. Visokių organizacijų ir susivienijimų JAV yra daugybė, mokėk nario mokestį ir priklausyk, jei neturi ką veikti. Niujorke, Las Vegase vyksta gigantiškos juvelyrikos parodos, kuriose dalyvauja dizaineriai, brangiųjų akmenų ir įrankių pardavėjai, visi, susiję su tuo verslu. Kompanija, kurioje dirbu, ten irgi dalyvauja. Išsiperki vietą ir dalyvauji. Manęs tai nedomina.

– O koks jūsų santykis su kompiuteriu?

– Nesu kompiuterio žmogus, šiuo atžvilgiu vadinu save „kretinu“, tuo ir esu čia unikalus. Atlikti praktikos į mūsų kompaniją ateina jaunimėlis, studijuojantis juvelyriką. Kompiuteriu dirba kaip pianinu groja, o pieštuko laikyti nemoka. Juo labiau naudotis kitais įrankiais. Visus mokslus iš naujo pradeda čia, sėdėdami man už nugaros.

– Minėjote, kad daug laiko skiriate skaitymui… Ką skaitėte sovietmečiu, kai knygos buvo deficitas? Ką skaitote dabar?

– Skaitydamas knygas ir ilsiuosi, ir kaifuoju. Sovietmečiu skaičiau, ką tik pavykdavo gauti. Tiesa, susidomėjimas tiek pasaulio, tiek lietuvių klasika nuslopo dar mokykloje. Baigiau Vilniaus 22-ąją vidurinę Antakalnyje, ten buvo sustiprinta literatūra ir taip „išprievartavo“, kad net dabar galiu atmintinai cituoti ilgiausius Petro Cvirkos ir ne tik jo tekstus.

Tikrąjį skaitymo džiaugsmą suteikė Márquezo „Šimtas metų vienatvės“, Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Nesu labai originalus, nes tos knygos daug kam padarė didžiulę įtaką. Solženicyną, Millerio „Ožiaragio atogrąžą“, kitas ant atskirų lapų atšviestas knygas irgi perskaičiau, bet negavau to, ko iš jų tikėjausi.

Iš lietuvių rašytojų labai myliu Jurgį Kunčiną. Jo „Tūla“ – turbūt gražiausias lietuviškai parašytas tekstas apie meilę.

Dabar knygų daug. Visoms neužtenka laiko. Kai pradedu skaityti knygą ir matau, kad viskas „taip pat“, tik „kitaip“, dedu į šalį. Knyga kaip ir paroda turi užkabinti, o tas kablys, kaip sako vienas mano draugas, turi smigti kuo giliau.

Šiuo metu skaitau Mariaus Povilo Elijo Martinenkos „Be penkių pasaulio pradžia“ ir kaifuoju, nes labai aštru, ciniška ir tikra.

– Ką darote laisvalaikiu, kad atsikvėptumėte nuo alinamai preciziško darbo? Įtariu, esate darboholikas...

– Tikrai nesu. Čia visi labai mėgsta likti po darbo, vaidindami, kaip sunkiai dirba. Mano supratimu, darboholizmas yra psichikos sutrikimas kaip ir trepsėjimas vietoje. Jį reikia gydyti.

Visus sudėtingus darbus padarau iš ryto. Kai buvau „laisvas menininkas“ Lietuvoje, darbus baigdavau iki 14 valandos. Po to skaitydavau bibliotekoje, susitikdavau su draugais.

– Kaip praleidžiate atostogas?

– Atostogos! Atostogos Niujorke itin sudėtingas reikalas. Lyg ir turiu jų nemažai – vieną mėnesį per metus. Bet iškart visų pasiimti negaliu, nes kompanijoje vis atsiranda skubių darbų. Dvi savaites būtinai pasiimu vasarą ir važiuoju į Lietuvą. O po to žiemą, kaip Dievas duoda. Stengiuosi nuvažiuoti, kur šilta, ramiai guliu šezlonge ir skaitau, bet neperskaitytų knygų kalnas namuose nemažėja. Tiesa, dabar įsigijau elektroninę skaityklę, tai gal tie kalnai bent jau neaugs.

Gyvenimo su menais nederinu, nes man neišeina. Jei pasineriu į meną, skriaudžiu artimuosius, o jei sutelkiu dėmesį į šeimą ir namus, tada kenčia kūryba. Rasti vidurkio taip ir nepavyko.