Neville‘is Tranteris: „Lėlės pavertė mane geresniu aktoriumi“
Lap­kri­čio 29, 30 d. 18.30 val. Vil­niaus tea­tre „Lė­lė“ prem­je­ra – lė­li­nin­ko iš Ny­der­lan­dų Ne­vil­le­‘o Tran­te­rio re­ži­suo­tas „Ka­ra­lius Ubu“, pa­gal Alf­re­do Jar­ry pje­sę „Ka­ra­lius Ūbas“.

Laukiant spektaklio siūlome pokalbį su režisieriumi, vienu garsiausių šiuolaikinio Europos lėliių teatro kūrėju, kuris vyko „Arkos“ galerijoje kaip vienas iš parodos „Dailė lėlių teatre“ renginių. Vakaro moderatorius – teatrologas Andrius Jevsejevas, vertėja – Judita Gliauberzonaitė.

Andrius Jevsejevas: Labai įdomu, kaip žmogus, kilęs, kiek suprantu, ne iš menininkų šeimos, Australijoje, tampa lėlininku Olandijoje. Gal galit papasakoti apie savo kūrybinio kelio pradžią, kaip jūs atradote lėlių teatrą?

Neville‘is Tranteris: 1976 m. universitete pradėjau mokytis pedagogikos, o vakarais čia būdavo teatro pamokos. Amerikietis dėstytojas Robertas Gistas buvo puikus aktorius, puikus filmų režisierius ir taip pat puikus mokytojas. Jis dėstė amerikietišką Stanislavskio sistemos variantą – keturis metus mokiausi pas jį aktorystės. Tame mieste gyveno lėlininkų pora, tad antrais savo mokymosi metais atradau lėlių teatrą. Jie, atėję į paskaitą, parodė mums marionečių spektaklį, suvaidintą dėžutėje. Australijoj praktiškai nėra lėlių teatro tradicijos, tad nei vienas žmogus mūsų kurse nebuvo matęs lėlių teatro spektaklio. Jo dėka atradau šiuos nuostabius instrumentus, puikų būdą išreikšti save – taip galiu derinti vaidybą ir darbą su rankomis: galiu kurti savo aktorius, savo pasaulį scenoje. Pas šiuos lėlininkus mokiausi dvejus metus. Man labai pasisekė, nes jie buvo puikūs mokytojai.

Baigęs mokslus išvažiavau į Melburną, už 2000 km nuo tos vietos kur mokiausi. Kai pradėjau savo lėlių teatrą, dirbau su aktorium ir muzikantu. Pastačiau spektaklį suaugusiems iš trumpų satyrinių, poetinių, politinių pasirodymų. 1978 m. mus pakvietė į Amsterdamą kurti spektaklio su kabareto grupe. Ir tuo metu Amsterdame vyko „Kvailių“ festivalis (gatvės teatras) – didžiausias alternatyvaus teatro festivalis pasaulyje. Mačiau atlikėjus iš viso pasaulio, Amerikos, Sicilijos ir kt. Kai skridau į Europą, buvau nusipirkęs bilietą tik į vieną pusę... Ir publika čia buvo fantastiška. Norėjau statyti spektaklius tik suaugusiems ir supratau, kad Australijoje, kur nors kitur nei naktiniuose klubuose, to negalėsiu daryti. Taip ir pasilikau.

Per pastaruosius beveik 40 metų sukūriau 26 spektaklius suaugusiems, kuriuose dažniausiai vaidinu vienas. Kodėl tai darau? Nes man vis dar įdomu, ką tos lėlės gali padaryti.

A. J. : Kaip suprantu, ypatingai karjeros pradžioje, jums teko išbandyti skirtingas lėles... O kaip jūs atradote muppets‘us, su kuriais labiausiai siejasi jūsų kūryba?

N. T.: Pradžioj eksperimentavau su įvairiom lėlėm, tik ne su šešėliais. Muppets‘us pasirinkau dėl to, kad jos yra labai tiesios: jos, tiek bendraudamos su manimi, tiek ir su publika, iš karto gali reaguoti. Iš pradžių net įsivaizduot negalėjau, kokie fantastiški aktoriai yra šios lėlės... Mokiausi aktorystės meno, bet iš tiesų būtent lėlės pavertė mane daug geresniu aktoriumi.

A. J.: Jūs minėjote, kad daugiausiai dirbate vienas, ar bent savo kūrybinio kelio pradžioj daugiausiai buvote vienas. Bet štai, visai neseniai, Vilniaus teatre „Lėlė“ matėme spektaklį „Moljeras“ iš Lenkijos, kuriame jūs dirbote su lenkų aktoriais. Kuris darbo principas jums artimesnis?

N. T.: Negaliu visą gyvenimą dirbti vienas. Pradėjau ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad neturėjau pinigų kam nors mokėt. Lėlėms, kaip žinote, mokėti nereikia... „Moljerą“ vienas vaidinau septyniolika metų. Tai ilgiausiai mano vaidintas spektaklis. Atsiradus galimybei dirbti Poznanėje su šešiais aktoriais, buvo padarytos mano lėlių kopijos, mes naudojome tą patį scenarijų ir tą pačią muziką (išskyrus vieną dainą, kurios versiją įrašėme lenkišką). Šis spektaklis kitoks nei tas, kurį vaidinau vienas – jis daug smagesnis, nes su šešiais aktoriais galima padaryti daug daugiau.

A. J.: Man regis, mes Lietuvoje vis dar kovojame bandydami įrodyti, kad lėlių teatras nėra skirtas tik vaikams. Jūsų situacija yra priešinga. Ar tai kažkoks principinis nusistatymas kurti suaugusiems?

N. T.: Teks jus nuvilti, nes net ir po keturiasdešimties darbo metų vis dar bandau įrodyti žmonėms, kad įmanoma statyt lėlių spektaklius suaugusiems. Tai labai nervina...

Didžioji dauguma lėlių spektaklių yra skirti vaikams. Tad nuo pat pradžių norėjau išsiaiškinti kokios yra ribos, ką galima sukurti, kokias temas galima nagrinėti? Po visų tų metų vis dar esu atradimų procese. Ir mokydamas kitus bei režisuodamas pats išmokstu daug dalykų. Kaip ir dabar Vilniaus teatre „Lėlė“ statydamas „Karalių Ubu“ kiekvieną dieną išmokstu daugybės dalykų, nes dirbu su nuostabiais aktoriais.

A. J.: Kalbant apie išsigryninusį dramos teatro modelį, pati jo esmė, ašis, yra trikampis – aktorius, personažas, žiūrovas. Lėlių teatre, bent jau tame, kurį kuriate jūs, mažiausiai, turbūt, prisideda dar vienas vaidmuo... Lėlininko ir lėlės santykis yra daug konkretesnis ir daug medžiagiškesnis negu, sakykime, aktoriaus ir personažo santykis. Ar galima sakyti, kad lėlių teatras tam tikra prasme suteikia daugiau išraiškos galimybių?

N. T.: Man lėlių teatras yra prie pačių teatro šaknų. Lėlėmis galima išreikšti visus žmogus aspektus. Tiksliai dirbant, tai iš tikrųjų labai paveikus teatras. Gali paliesti žmones itin skirtinguose lygmenyse, gali priversti juos juoktis ar verkti. Deja, tai ne futbolas, kuris visame pasaulyje turi milijonus gerbėjų...

Lėlių teatras – labai intymi teatro forma. Tačiau būtent dėl to santykis tarp žiūrovo ir atlikėjo yra daug stipresnis. Lėlės yra instrumentai ir lėlininkas turi išmokti gerai groti tais instrumentais, atrasti visas jų išraiškos formas.

Daiva Šabasiavičienė: noriu padėkoti, kad sutikote Lietuvoje statyti spektaklį, tai yra didžiulė dovana visai šaliai. Man būtų įdomu sužinoti ar atsitiktinai, kaip dažniausiai dailininkams nutinka, ar, vis dėlto, sąmoningai dažna jūsų lėlė yra panaši į jus patį? Ir, kitas klausimas: jūs labai gražiai pasakojat apie lėlių teatro universalumą, bet, vis dėlto, reikia išskirti tam tikrus ypatingo talento dalykus. Pirmiausia, aišku, stebina jūsų balso registrų diapazonas. Manau, kad tai yra didžioji jūsų kūrybos sėkmė. Įdomu, ką jūs, būdamas pedagogas, galite tokių gebėjimų neturinčiam žmogui pasakyti?

N. T.: Tai yra technika. Vienas pirmųjų dalykų, kurių paprašau aktorių, duodamas jiems lėlę per kūrybines dirbtuves: „net nebandykit vaidinti“. Jeigu techniškai judėsi teisingai, lėlė ims vaidint už tave. Kai dirbi su lėlėmis, net nematai to, ką darai ar ką mato publika. Turi išmokti puikiai orientuotis erdvėje. Taigi judėdamas su lėle po sceną turi puikiai jausti visą erdvę. Ir jeigu lėlė turi išreikšti kažkokią emociją, tą irgi reikia atlikti techniškai teisingai. Lėlių teatre man svarbiausia yra preciziškumas. Jeigu viskas daroma tiksliai ir preciziškai, publikai atrodo, kad tos lėlės – gyvos.

Manęs dažnai klausia apie mano lėlių panašumą į mane. Gal dėl to, kad pats kuriu savo lėles, pasąmoniškai sukuriu jas panašias į save, bet sąmoningai to tikrai nedarau.

Pamenu, kai pradėjau dirbti Olandijoje, mokiausi olandų kalbos ir bandžiau ta kalba vaidinti, publika manęs dažnai nesuprasdavo... Tačiau lėlės kalbėjo puikiai, tikrai aiškiai, suprantama olandų kalba... O man pačiam prireikė daug laiko sukaupti drąsai...

A. J.: Kaip jūs manot, kodėl jūsų lėlės kalbėjo geriau olandiškai negu jūs?

N. T.: Man lėlė yra ne tik objektas – ji ir gyvas daiktas. Ir aš visiškai savo lėle tikiu.

A. J.: O tais atvejais, kai dirbate su kitais aktoriais, ar nėra gaila tuos savo partnerius atiduoti kažkam kitam, juos palikti? Koks jūsų santykis su tomis lėlėmis, kurias jūs pats kuriate?

N. T.: Tie žmonės yra puikūs aktoriai. Aš neturiu mėgstamiausių lėlių, mėgstamiausių personažų. Pavyzdžiui, Moljeras vaidina per visą spektaklį, bet yra lėlių, kurios pasirodo labai trumpai ir jos yra ne mažiau svarbios. Žiūrovas turi suprasti kiekvieno personažo reikšmę. Ir aš nekuriu tiesiog iš oro, atlieku labai daug tyrimų. Prieš sukurdamas spektaklį apie Hitlerį, nagrinėjau tą temą tris metus – tai buvo labai jautri tema, tad turėjau tikrai gerai atlikti savo namų darbus.

A. J.: Jūs minėjote, kad su lėle galima padaryti viską. Bet galbūt per tuos keturiasdešimt metų kai dirbate teatre su lėlėmis, teko susidurti su kažkokia emocija ar situacija, kurios, vis dėlto, nepavyko su lėle įveikti?

N. T.: Aš įsitikinęs, kad lėlės gali išreikšti viską. Netgi labai jautrias ar tabu temas. Nors daugybę kartų esu matęs didžiulę nesėkmę bandant su lėlėmis pavaizduoti erotines scenas – labai sunku tai sukurti scenoje įtikinamai... Lėlės yra labai įtaigios, reikia pasistengti, kad žmonės atpažintų ką jos vaizduoja. Lėlės visada kuria tam tikrus archetipus. Netgi tokiam groteskiškam spektaklyje kaip „Karalius Ubu“, kuris dabar statomas Vilniuje, yra tam tikri archetipai. Žiūrovai turi iš karto pamatyti, kad tai yra tėvas, mama, vyras, žmona, sūnus, princas, karalius, karalienė ir t.t.

D. Š.: Jūsų teatre turbūt labai svarbus ir fizinis pasirengimas, kiek jūs tam skiriate dėmesio? Kai kurios lėlės turbūt labai sunkios?

N. T.: Kai vaidinu vienas, tai būna didžiulis sportas. Turiu tiek fiziškai, tiek psichiškai būti geros formos. Lėles bandau sukurti labai lengvas, užtruko daug metų, kol pavyko jas tokias pagaminti... Be to, Iškėlęs rankas gali būti tik penkias minutes, po to jos tiesiog nusvyra. Tad dažniausiai rankas keliu tik iki pečių lygio, taip galima dirbti apie valandą... Tai – tikrai daug fizinės ištvermės reikalaujantis teatras.

A. J.: Jūsų spektakliuose dominuoja groteskinė ekspresija. Ar tai principinis nusistatymas prieš realizmą? Ar tai tiesiog skonio reikalas?

N. T.: Kalba eina apie spalvų sutirštinimą. Lėlė reaguoja visu savo kūnu, kitaip nesuprasim, kas vyksta. Tai visiškai kitokia vaidyba. Ji teatrališka. Ir jeigu publika supranta kas vyksta, tada tai yra realistiška, net jei atrodo groteskiška.

A. J.: Gal galit papasakoti kaip vyksta darbas su „Lėlės“ aktoriais, kuo jie skiriasi nuo kitų šalių, kitų teatrinių mokyklų aktorių, su kuriais jums yra tekę dirbti?

N. T.: Lietuvos lėlių teatro aktoriai yra pripratę dirbti dideliame kolektyve, Vakarų Europos trupės būna tikrai mažos.

Dirbant su šiomis lėlėmis gal technika ir nėra visai kitokia, tačiau jos reikalauja didžiulio tikslumo. Čia praktiškai nėra jokios scenografijos – esi tik tu ir lėlė. Netgi tekstas turi būti tarsi trijų dimensijų. Nes tai, ką išreiški judesiais, pasakai ir žodžiu. Kai žiūrovas galų gale išgirsta tekstą, jis jau būna supratęs, kad taip ir turi būti pasakyta.

A. J.: Kaip manote, kur glūdi Alfredo Jarry pjesės „Karalius Ūbas“ aktualumas ir įdomumas šiandien?

N. T.: Tai yra pati pirma kada nors parašyta absurdo teatro pjesė, joje viskas yra labai groteskiška ir absurdiška. Ji nuostabi tuo, kad yra universali ir amžinai aktuali. Šių dienų pasaulyje ir politikoje taip pat labai daug absurdo. Tiek Donaldas Trumpas, tiek daugybė kitų pavyzdžių... Trumpą vieną kartą pjesėje minim, bet daugiau tokių tiesioginių realybės aktualijų ir nebus. Dar pridėjau vieną siužetinę liniją, padedančią išryškinti santykiai tarp Ma Ubu ir Pa Ubu, kurie yra labai svarbūs...

Nesu matęs gyvai nei vieno „Karaliaus Ūbo“ pastatymo, tačiau per youtubą žiūrėjau kaip aktoriai su įvairiais kostiumais vaidina šį spektaklį. Manęs neįtikino tie gyvi aktoriai, o savo lėlėmis aš tikiu ir tikiu, kad jos tai gali suvaidinti.

A. J.: Jūsų spektaklį „Moljeras“, kuris buvo parodytas Vilniaus teatre „Lėlė“, mes žiūrėjome didžiojoje scenoje, dabar jūs dirbate Vilniaus teatro „Lėlė“ mažojoje salėje, visiškai mažytėje erdvėje. Šiame pokalbyje jūs ne kartą pabrėžėte teatrinės erdvės ir jos valdymo svarbą. Ar yra principinis skirtumas dirbant su lėlėmis didelėje ir mažoje erdvėje?

N. T.: Lėlių teatras visada yra labai intymus ir ši mažoji scena yra nuostabi. Manau, kad publika turės didelį malonumą, nes kažkuria prasme tai netgi panašu į urvą. Tačiau, esu minėjęs, kad lėlių kūno kalba turi būti labai ekspresyvi. Jeigu man reikėtų tą spektaklį pernešti iš tokios mažos intymios erdvės į didelę sceną ir parodyti 600 žmonių, turėčiau tuos judesius padaryt žymiai didesnius, kad išlaikyčiau dialogą su publika. Nes būtent dialogas yra svarbiausia. Kiekvieną judesį turi pajusti, suprasti žmogus, net ir sėdintis labai toli nuo scenos...

Parengė Milda Brukštutė