Nacionalinė filharmonija: Vidmanto Bartulio šimtmečio kaleidoskopas
„At­si­bo­do tas nuo­la­ti­nis skan­da­vi­mas „šim­tas, šim­tas...“ , – pa­sa­kė kau­nie­tis kom­po­zi­to­rius Vid­man­tas Bar­tu­lis ir su­ma­nė di­din­gą mu­zi­ki­nę prog­ra­mą „Juk nie­kas ta­vęs taip ne­my­lės“. Net nu­liū­dęs poe­tas ne­ga­lė­tų jos pa­va­din­ti per­dė­tai pa­trio­ti­ne.

Tik... Nacionalinės filharmonijos afiša meta lengvą ironijos šešėlį – koncertas skiriamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

Kauno valstybinio choro vadovas Petras Bingelis (kairėje) ir kompozitorius Vidmantas Bartulis - dažni scenos partneriai./Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

„Nieko tokio, – atrėmė ironiją „Lietuvos žinių“ kalbintas kompozitorius V. Bartulis, – ilgai svarsčiau, kaip šimtmečiui sukurti neplakatinę programą, be patoso. Publika greitai pajunta, kai muzikos veikalas alsuoja šiuo tuo daugiau nei natomis. Visų pirma – tautine savastimi.“

Per koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje trečiadienį, gruodžio 12-ąją, Kauno valstybinis choras atliks puikiai pažįstamas Česlovo Sasnausko, Stasio Šimkaus, Juozo Naujalio dainas ir giesmes, taip pat V. Bartulio muziką. Kompozitoriaus surinkti arba paties parašyti tekstai, skaitomi aktoriaus Dainiaus Svobono, ir chorinės muzikos pavyzdžiai susilies į vientisą kūrinį.

Pažvelgė žaismingai

Pats V. Bartulis tokio renginio pobūdį vadina laisvai traktuojama dokumentika, grįsta Lietuvos gyvenimo epizodais nuo 1918 metų iki dabarties. Kūrybinis tandemas, šiemet jau apkeliavęs dalį Lietuvos, kviečia prisiminti šimtmetį, pažymėtą ir džiugiais, ir skaudžiais įvykiais.

Tokia ir vakaro programa – sušvytinti saikingu humoru, nuskaidrinanti rimtimi. Žaismingus V. Bartulio tekstus lydi neįpareigojantys sąskambiai, o liūdnus prisiminimus nuspalvina rimties ir susikaupimo harmonija.

Kompozitorius teigė į tautos istorijos temas norėjęs pažvelgti žaismingai. Šis žaismingumas daugeliu atvejų atsiskleidžia linksmomis tarpukario reklamomis, tuo metu sklandžiusiais anekdotais. Sovietmečio grimasos randasi iš opozicijos „smetoniniams“ laikams.

Neįmanoma nepaliesti ir skausmingos problematikos – pokario, trėmimų. Apie tai liudija gausūs prisiminimai. Tačiau V. Bartulis „Lietuvos žinioms“ pasakojo stengęsis surinkti ano meto vaikų liudijimus apie mirusius brolius, seseris, tėvus. Jie – patys skaudžiausi ir kur kas emocingesni nei suaugusiųjų.

Priklauso nuo požiūrio

Projekto muzika – lyg solidi atsvara skaitovo sakomam tekstui. Ji suteikia visumai klasikinį, tautinį apibrėžtumą. Pasiteiravus, kas yra atsitikę, kad pradėjome gėdytis patriotizmo, tautiškumo, V. Bartulis atsakė, jog daug kas priklauso nuo požiūrio.

„Jei patriotizmas skelbiamas tik plakatais ir šūkiais, kaip buvo sovietiniais laikais, jis atstumia, kelia pasidygėjimą. Manau, gėdytis tokių dalykų vis dar yra mūsų valstybės nestabilumo, nebrandumo požymis. Štai Marijonas Mikutavičius rėkia „aš tikrai myliu Lietuvą“ – mėgina įtikinėti, kad tikrai ją labai myli. O kas galėtų suabejoti paprastu tylėjimu arba gerais darbais? Tokia rėksminga pozicija tampa parazitinė“, – pabrėžė V. Bartulis.

Kompozitorius Vidmantas Bartulis įsitikinęs, jog publika greitai pajunta, kai muzikos veikalas alsuoja šiuo tuo daugiau nei natomis./Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Niekas nenori namo

Nuo 1969-ųjų gyvuojančio ir daug patyrusio Kauno valstybinio choro meno vadovas ir dirigentas Petras Bingelis „Lietuvos žinioms“ tvirtino, kad pasirodymas Nacionalinėje filharmonijoje visada įpareigoja stengtis, atskleisti visą meistriškumą. „Filharmonijoje paprastų, neišskirtinių koncertų nebūna. Tai vienintelė prestižinė salė, kur turi pasirodyti geriausiai“, – sakė maestro.

Anot tituluoto chorvedžio P. Bingelio, jo kolegai V. Bartuliui pavyko sukonstruoti intriguojamą Lietuvos šimtmečio įvykių kaleidoskopą. „Vidmantas surinko daug įdomios medžiagos, iliustruojančios ir tarpukario gyvenimą, ir sovietmetį, ir šiandieną“, – kalbėjo choro vadovas.

Programa „Juk niekas tavęs taip nemylės“ atliekama ištisai kaip vienas kūrinys, be pauzių. Jei klausytojai mano, kad atlikėjai verti plojimų, jų laikas ateina tik programai pasibaigus.

„Išklausiusi viską publika pamažu ima suprasti, kas čia ką tik buvo, kokio didingo įvykio liudininke ji tapo, – įspūdžiais iš ankstesnių pasirodymų dalijosi P. Bingelis. – Koncertas baigiasi, o žmonės ploja ir niekas nenori išeiti iš salės. Man prisipažino ne vienas: „Mus tiesiog pritrenkė taip savitai perteikta Lietuvos istorija, choro dainavimas, įtaigus D. Svobono pasakojimas.“ Tai iš tiesų išskirtinis koncertas – Nacionalinėje filharmonijoje turėtų būti įdomu.“

Programos tekstus skaitys Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Dainius Svobonas./"Lietuvos žinių" archyvo (Erlendo Bartulio) nuotrauka