Mūza ir pakeleiviai
„Ke­lias nu­tie­sia­mas ei­nant“, – tai is­pa­nų poe­to An­to­nio Ma­cha­do žo­džiai. Lie­tu­vių for­te­pi­jo­no vir­tuo­zė, Na­cio­na­li­nės pre­mi­jos lau­rea­tė, prof. Mū­za Ru­bac­ky­tė tai ir da­ro: tie­sia pa­sau­lio pia­nis­tų, mu­zi­kos kla­jū­nų, stip­rių me­no as­me­ny­bių ke­lius į Lie­tu­vą. Ir pa­ti su mu­zi­kos pa­ke­lei­viais nuo­lat į ją par­sku­ba.

„Vienatvė yra pianisto gyvenimo dalis, tačiau mums lemto kelio negalime nueiti be pakeleivių“, – tvirtino M. Rubackytė. Jos pakeleiviai nuo lapkričio 11-osios pradės burtis Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Tądien prasidės M. Rubackytės sumanytas Vilniaus fortepijono festivalis, jau – penktasis.

Per dvi savaites jis klausytojams pasiūlys devynis nepamirštamus susitikimus su pianistinės literatūros interpretatoriais iš viso pasaulio. Fortepijono muzikos dabartis, meistrystė ir mokyklų įvairovė bus kaip ant delno.

Mūza Rubackytė: „Vienatvė yra pianisto gyvenimo dalis, tačiau mums lemto kelio negalime nueiti be pakeleivių.“

Spalvinga muzikos juosta

– Jūsų sumanytas festivalis, lyg fortepijono muzikos bienalė, rengiamas kas dveji metai. Šįkart jo tema – „Pakeleiviai“. Kurie (ar kokie) pakeleiviai jums pakuždėjo tokią temą? – „Lietuvos žinių“ žurnalistas klausė festivalio meno vadovės, pianistės virtuozės Mūzos Rubackytės.

– Šiemet klausytojams pristatysime virtinę „pakeleivių“ tandemų: kompozitorių ir atlikėjų, įkvėpėjų ir įkvėptųjų, varžovų ir partnerių, laimėtojų ir pralaimėtojų, mokytojų ir mokinių...

Pakvietėme naujų pianizmo pasaulio vardų – svarbių konkursų laureatų, taip pat subrendusių meistrų.

Kruopščiai sudarytos festivalio teminės programos, orkestriniai koncertai, dvigubi, trigubi rečitaliai, artistų ir kompozitorių daugiabriauniškumas, tikiuosi, išaus spalvingą muzikinę juostą, kuri privers mus susimąstyti apie gyvenimo kelio tęstinumą.

Kviečia klausytojus į kelionę

– Kurie festivalio dalyviai yra artimiausi jūsų pakeleiviai – kompozitoriai, mokiniai ir mokytojai?

– Svarbiausi atlikėjo pakeleiviai yra kompozitoriai. Mes, pianistai, nekuriame savo muzikos, o kaip aktoriai ją „perskaitome“, kitaip tariant, verčiame, interpretuojame. Mūsų pastangomis pasaulio muzikos šedevrai atgyja ir suskamba publikai.

Šiuo aspektu klausytojas taip pat yra pakeleivis – jį kviečiame į kompozitoriaus įsivaizduotą ir mūsų atpasakotą kelionę. Interpretacijos menas perduodamas jaunimui – mokiniams.

Geresnis žmogus ir pasaulis

– Turbūt nesuklysiu tardamas, kad didžiausias jūsų gyvenimo pakeleivis – muzika. Ar visada ja pasikliovėte? Ar nepasitaikė akimirkų, kai jautėtės nusivylusi?

– Kiekvieno žmogaus kelias neapsieina be kryžkelių, kalnų, nuokalnių. Kai turi didelių siekių, kelias paprastai nebūna lygus, dažniau – akmenuotas.

Pati niekada neabejojau meno ir muzikos iškilia misija, kuri grožiu ir aukščiausiomis vertybėmis daro žmogų, o per jį – ir pasaulį, geresnį. Tęsiu man perduotą, įdiegtą ir gyvybiškai būtiną man kelią.

Ir viso gyvenimo negana

– Minite varžovus ir partnerius. Apie pastaruosius jau papasakojote, o ką laikytumėte didžiausiais savo varžovais – galbūt naujus kūrinius, su kuriais tenka susigrumti, įveikti, perprasti, kad įtaigiai pateiktumėte klausytojams?

„Pianistinė literatūra tokia milžiniška, kad atlikti ją visą nepakaktų vieno gyvenimo. Pasirenku pati ir tik tuos, kuriuos įsimyliu.“

– Svarbiausia kova – su savimi. Pralaimėtojai ar nugalėtojai esame tik mes patys, niekas kitas to už mus nuspręsti negali. Lenko Szymono Nehringo ir japono Keiji Miuros koncertas „Nesustabdysi žvaigždžių kilimo“ privers apie tai susimąstyti.

O kalbant apie mano artistinį gyvenimą, tokie iššūkiai kaip visi 24 Dmitrijaus Šostakovičiaus Preliudai ir fugos ar visi Ferenco Liszto „Klajonių metai“, kai tenka juos atlikti per vieną koncertą, yra tikri pianistiniai everestai. Jie reikalauja nemažai kovos su savimi, vidinės jėgos ir tikėjimo.

– Ar jums pasitaikė neįveikiamų kūrinių? Neįdomių?

– Pianistinė literatūra tokia milžiniška, kad atlikti ją visą nepakaktų vieno gyvenimo. Būdama solistė kūrinius pasirenku pati ir tik tuos, kuriuos įsimyliu, su kuriais galiu kasdien gyventi daugelį mėnesių. Taigi nepagrojamų nežinau, man egzistuoja tik artimi arba ne.

Reikia talentingų mamų!

– Pakeleiviai – labai plati tema, žavi metaforine gelme. Ir tai puiku! Kaip tokiame kontekste žvelgtumėte į savo tėvelius? Jie juk yra ir kelio pradžia, ir artimiausi palydovai. Bent jau tam tikrą laiką. Kada pajutote esanti savarankiška keliauninkė?

– Tėvai ir mokytojai yra mūsų akivaizdžiausi, tiesioginiai pakeleiviai. Paveldėta genetika, išmintingai nurodyta kryptis, meilė be atodairos yra mūsų gyvenimo pagrindas ir svarbiausias turtas. Garsusis Mstislavas Rostropovičius juokavo: „Man nereikia talentingų vaikų, man reikia talentingų mamų!“

Sulaukia taiklių pastabų

– Su savo vyru, medicinos profesoriumi Alainu Golay parašėte knygą, pasakojančią apie jūsų gyvenimą. Kada ją išvys mūsų skaitytojai?

– Knyga jau parašyta prancūziškai. Šiuo metu ją kasdien telefonu skaitau savo mamai. Jos taiklios pastabos mums labai vertingos. Dirbame intensyviai papildydami ir koreguodami turimą medžiagą.

Kai pasirodys Prancūzijoje, knyga bus išversta į lietuvių kalbą ir išleista „Tyto albos“. Beje, džiaugiamės, kad ši leidykla išleido dviejų prof. A. Golay knygų vertimus. Iš viso jis yra parašęs 13 veikalų. Šiuo metu verčiama jo trečioji, filosofinė, knyga.

Sau vietos randa ir vienatvė

– Pianisto kelią dažnai siejame su vienatve kaip tam tikra tobulumo, brandumo forma. Ar ji būtina kūrybai, muzikos „vertėjo“ veiklai? Ar nepasiilgstate vienatvės, kai mylimas vyras nuolat šalia, lydi jus per gastroles, o jūs savo ruožtu lydite jį?

– Kartu gyvename apie pustrečio šimto dienų per metus. Mano vyras užima svarbias pareigas Ženevos universitetinėje ligoninėje. Jis, paklausus oratorius, yra nuolat kviečiamas į įvairius pasaulio kongresus.

Abu keliaujame ir dirbame nepaprastai daug. Asmeniniams ir bendriems pomėgiams taip pat skiriame nemažai dėmesio ir laiko.

O mano darbas prie fortepijono yra vienatvė ir meditacija. Tad mūsų gyvenimas kupinas įvairovės, joje sau vietos randa ir vienatvė.

Muzika gyvena visur ir visada

– Kur daugiau praleidžiate laiko – Vilniuje, Paryžiuje ar Ženevoje? O gal – kelionėse tarp šių miestų? Jei paklausčiau, kas tikroji jūsų tėvynė, turbūt atsakytumėte – muzika?

– Mano gyvenimas, šiuo požiūriu, sudėliotas iš trijų daugmaž proporcingų padalų: Paryžius, Ženeva-Vilnius, Pasaulis. Tėvynė yra viena – Lietuva, o Muzika manyje gyvena visur ir visada.

– Kiek netikėtas klausimas. 2022 metais Kaunas taps Europos kultūros sostine. Ar nesvarstote apie muzikinę dovaną savo gimtajam miestui? Fortepijono festivalis juk prasidėjo 2009 metais, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine...

– Koncertai, Vilniaus fortepijono festivalis, asociacijos „LiSZtuania“ veikla, „Lisztofonijos“ konkursas, pedagogika Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, M. Rostropovičiaus fonde, Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje – tikrai šiuo metu man veiklos Lietuvoje netrūksta.

Dabar aktyviai rengiamės valstybės 100-mečiui, šia proga rengsiu koncertų Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje, Pietų Afrikoje ir kitur. Stengiamės, kad pasaulio žiniasklaida skirtų kuo daugiau dėmesio Lietuvai.

Džiugu, kad mano gimtasis Kaunas 2022-aisiais taps Europos kultūros sostine. Būsiu laiminga švęsti kartu!