Neklaidus Dainiaus Liškevičiaus labirintas
Prieš ke­le­tą me­tų skulp­to­riaus Dai­niaus Liš­ke­vi­čiaus su­kur­ta ins­ta­lia­ci­ja „La­by­rint­hus“ da­bar at­kur­ta kny­go­je. To­ji ins­ta­lia­ci­ja, iš­ar­dy­ta į da­lis, sau­go­ma me­ni­nin­ko dirb­tu­vė­je. Daug jos mo­ty­vų ir sim­bo­lių pa­aiš­kė­jo la­bi­rin­tą at­si­ver­tus kny­gos pus­la­piuo­se. „Nie­ko mis­tiš­ko čia nė­ra“, – ti­ki­no au­to­rius ir at­sklei­dė ke­lias reikš­mes.

Kartu su D. Liškevičiumi meninę knygą sudarė menotyrininkė Agnė Narušytė. 2014 metais Dainiaus instaliaciją pamačiusi sostinės Šiuolaikinio meno centre pamanė, kad „Labyrinthus“ – vienas ryškiausių šio dešimtmečio kūrinių. „Tas įspūdis neišsitrynė iki šiol“, – sakė menotyrininkė.

Dainius Liškevičius: „Visa veda į mano gyvenamąją vietą. Esu ją deklaravęs, taigi nieko paslaptingo čia nėra.“

Kaip atvaizdas veidrodyje

„Labyrinthus“ D. Liškevičius sukonstravo iš 16 kambarių, kurių sienas puošė kalnų ir interjerų fotografijos. Viduje po stiklo gaubtu buvo surinkti ir sukomponuoti kasdieniai daiktai. Kartu išleista nedidelė citatų knygelė – gidas, labirinto lankytojams padėjęs orientuotis vaikštant po jį ir kartu klaidinęs bandant perprasti kūrinį.

„Užėjau į labirintą kelis kartus. Tada namie pasiskaičiau citatų knygelę. Supratau, kad autorius turėjo numatytą maršrutą. Šis pasirodė kur kas klaidesnis – lyg keliaudamas labirintu sutiktum kitus žmones kaip savo atvaizdą veidrodyje. Pradedi nebesuprasti, kur esi“, – prisiminė A. Narušytė. Jos teigimu, instaliacija – laikinas meno kūrinys. Todėl norėta jį sutalpinti į knygą.

Kaip pavyko erdvinį kūrinį perkelti į surištus knygos puslapius? „Labirintas, bandau prisiminti, visgi gimė iš literatūros veikalų. Knygą, sudarytą iš citatų, galima perskaityti kaip vientisą tekstą. Skaitydami išrašytas sentencijas tarsi peršokate nuo vienos knygos puslapių į kitos, – paaiškino D. Liškevičius, citatas surinkęs iš knygų, sukauptų savo bibliotekoje. – Ta mažoji knygelė buvo kaip tinklas, kurį galima „užkloti“ ant kūrinio ir kitaip jį interpretuoti. Ši knyga – aiškus kūrinys, ją lengva skaityti ir nepasiklysti.“

Nieko paslaptingo

Knygą išleido leidykla „Lapas“. Jos vadovė Ūla Ambrasaitė sakė, kad D. Liškevičiui būdingas unikalus gebėjimas dalykus sudėlioti taip, kad žiūrovas ar skaitytojas juose rastų vis ką nors nauja.

„Labyrinthus“ knyga sydaryta iš trijų dalių. Pirmoji – pasakojimas, sukurtas iš atskirų citatų. Antroji – „kambariai“, čia surinktos parodos fotografijos. Dailininkas Jurgis Griškevičius šias nuotraukas sudėliojo į išlankstomus puslapius. Tokiu būdu susidaro įspūdis, kad skaitytojas klaidžioja po puslapius, atveria (išlanksto) labirinto kambarius, prisimena buvusiojo „Labyrinthus“ atspindžius.

„Sunkiausia užduotis buvo išlaikyti „Labyrinthus“ kambarių struktūrą, sukurti labirintiškumo – ieškojimo, radimo ir klaidumo – įspūdį“, – pasakojo A. Narušytė. Minėtas citatas ji surinko iš originalių kūrinių. „O jas reikėjo surankioti iš interneto, viso pasaulio knygų. Daug citatų radau 43 puslapyje. „Labyrinthus“ plane – Jupiterio kvadratas. Sudėję kiekvienos kraštinės ar įstrižainės ilgius visuomet gauname tą patį skaičių – 34. Ar tai – atsitiktinumas?“ – klausė menotyrininkė.

„Ne, 34 – mano buto numeris, – atsakė autorius. – Projekte „Trylikto taško projekcijos“ buvo trylika projekcijų, nes buvo 2013 metai. Projekte „Ramybė“ – 43 namas, penkiaaukštis, kuriame gyvenau, Kovo 11-osios gatvėje, Kaune. Aštuoni – tai begalybė, ji ir atvedė į labirintą. Visa veda į mano gyvenamąją gatvę, erdvę, vietą. Esu ją deklaravęs, taigi nieko paslaptingo čia nėra.“

Autobiografiniai pėdsakai

Trečioji knygos dalis sudaryta iš „Labyrinthus“ interpretacijų. Recenzijas parašė septyni autoriai. Paskutinis tekstas – estų akademiko, literato Reino Raudo pjesė „Minotauras“. Šią jis sukūrė 1988 metais, nors skaitant įspūdis toks, kad anuomet rašė apie dar nesukurtą D. Liškevičiaus darbą.

Į Dainiaus labirintą užėjo, o paskui įspūdžius užrašė Paulina Eglė Pūkytė. „Dainius – mano mėgstamas menininkas, nes naudoja radimo metodą. Tai ir vienas mano kūrybos principų, – kalbėjo ji. – A. Narušytė rašė ilgai, žodžio meistras Rolandas Rastauskas taip pat stengėsi parašyti padorios apimties tekstą. Aš parašiau lakoniškai. Dainius sakė: „Gal truputėlį daugiau?“ Man atrodė, viskas išsakyta klausimu, atsakymu ir abejone juo.“

Menotyrininkė Tojana Račiūnaitė, paprašyta ką nors sukurti knygai, iš pradžių manė, kad visi autoriai tai darys drauge. „Įsivaizdavau, kad susitiksime kartą per mėnesį aptarti vienas kito tekstų ir aršiai diskutuosime. Bet Dainius iškart mane nuramino. Vienintelis aiškus, mus jungęs motyvas buvo jo instaliacija „Labyrinthus“. Ir man ji padarė didelį įspūdį, – pasakojo T. Račiūnaitė, kuri dažniausiai rašo apie XVI-XVII amžiaus kūrinius. – Rašau tuomet, kai kūrinys nepalieka ramybės. Privalau ką nors apie jį pasakyti, nes nenustoju galvoti. Buvo įdomu mąstyti apie „Labyrinthus“, jis prikėlė Michelio Foucault heterotopijos – kitos vietos – idėją. Tada prisiminiau savo prosenelės kambarėlį. Tai man buvo naujovė, nors rašydama dažniausiai vengiu palikti autobiografinių pėdsakų.“

Labirintas skaitytojo mintyse

„Iš tiesų pradžioje atrodė, kad reikia visiems susirinkti ir sukurti ypatingą tekstų labirintą, – sutiko A. Narušytė. – Kaip Jorge Luiso Borgeso apsakyme „Sodas išsišakojančiais takais“, kur jis pasakoja apie žmogų, kuriantį labirintą ir rašantį knygą. Paskui paaiškėja, kad knyga ir yra labirintas. Taip ir čia – labirintas kuriamas skaitytojo, surandančio jungtis tarp įvairių citatų, galvoje.“

Skulptorius, performanso menininkas D. Liškevičius gimė ir augo Kaune, studijavo Vilniuje. Dabar čia gyvena ir dirba. 2015 metais menininkas atstovavo Lietuvai 56-ojoje Venecijos bienalėje. Jo sukurtas paviljonas – „Muziejus“ – taip pat surinktų objektų paroda. Jo kūriniai, fotografijos, daiktai ir leidiniai bylojo apie sovietmetį bei atmintį. Tas pačias temas menininkas lietė ir Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda“ scenografijoje – atkūrė sovietinio buto interjerą.

Dar anksčiau D. Liškevičius surengė parodą „Trylikto taško projekcijos“ – įvadą į „Labyrinthus“. Tuomet savo kūrinius pradėjo vadinti „projektais“, taip pabrėždamas galimybę nuolat keisti jų formą.