Muziejuose – nerimas dėl rinkinių
Ga­li­ma mu­zie­jų pert­var­ka ke­lia rim­tą grės­mę jų rin­ki­niams, nes dėl men­kos tei­si­nės ap­sau­gos mu­zie­ji­nes ver­ty­bes leng­va pi­giai par­duo­ti ar iš­grobs­ty­ti. Taip ma­no su ne­ri­mu re­for­mos lau­kian­tys mu­zie­ji­nin­kai. Ne­prik­lau­so­mi eks­per­tai pri­ta­ria, kad fon­dų val­dy­mas ir ver­ty­bių ap­sau­ga – Lie­tu­vos mu­zie­jų sis­te­mos silp­no­ji vie­ta, tam ski­ria­ma per ma­žai dė­me­sio.

Lapkričio viduryje politikus ir kultūrininkus apskriejo tarsi iš niekur išnirusi galimos muziejų pertvarkos schema. Joje – trijų nacionalinių muziejų suformavimas, atskiriant nuo jų valstybinius specializuotus muziejus. „Nacionaliniam istorijos muziejui“ priskirti dabar veikiantys Lietuvos nacionalinis muziejus, Valdovų rūmai, Trakų istorijos muziejus ir Rumšiškių liaudies buities muziejus.

„Nacionalinį M. K. Čiurlionio muziejų“ galbūt sudarytų dabartinis Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejus ir dabartinis Lietuvos dailės muziejus. Alternatyvus sprendinys numato tam pačiam dariniui priskirti dar ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų bei Maironio lietuvių literatūros muziejų.

Trečias nacionalinis muziejus būtų „Nacionalinis gamtos ir mokslo muziejus“, kurį galbūt sudarytų dabar veikiantys Lietuvos jūrų muziejus Klaipėdoje, Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Vaclovo Into akmenų muziejus Mosėdyje ir Lietuvos švietimo istorijos muziejus Kaune. Šiam dariniui priskirtas ir šiuo metu neegzistuojantis Lietuvos astronomijos muziejus. Iš veikiančių muziejų tokiam pavadinimui artimiausias Lietuvos etnokosmologijos muziejus Molėtuose.

Pradėta svarstyti, ar pakankamai diskutuojama ir kas yra geriau – muziejų koncernai ar lokalūs kultūros židiniai./ „Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka

Galimos pertvarkos schema, tikėtina, numato ir geografinę muziejų koncentraciją, nes prie „Nacionalinio istorijos muziejaus“ nurodyta „Rytų Lietuva“, prie „Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus“ – „Vidurio Lietuva“, o prie „Nacionalinio gamtos ir mokslo muziejaus“ – „Vakarų Lietuva“.

Galbūt slapta rengiamos reformos perspektyvos papiktino opozicijos politikus ir sukėlė aštrią pačių muziejininkų reakciją. Pradėta svarstyti, ar pakankamai diskutuojama ir kas yra geriau – muziejų koncernai ar lokalūs kultūros židiniai. Senovinių vertybių žinovai „Lietuvos žinioms“ paaiškino tikrąją muziejų pertvarkos riziką, apie kurią viešai kalbėti vengiama.

Valdžią kaltina sąmokslu

Aktyviausiai paviešintos schemos temą eskalavo Seimo opozicijos nariai konservatorius Vytautas Juozapaitis ir liberalas Arūnas Gelūnas. Abu jie išreiškė tą pačią mintį: Kultūros ministerijos kabinetuose slapta planuojamas muziejų pertvarkymas yra sąmokslas prieš demokratiją.

V. Juozapaitis dėl ministerijos veiksmų įžvelgė net siekius pasisavinti kultūros įstaigų nekilnojamąjį turtą. „Viena po kitos lenda Kultūros ministerijos politinės komandos patamsiuose slaptai sukurtos nemokšiškos schemos, kaip išdaužyti įstaigų tinklus ir susikurti kultūrinius koncernus... O tada gal ir su nekilnojamuoju įstaigų turtu gali daryti ką nori, ir susisodinti savus vadovus bei kitaip pasitvarkyti?“ – svarstė jis.

Į sąmokslo teorijas leidosi ir kadaise Kultūros ministerijai vadovavęs A. Gelūnas. Jis pasidalijo pertvarkos schema socialiniame tinkle „Facebook“. „Kad ir su kurios kultūros įstaigos atstovais pakalbi, visur tas pats – jokio dialogo, sprendimai nuleidžiami iš viršaus. Nauja mada: politikai, kurie nesivargina kalbėtis su savo kuruojamo sektoriaus žmonėmis. Jei būčiau paranojikas, pasakyčiau, kad vyksta svetur inicijuota Lietuvos viešojo gyvenimo išderinimo akcija“, – dėstė liberalas.

Vydas Dolinskas: „Problema ta, kad tokių planų juodraščius kuria žmonės, neturintys reikiamos kompetencijos. Tame procese nedalyvauja patys muziejininkai.“

Šią sąmokslo natą, iš visko sprendžiant, pirmasis sugrojo kitas buvęs kultūros (ir švietimo) ministras – Darius Kuolys. Jis savo „Facebook“ paskyroje parašė taip: „Iš Kultūros ministerijos slaptųjų protokolų – Lietuvos kultūros „maximizavimo“ planas. Schema rodo: visi Lietuvos muziejai bus sujungti į tris nacionalinius „akropolius“. Tokios radikalios reformos projektą ministrė turėtų viešai pristatyti visuomenei ir svariai jį pagrįsti. Gal esama nenuginčijamų argumentų už Lietuvos muziejų „maximizavimą“. Būtų labai įdomu juos išgirsti.“

Ministerija: baikit, tai blėniai

Taip ryžtingai užpulta Kultūros ministerija visų pirma bandė atsiriboti nuo schemos. Oficialiame pranešime paskelbta, kad viešumoje platinama schema „nėra oficiali Kultūros ministerijos pozicija“. Tą patį „Lietuvos žinioms“ tvirtino ir ministrės patarėja Rita Grumadaitė. „Kultūros ministerija atsiriboja nuo viešojoje erdvėje platinamų ar galbūt ketinamų platinti „kultūros įstaigų pertvarkų“, – teigė ji.

Kitas ministrės patarėjas Juozapas Blažiūnas buvo šiek tiek atviresnis. LRT radijo laidoje „Ryto allegro“ jis pripažino, kad schema nutekėjo iš ministerijos kabinetų ir kad jo kolegos nevykusiai komunikavo, bet siūlė viso to nesureikšminti.

„Suprantu, kodėl nutekėjusi schema sukėlė tokią aštrią reakciją. Bet jei atvirai, tai yra blėniai. Tai tiesiog eskizas, jo variantų yra begalė. Ministerija nemoka kalbėti ir pasakyti, kad tai yra visiška nesąmonė, patekusi į eterį. Tas pats autorius parengė labai daug variantų, bet iš jų tik vienas buvo išplatintas“, – sakė J. Blažiūnas.

Birutė Kulnytė: „Neįsivaizduoju, kaip galima imtis pertvarkyti iš karto visus Lietuvos muziejus, nežinant visos situacijos. O situacijos neišmanymas – tiesiog akivaizdus.“

Jis žadėjo, kad tikroji muziejų pertvarka bus svarstoma tik muziejininkams dalyvaujant. Kada tai vyks, J. Blažiūnas negalėjo pasakyti – vizijos esą kuriamos žvelgiant 10 ar net 20 metų į priekį. Kol kas patarėjas siūlė remtis ministrės patvirtinta ir oficialiai paskelbta Nacionaline muziejų koncepcija pagal tvaraus vystymosi principus.

Muziejininkų neįtikino

Nei lakoniškas, nei išplėstinis Kultūros ministerijos paaiškinimas neįtikino pačių muziejų vadovų. Jie vieningai pasmerkė, jų nuomone, slaptų ir nekompetentingų planų kūrimą. Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas LRT radijui sakė, kad „eskizas“ ar „juodraštis“ – joks pasiteisinimas.

„Suprantu, kad nutekinti juodraščiai. Dar to betrūko, kad tai būtų galutiniai variantai! Tada iš viso nebebūtų apie ką diskutuoti. Norint nesunku tiksliai nustatyti šių dokumentų autorystę – kuriame kompiuteryje jie buvo sukurti ir kieno koreguoti. Bet problema ta, kad tokių planų juodraščius kuria žmonės, neturintys reikiamos kompetencijos. Tame procese jokia forma nedalyvauja patys muziejininkai“, – kalbėjo jis.

Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas./ „Lietuvos žinių“ archyvo nuotrauka

Panašiai laidoje tvirtino ir M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vadovas Osvaldas Daugelis: „Tai nebe pirmas įvairių įstaigų jungimo planas. Buvo pasiūlymų sujungti Filharmoniją su muzikiniu teatru. Esame šokiruoti šių pasirodžiusių planų.“

Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius, Lietuvos muziejų asociacijos valdybos pirmininkas Raimundas Balza pridūrė, kad viešumą pasiekusi schema neatitinka muziejų koncepcijoje aptartų principų. „Pagal koncepciją, istoriškai susiformavęs muziejų tinklas yra optimalus. Muziejų koncernų idėja buvo išsakyta dar pavasarį viceministro lūpomis. Mes manėme, kad tai tiesiog pamąstymai. Dabar to viceministro nebėra, bet, kaip matome, idėjos toliau sklando“, – teigė jis.

Kas yra muziejus?

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė „Lietuvos žinioms“ taip pat pabrėžė ministerijos planuotojų nekompetenciją. „Neįsivaizduoju, kaip galima imtis pertvarkyti iš karto visus Lietuvos muziejus, nežinant visos situacijos. O situacijos neišmanymas – tiesiog akivaizdus“, – sakė ji.

B. Kulnytės nuomone, pati muziejų samprata tampa iškraipyta, todėl vadybos specialistams sunku pateikti kokybiškus pasiūlymus. „Esame pasimetę net terminijoje. Kas yra muziejus? Yra, pavyzdžiui, centras, pasivadinęs Vilniaus miesto muziejumi. Tai tiesiog edukacinis centras, bet ne muziejus“, – kalbėjo ji.

Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė./ Romo Jurgaičio nuotrauka

Pasak direktorės, muziejų apibrėžia jo sukaupti eksponatų rinkiniai. „Jei kalbame apie muziejus, kurie turi didelius rinkinius, tai kalbame apie saugyklas. Jų pertvarką net labai reikėtų apgalvoti. Yra muziejų, kurie neturi savo profilio. Yra muziejų be rinkinių arba su neaiškiais rinkiniais, kuriuose visko primaišyta. Jų išlaikyti tikrai nebeverta. Bet aš visada galvoju apie savo muziejų, kuris turi aiškią koncepciją – tai istorijos muziejus“, – aiškino ji.

B. Kulnytė tvirtino, kad paviešintoje schemoje pavaizduotas junginys neatitinka istorijos muziejaus sampratos. Ji pabrėžė, kad Lietuvos nacionalinis muziejus ne tik neturėtų būti jungiamas, bet ir lyginamas su Valdovų rūmais, kurių apskritai nederėtų vadinti muziejumi, o tiesiog nacionaline kultūros įstaiga. B. Kulnytė taip pat atkreipė dėmesį į keistą padėtį meno galerijų srityje, kai aiškų veidą turinti Nacionalinė dailės galerija vis dar yra pavaldi „savo struktūrą ir funkciją praradusiam“ Lietuvos dailės muziejui.

Lietuvos nacionalinio muziejaus vadovė nurodė, kad būtent tokiu konkrečių aplinkybių ištyrimu turėtų būti pagrįsta rimta muziejų pertvarka. „Čia nieko ypatinga nereikia. Reikia tiesiog savo muziejinės sistemos pažinimo ir protingo sprendimo neturint interesų. Šioje srityje labai daug įvairiausių interesų, visi mėgsta prisidengti užsienio ekspertais ir kultūros strategijų rašytojais, nors šie nieko naujo nepasako“, – dėstė B. Kulnytė.

Pasak jos, Kultūros ministerijos galbūt planuojama pertvarka pasmerkta nesėkmei, nes buvo netinkamai pradėta. B. Kulnytė taip pat abejojo reformos iniciatorių nesuinteresuotumu.

„Traukiuosi į pensiją ir man truputį baugu, kas čia bus. Pastaruosius dvejus metus jaučiau stiprų puolimą prieš muziejų. Yra pradėta muziejų diskreditavimo akcija. Esą jie labai pasenę ir nebeatitinka šiuolaikinių poreikių. Tikroji problema, manau, yra visai kita. Turime gražius rinkinius, ir aš manau, kad tie rinkiniai ir yra tų pertvarkų taikiklyje“, – sakė ji.

Direktorės teigimu, Lietuvos teisė neužtikrina pakankamos rinkinių apsaugos, todėl pertvarkų metu muziejai gali patirti žalos dėl grobstymo.

Antikvaras: nerimas pagrįstas

Antikvaras ir galerininkas Edmondas Kelmickas paaiškino, kad senovinių vertybių kolekcininkai visada ieško naujos medžiagos, todėl jų santykis su muziejais gali būti abipusiškai naudingas. Kai kuriais atvejais bendradarbiavimas, galimybė parduoti dalį eksponatų esą praturtina muziejus. Pardavę rinkoje dalį savo fondų muziejai gali įgyti plėtrai, atsinaujinti būtinų lėšų.

Bet kartu E. Kelmickas pripažino, kad senovinių vertybių valdymas – labai sudėtingas procesas, todėl B. Kulnytė esą nerimauja pagrįstai. „B. Kulnytės nerimas pagrįstas. Tvarkant ar pertvarkant rinkinius reikalinga labai aiški koncepcija. Būtina išmintingai atlikti analizę, kokių daiktų atsisakoma ir dėl kokios priežasties. Muziejus turi visada tvirtai žinoti, kodėl saugo būtent tuos daiktus“, – sakė antikvaras.

Jo teigimu, netinkamas fondų valdymas ir artefaktų registravimas sukelia įvairių problemų bei kuriozinių situacijų. „Kaip jūs vertinate tokį objekto aprašymą, su kokiu man teko susidurti apie 1990 metus kažkuriame provincijos muziejuje: „Moteris su drabužiais“? Žinoma, tokiu atveju bet kokia moteris su drabužiais gali ten atsirasti. Nebūtina visur ieškoti nusikaltėlių, bet fondai turi būti tinkamai susisteminti“, – dėstė E. Kelmickas.

Senovinių vertybių žinovo nuomone, nesąžiningo elgesio su muziejų fondais atvejų pasitaiko kiekvienoje šalyje. Tačiau posovietinėse valstybėse klaidos dažnesnės. „Posovietinėje erdvėje tokie dalykai, žinoma, gerokai dažnesni. Dėl labai įvairių priežasčių. Muziejininkai turi tą pačią „bacilą“, kaip ir kolekcininkai. Atrodytų, jie yra priešai, bet ne visai taip yra. Rimti kolekcininkai labai gerai apgalvoja savo veiksmus. Vis dėlto nenuosekli teisinė bazė gali sukelti daug problemų“, – svarstė E. Kelmickas.

Jis neabejojo, kad teisinis reguliavimas ir muziejų fondų valdymo praktika turi daug taisytinų spragų. Teisingų sprendimų esą derėtų mokytis iš didelę muziejininkystės patirtį sukaupusių šalių – Didžiosios Britanijos ar Vokietijos. E. Kelmickas pabrėžė, kad rinkinių ir fondų valdymo tobulinimas būtų kur kas rimtesnė ir reikalingesnė muziejų pertvarka negu valdymo centralizavimas ar muziejų stambinimas.

„Be jokios abejonės. Daug svarbiau pinigus skirti aprašams, sisteminimui, fondų ir atskirų objektų vertės nustatymui ir jų teisinei apsaugai. O stambinimas yra tik šūkis“, – pabrėžė E. Kelmickas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į pavojingus signalus, kuriuos siunčia muziejiniai skandalai Rusijoje. „Įvairūs Rusijos incidentai signalizuoja, kad sovietinė tvarka buvo košmaras. Ypač suirutė po 1990 metų. Tai rodo ir tarptautiniuose aukcionuose išnyrantys darbai. Lietuvoje tokio pobūdžio skandalų nėra buvę, bet tobulesnė fondų apskaita ir efektyvesnė vertybių teisinė apsauga padarytų muziejų sistemą mažiau pažeidžiamą“, – reziumavo antikvaras.