Netiražuojama nuotrauka – vieną kartą išgyvenama akimirka
Fo­tog­ra­fi­jos ga­li­my­bės ple­čia­si, to­bu­lė­ja. Po il­gus me­tus tru­ku­sių tech­no­lo­gi­nių ieš­ko­ji­mų fo­tog­ra­fi­ja ta­po prie­ina­ma vi­siems – vos brūkš­te­li pirš­te­liu per iš­ma­nio­jo te­le­fo­no ekra­ną ir jau tu­ri no­ri­mą at­vaiz­dą. Ta­čiau ne vi­si ren­ka­si leng­viau­sią ke­lią. Tai įro­do Vil­niaus fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­jo­je ką tik eks­po­nuo­ta Min­dau­go Čes­li­kaus­ko par­oda „Pa­si­vaikš­čio­ji­mai. Su­sto­ji­mai“.

Įsivaizduodami pirmuosius fotografus regime juos stovinčius prie senovinio dumplinio fotoaparato, užsidengusius galvą juodu audeklu ir tariančius: „Dėmesio, tuoj išskris paukščiukas.“

Pasirodo, tokie fotoaparatai nėra praeities dalykas – jais iki šiol naudojasi nemažai menininkų. Pavyzdžiui, amerikiečių gamtos fotografas Davidas Muenchas, portreto meistras Nicholas Nixonas, urbanistas Julius Shulmanas ir nemažai kitų.

Aparatu, leidžiančiu įvairiai koreguoti perspektyvą, fotografuoja ir M. Česlikauskas. Pagrindinis fotografo įrankis – didelio formato (medinė) kamera. Prie jos dažniausiai būna pritaisytas XIX amžiaus pabaigos prancūziškas objektyvas, pagamintas Paryžiuje.

Primena tapybą

Procesas, pasak M. Česlikausko, lėtas. Viskas prasideda nuo to, kad šviečiant raudonai lempai reikia fotopopieriumi užtaisyti medines kasetes. „Dažniausiai naudoju pasenusį sidabro bromidinį, chloridinį fotopopierių.

Nufotografavęs ryškinu pats, taip pat – fotolaboratorijoje, prie raudonos šviesos“, – aiškino fotografas, taip išgaunantis vienetinį tiesioginį pozityvą. Tiražuoti tokio vaizdo nėra galimybės, nes nelieka negatyvo (kaip įprasta analoginės fotografijos atveju).

Pasak meistro, tai labiau primena tapybą. „Galiu padaryti du to paties objekto kadrus, bet jie bus atskiri. Įmanoma tik reprodukcija“, – sakė M. Česlikauskas.

Akivaizdu, kad momentiniam mygtuko spragtelėjimui šis kūrybinis vyksmas neprilygsta nė per sprindį... Tačiau ilgas procesas garantuoja kokybę.

Fotografijos meno žinovas stengiasi susitelkti į subjektyvaus ir objektyvaus laiko sampratą. Laikas – vienas paslaptingiausių reiškinių. Žmonės nesiliauja jo matuoti.

M. Česlikauskas bando rasti jam tinkantį tempą, pajusti tą kitą – alternatyvų – laiką. Nėra taip, kad susiruošęs fotografuoti užsibrėžtų žūtbūt užfiksuoti kokį nors gražų vaizdą. Esą jam daug svarbesnis pats apsisprendimas išeiti pasivaikščioti susikrovus mantą – medinę kamerą, fotopopieriumi užtaisytas kasetes, stovą…

Autoriaus manymu, pasirinkta fototechnika padeda būti pastabesniam.Mindaugo Česlikausko nuotrauka

„Kai pajuntu, kad noriu sustoti – sustoju, kartais ką nors ir parsinešu. Grįžtu jau nebe toks, koks išėjau. Man svarbus pats fotografavimo procesas. Tai savita meditacija, atsiribojimas nuo realybės“, – apie kūrybinę patirtį kalbėjo Mindaugas. Jis pridūrė, kad fotografija nėra profesija, labiau – gyvenimo būdas.

„Stebiu, kaip keičiasi miestas, kuriame gyvenu, kaip išnyksta erdvės, užstatomos naujais daugiabučiais... Pastebiu, jei nebėra medžio. Viską fiksuoju.“

Autoriui pavyksta iš fotografijos užsidirbti gyvenimui. „Pastaruoju metu meninė fotografija, išskirtinumas, originalumas vis labiau vertinami. Tad turiu ne vien komercinių užsakymų, bet ir kūrybinių projektų“, – džiaugėsi M. Česlikauskas.

Tarsi tarpininkas

Kai fotografas atsuka kamerą į kokį nors objektą, jis formuoja savo realybę.Mindaugo Česlikausko nuotrauka

Kai fotografas atsuka kamerą į kokį nors objektą, jis formuoja savo realybę. „Atsirenku tai, kas man atrodo svarbu. Fotografijos, kurias padarau, yra netiražuojamos. Man jos – tikresnės. Kaip akimirkos, išgyventos tik vieną kartą gyvenime, neatsikartojančios“, – romantizavo procesą Mindaugas.

Dažnai nepaisoma signalų sustoti ir susimąstyti. Pašnekovas žino, kad dabartinis žmogus visai nebeturi laiko. Net parodos lankomos prabėgomis...

„Visi tik lekia lekia... Nebemato, kas vyksta aplink. Neseniai vykusios parodos „Pasivaikščiojimai. Sustojimai“ pagrindinis pranešimas buvo apie tai. Mano pasirinkti darbo įrankiai padeda būti pastabesniam“, – įsitikinęs fotografas.

XIX amžiaus technika yra tarsi tarpininkė tarp praeities ir dabarties. Lėtas procesas diktuoja priešpriešą šiam laikui. Unikalaus vaizdo fiksavimas leidžia labiau įsižiūrėti, laiką tarsi pristabdyti jį ištempiant, sistemingai pailginti ekspoziciją.

Fotografijos meno žinovas koncentruojasi į subjektyvaus ir objektyvaus laiko sampratą.Mindaugo Česlikausko nuotrauka

„Iš prigimties esu vizualas. Jautra vaizdui visada buvo gerokai didesnė nei kitiems dalykams. Seku, kaip keičiasi miestas, kuriame gyvenu, kaip išnyksta erdvės, užstatomos naujais daugiabučiais... Pastebiu, jei nebėra medžio. Visa tai fiksuoju – tiek atmintyje, tiek popieriuje. Tai nuolat mano matymo lauke“, – tikino fotografas, gimęs ir augęs Vilniuje.

2015-aisiais M. Česlikauskas baigė audiovizualinio meno bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno katedroje. Savo baigiamajame darbe jis tyrinėjo estetikos ir technologijos santykį XXI amžiuje. Akademijai yra dėkingas už išugdytą kritinį mąstymą.

Didelio formato kamera užfiksuotos Mindaugo Česlikausko fotografijos netiražuojamos.Mindaugo Česlikausko nuotrauka

Šiandien trisdešimt dvejų M. Česlikauskas savarankiškai kelia klausimus: kokį poveikį šiuolaikiniam žiūrovui daro fotografijos, pagamintos pagal senąsias technologijas? Kas XXI amžiuje yra vaizdas, kokią funkciją jis atlieka?

Pirmapradės fotografijos entuziastas, išsiruošęs fiksuoti aplinkos unikaliu, bet gremėzdišku mediniu fotoaparatu, pritvirtintu ant trikojo, nelieka nepastebėtas. Dažnai M. Česlikauskas pats tampa fotografuojamu objektu ir taip priverčia bent trumpam stabtelėti pro šalį bėgančius, skubančius praeivius.