Nijolė Narmontaitė: „Kuo daugiau žmogus juokiasi, tuo mažiau – serga!“
Ak­to­rė Ni­jo­lė Nar­mon­tai­tė vai­di­na sce­no­je, ra­šo kny­gas, džiu­gi­na pa­si­ro­dy­mu ne tik gy­ve­nan­čius įvai­riuo­se Lie­tu­vos kam­pe­liuo­se, bet ir lan­ko sve­čias ša­lis su spek­tak­liais, kū­ry­bos va­ka­rais, kny­gų pri­sta­ty­mais, ren­gi­niais. Ir vi­suo­met ji links­ma, po­zi­ty­vi! Ak­to­rė sa­ko­si at­ra­du­si slap­tą gy­ve­ni­mo ing­re­dien­tą, ku­rį var­to­jant pra­sta nuo­tai­ka ir li­gos žmo­gų ap­len­kia di­de­liu lanks­tu.

– Nijole, viename interviu esate sakiusi: „Gyvenk čia ir dabar, kiekvieną, net pačią nereikšmingiausią, akimirką paversdama švente“. Ar to ir laikotės?

– Absoliučiai! Tai – tarsi mano gyvenimo dėsnis, apibrėžimas. Kai išgirstu dejuojant: „O Dieve, vėl ruduo, visokie vakavimai, konservavimai, kiek darbo...“. Aš negaliu suprasti! Juk didesnio džiaugsmo negali būti, nei ką nors sukurti savo rankomis.

Neseniai lankiausi Sakartvele, kur prisiragavau visokiausių skanybių, o grįžusi ir pati virtuvėje puoliau kepti vieną po kito skirtingus obuolinius pyragus – juk ruduo toks „obuolingas“. Mane žavi smulkmenos, ieškau džiaugsmo jose. Pripažinkime, viskas priklauso nuo požiūrio: jeigu kur nors eisi kaip į katorgą, pirmiausia apnuodysi organizmą, nes kiekviena negatyvi mintis iškart palieka nuodingų nuosėdų mumyse.

– Ar dabartinį gyvenimo tarpsnį pavadintumėte vienu gražiausių?

– Jis nepaprastai gražus, bet aš nė vieno savo gyvenimo etapo nenubraukčiau, nedrįsčiau apie jį pasakyti, kad to nebedaryčiau, nekartočiau. Dabartinis gyvenimo etapas gražus, nes galiu rinktis daryti tai, ką iš tiesų noriu, jaučiuosi esanti savo gyvenimo šeimininkė ir mane šis jausmas žavi!

– Šiais laikais, kai jaunimas vis ieško argumentų, kodėl tradicinė, santuokoje gyvenanti šeima yra visiška atgyvena, jūs pati ne kartą sakėte, kad santuoka – didžiausias ir geriausias įvykis jūsų gyvenime.

– Manau, tai yra kiekvieno asmeninis apsisprendimas, tad galiu kalbėti tik apie save. Akimirka, kai tapome šeima, man buvo tikrai ypatinga ir tas nenusakomas jausmas tęsiasi iki šiol.

– Gyvenant šeimoje labai svarbus tarpusavio supratimas, mokėjimas atleisti.

– Tobuliausia, kai sutampa vertybės, požiūriai, kai nė vienam nereikia dėl ko nors nusileidinėti, prisitaikyti peržengiant per save. Svarbiausia įsiklausyti vienam į kitą, tada ir nesusipratimų nebus. Viskas paprasta – tereikia atverti širdį ir pajausti, kas kitam svarbu, tereikia girdėti kitą.

– Ar teatras jums – gyvenimas? O gal tikrasis gyvenimas – tai kelionės po pasaulį?

– Kad pasirinkau teisingą profesiją – tai tikra tiesa. Scena man teikia daug dvasinio pasitenkinimo, malonumo. Eidama į darbą niekuomet nesu jautusis kankinama, scena, žiūrovų reakcija mane visada traukė, stiprino. Tai, ką tu gauni po spektaklio, – aplodismentai, žmonių išsakyti žodžiai – yra didžiulis atpildas ir labai graži gyvenimo dalis.

Bet galėčiau pacituoti mūsų klasikę, rašytoją Žemaitę, kuri yra pasakiusi: „Nė viena kūryba neverta gyvenimo“. Nuoširdžiai pritariu šiam požiūriui. Teatras, kelionės man labai mieli dūšiai, tačiau ar galėčiau be to gyventi? Taip, galėčiau. Ir jeigu reikėtų rinktis: kūryba, pomėgiai ar artimas žmogus, žinoma, kad pasirinkčiau žmogų, šeimą.

– Jūsų vaidinamos moterys dažnai stiprios, valdingos, kartais piktos. Kokia jūs iš tiesų esate?

– Turbūt kaip ir kiekvienas žmogus – visokia. Aš kartais net pati nustembu, kad ši geležinė moteris gali pirma pravirkti nuo gražaus epizodo. Pagalvoju, kad esu labai emocionali: galiu pravirkti spektaklio metu, skaitydama knygą, žiūrėdama filmą. Dažniausiai verkiu nuo gerumo. Man negėda ašarą nuridenti skruostu, tik pati nusistebiu savimi.

Jeigu reikia, būnu ir griežta, ir veikli, labai disciplinuota esu, vertinu žmones, kurie gerbia ir savo, ir kito žmogaus laiką – negaliu pakęsti vėlavimų į susitikimus, repeticijas.

– Pasidalinkite patarimais su mūsų skaitytojais – kokia jūsų liaunos, sportiškos figūros paslaptis: maistas, nuolatinis judėjimas ar tiesiog leidimas sau gyventi kaip patinka?

– Kur jau čia ta sportiška figūra (juokiasi)! Tiesa sakant, šiuo klausimu su savimi dabar daug kalbuosi, nes kiekviena mano kelionė prideda papildomų kilogramų. Juokauju, kad jeigu žmogų svertų išvažiuojant ir grįžtant, atgal į Lietuvą manęs nebeįleistų.

Savęs dietomis nekankinu, tačiau esu nutarusi išbandyti 16 valandų nevalgymo režimą. To badavimu nepavadinčiau, nes man tai nėra didelis iššūkis. Tiesiog pamėginsiu.

Pasakykite, kaip galima keliaujant neparagauti tos gausybės nacionalinių patiekalų? Pavyzdžiui, Sakartvelas, kur visiškai neseniai lankiausi, tokia svetinga šalis, o jau patiekalų gardumas: daug mėsos, įvairių sūrių, chačiapuriai, khinkaliai pagaminti miltiniu pagrindu... Svečiose šalyse mėgaujuosi maistu!

Tačiau save pažįstu – kaip greitai keletas kilogramų priauga, taip ir nukrenta. Grįžusi stengiuosi nebemaišyti baltymų su angliavandeniais, renkuosi, pavyzdžiui, žuvį su daug daržovių. Ir skanu, ir sveika.

– O liaudiškas grožio priemones naudojate? Tiesa, kad dažnai su jomis daugiau juokų nei rezultato?

– Kartą esu panaudojusi labai „efektyvią“ natūralią priemonę – su pažįstama išmėginome mėlynių kaukę veidui. Juokėmės iki nukritimo dar ir kitą dieną, nes atrodėme kaip pamėklės mėlynais veidais – mat ne taip paprasta buvo tą gražią, ryškią spalvą nuo veidų nuzulinti!

Esu įsitikinusi, kad mano didžiausias sveikatos šaltinis – juokas. Būtent dėl jo ir knygas rašau, nes noriu, kad skaitytojai juoktųsi (beje, šiuo metu į spaustuvę atidaviau jau ketvirtąją knygą „Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai“).

Pastebėjau – kuo daugiau žmogus juokiasi, tuo mažiau jis serga. Ir pati, kai esu pozityviai nusiteikusi, kone iš visko darau juokus, ir kiekvieną situaciją paverčiu humoru. Tikslingai į vidų neįsileidžiu negatyvo: pykčio, kuris, esu įsitikinusi, kaip korozija metalą ėda mūsų vidų. Tada ir ligos lengviau bei dažniau kabinasi. Tad, nežinau ar liaudiškas tai vaistas, ar mano pačios požiūris, bet svarbu labai daug juoktis, o iš kasdienybės daryti šventę!