MO: jokio šūvio pro šalį
Kai ra­miai pa­mąs­tai apie šiuos žmo­nes – Mo­der­naus me­no mu­zie­jaus MO įkū­rė­jus moks­li­nin­kus Dan­guo­lę ir Vik­to­rą But­kus, – jų poel­gį, ne­ty­čia da­rai­si sen­ti­men­ta­lus. Juk ga­lė­jo, ga­lė­jo, kaip Lie­tu­vo­je la­biau įpras­ta, vien mė­gau­tis pra­ban­ga, in­ves­tuo­ti į nau­dą ne­šan­čius da­ly­kus. Bet ne: moks­li­nės veik­los – vi­so anks­tė­les­nio gy­ve­ni­mo – krai­tį su­dė­jo me­no kū­rė­jams. Svar­biau­sia – sa­vo va­lia, nie­ki­no ne­ra­gi­na­mi, ne­pra­šo­mi.

Jie padarė tokį reveransą valstybės podukrai kultūrai, ko per tris dešimtmečius nepavyko nė vienai ministerijai, nė vienam kultūros ministrui. Ir akivaizdu, kad pasukę šiuo keliu, Viktoras ir Danguolė patys buvo apdovanoti. Už posūkio išvydo daug įdomių žmonių, neįtikimų nuotykių ir istorijų – visą spalvingą dailės pasaulį. Kol kas neprašovė.

Muziejus ir šeima

– Viktoras juokais MO muziejų yra pavadinęs tvirtų santykių palaikymo projektu. Kaip sekasi juos tvirtinti?

Viktoras Butkus (toliau – V. B.): – Neišsilakstėme. (Abu juokiasi.) Kada sugriūva šeimos? – kai pasiekia savo tikslų: užaugina vaikus, pastato namą – staiga nebėra, ką veikti. Nebelieka bendrų interesų. Tad reikia jų prasimanyti. Kai vyras susiruošia į medžioklę, o žmona neina, žiūrėk, ir pakvimpa skyrybomis.

– Tačiau ir praleisti per daug laiko kartu – pavojinga?

V. B.: – Taip, bet jau turime tam tikros patirties. Daug skaitome... (nusijuokia) apie gresiančias problemas. Mokomės laviruoti. Apskritai namuose daug laiko kartu leidžiame.

Danguolė Butkienė (toliau – D. B.): – Na, ne taip jau ir daug, turime visokių interesų.

V. B.: – Visokios veiklos turiu – bokso treniruotės, muzika. Ryte išeiname ir susitinkame tik popiet arba vakare. Turime sodybą, savaitgaliais važiuojame į ją. Ten irgi daug vietos – vienas būna vienur, kitas kuo nors kitu užsiima. Stebiuosi, iš kur kaime tiek darbų.

D. B.: – Didesnių problemų kol kas nekyla.

V. B.: – Turime vaikų, anūkų, bet leidžiame juos auklėti tėvams. Sakome, kad mes dar jauni seneliai, ir daug laisvo laiko neturime. Nors labai anūkus mylime, stengiamės, kad mūsų pernelyg neapkrautų. (Nusišypso.)

Danguolė ir Viktoras Butkai: „MO muziejų kūrėme valstybės žmonėms, o ne šimtmečiui.“

Pasiūlymas anūkams „nepraėjo“

– Vaikų neįtraukėte į MO kūrimą. Kodėl?

V. B.: – Jie domisi, neignoruoja.

D. B.: – Buvo projektų, kur mums padėjo, negali skųstis. Bet jie turi darbovietes, yra užsėmę savais reikalais, tad daug laiko negali skirti. Čia tik mes kaip pensininkai...

V. B.: – Jie mus pakritikuoja.

D. B.: – Pasako, kas blogai.

V. B.: – Pasitikriname, kaip priima mūsų sumanymus. Teiraujamės, ar juos sudomino. Gal tada ir publikai patiks.

– Vaikus užauginote, aprūpinote, išleidote į gyvenimą, o patys ėmėtės muziejaus. Ar jie nesijaučia kiek atstumti?

V. B.: – Vaikai gavo, kas jiems priklauso pagal šeimos gerovės standartą – išsilavinimą, platų kultūrinį akiratį, sveikatos priežiūrą. Žodžiu, – meškerę. Dabar gali eiti žuvų žvejoti.

Tačiau, palyginti su kitais, jie turi ir tam tikrų privilegijų. Tarkime, saugumą, jei kas nors nepavyktų, nepasisektų. Gali labiau rizikuoti, užsiimti socialine veikla, kurią laikome labai vertinga. Vis dėlto viskas priklauso nuo jų pačių – už juos nieko nepadarysime.

D. B.: – Pagaliau ir patys nori būti savarankiški, kad tėvai už juos visko nerikiuotų.

– Dovanėlės anūkams jau nupirktos?

V. B.: – Šįkart didžiuliai debatai vyko. Nes visada pirkome, ir tų dovanėlių buvo gerokai per daug. Šiemet sumanėme kitą „formatą“ – traukti burtus, kas kam dovanos. Kadangi mąstau logiškai, siūliau patobulinimą, kaip padaryti praktiškiau: nusiperkame po dovanėlę ir traukiame burtus, kas ją padovanos. (Juokiasi.) Bent esi tikras, kad gausi tai, ko tikrai nori.

D. B.: – Netiko toks pasiūlymas. Sakė, mums neįdomu.

Net komentarų karvės mūkia „mo“

– Prieš dešimt metų, kai kilo muziejaus idėja, apie valstybines datas, suprantama, nebuvo nė kalbos. O MO atidarymo laikas, sutapęs su valstybės atkūrimo jubiliejumi, – atsitiktinumas?

V.B.: – Muziejų kūrėme valstybės žmonėms, o ne šimtmečiui. Pamenu „geruosius“ raudonus laikus, kai darbai buvo skiriami kuriam nors partijos suvažiavimui. Kvailystė.

Taip yra, taip sutapo.

D. B.: – Sąmoningai tikrai neplanavome.

– Kodėl galiausiai nusprendėte pasivadinti muziejumi? Muziejus – nekokios asociacijos...

D. B.: – Tai rinkodaros dalykai. Buvo Modernaus meno centras. Mes vykdome muziejinę veiklą, pakliūvame „po LR muziejų įstatymu“. Yra toks. Nelabai duoda naudos, bet...

V. B.: – Užtat daug reikalauja. Muziejus pasirinktas dėl to, kad kaupiame savo kolekciją.

D. B.: – O galerijos dažniausia būna komercinės, jos parduoda meno kūrinius. Taip pasivadinę būtume susitapatinę su kiek kita sritimi. Norėjome kuo aiškiau apibrėžti savo veiklą.

– O pavadinimas MO išties labai patogus.

V. B.: – Portalų komentatoriai erzeliuoja, sako: „Tas MO taip visiems įkyrėjo, kad jau ir karvės mūkia „mo“, o ne „mū“. (Juokiasi.)

Lankytojų srautas kol kas didžiulis. Bet po truputį senka. Savaitgalį per dieną apsilanko 600 – 700 žmonių.

– Dar praverstų du autobusai užsieniečių?

V. B.: – Mažoka, reikėtų keturių.

D. B.: – Fiziškai neįmanoma tiek priimti, muziejus per mažas. Savaitgalį jis būna sausakimšas.

Lietuviškas kanonas

– Turite muziejaus menotyrininkų „tarybą“...

V. B.: – Na, jei aš menotyrininkas... (Danguolė juokiasi.)

– Kai pildote kolekciją, vieni menotyrininkai jums sako „puikus darbas“, kiti pataria – „jokiu būdu nepirk“. Kokios tai istorijos, atvejai?

D. B.: – Čia turimi omenyje jauni autoriai.

V. B.: – ...kurie dar nėra įvertinti meno lauke. Kol meno laukas suformuoja apie juos nuomonę, atsiranda priešingų vertinimų. Tada kebliau. Tenka spėti, vadovautis nuojauta.

D. B.: – Viktoras mėgsta pasitikrinti, teiraujasi menotyrininkių. Jei nuomonės pasidalija perpus, tada pats sprendžia.

V. B.: – Kai dar buvome visai žiopliukai, mums daug talkino menotyrininkė Raminta Jurėnaitė. Ji padėjo apibrėžti MO kolekcijos formatą, iš esmės sudarė pageidaujamų darbų ir autorių sąrašą. Artėdami prie šių dienų dailės nemažai dalykų sprendėme patys arba su įvairiais meno kritikais. Taigi, MO rinkinys nėra asmeninė kolekcija, o greičiau fondas, kur kiekvienas savo nuožiūra gali sukurti parodą.

Daugelis kolekcininkų kūrinius kaupia pagal asmeninį interesą. Todėl jų kolekcijos neatskleidžia bendro Lietuvos kanono. O mes, tarkime, leisdami knygas „Lietuvos tapyba“ ar „Lietuvos grafika“ siekėme, kad pavadinimas jį išsamiai atspindėtų. Dėl šios priežasties supirkome trūkstamus autorius, kurie nepakliuvo į pirminį sąrašą.

Susisiekiantys indai

– Turbūt nuo to, kaip klostysis MO muziejui, priklausys ir politikų, verslininkų požiūris į kultūrą.

V. B.: – Esame tik fragmentas didelėje dėlionėje. Kadangi fragmentas gana ryškus, aišku, jis turi įtakos. Tačiau svarbiausias poslinkis jau įvyko – muziejus yra atviras ir prieinamas visuomenei.

Antra, mecenatų pagalba. Remdami meną ar apskritai kultūrą, jie remia savo verslo saugumą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tolimi dalykai, „nesusisiekiantys indai“. Anaiptol. Mėginsiu paaiškinti.

Lietuvoje labai silpnas vidurinis gyventojų sluoksnis. Jų poreikiai kaip vidurinės, o pajamos – kaip žemesnės klasės. Tokia disproporcija jiems yra skriauda. Jie negali patenkinti poreikių, nes, tarkime, šeimai muziejaus bilietas net ir už 7 eurus yra dideli pinigai.

Jei veiktume be mecenatų ar institucijų paramos, už bilietą tektų mokėti gal 20 eurų. Viltis patenkinti kultūrinius poreikius subliūkštų visiškai. O kai sunkiai dirbi ir negali jų patenkinti, imi jausti nepasitenkinimą. Atsiveria du keliai – išvažiuoti arba likti ir likti nepatenkintam.

Nė vienas kelias nėra geras. Kai vidurinė klasė yra kuo nors nepatenkinta, socialinio bendrumo jausmas visuomenėje pleišėja. Tad mecenatų parama kultūrai tampa ypač svarbi.

Gavus daugiau paramos, galima piginti bilietus, kad kuo daugiau žmonių galėtų patenkinti savo kultūrinį alkį. O kad jis jaučiamas, patvirtina eilės prie MO kasų. Mecenatai atlieka pilietinį ir socialinį vaidmenį. Remdami kultūros institucijas drauge jie patenkina poreikius žmonių, kurie patys negali sau to leisti. O tai gerina socialinę aplinką.

– Kaip jums sekasi įkalbėti naujus mecenatus?

V. B.: – Daugelį žmonių, kurie galėtų mus remti, pažįstu asmeniškai. Tai vyksta prie stalo, prie bokalo. Kalbant ir apie tai, ką jums ką tik papasakojau.

Nemažai mano bičiulių įkopė į tokį amžių, kai iškyla klausimas: o kas toliau? Tik jaunam žmogui atrodo, kad tų pinigų niekada nebus gana. Iš tiesų, jų reikia ne tiek ir daug. Aišku, yra verslo maniakų, jie pasinėrę iki ausų, darboholikai. Tai jau priklausomybė, pasiekta riba.

Pinigų yra pakankamai. Ateina laikas, kai imi svarstyti, kur juos protingai ir įdomiai investuoti. Tada visai sveika pakeisti profilį ar įtraukti į savo gyvenimą ką nors nauja.

Tik jaunam žmogui atrodo, kad tų pinigų niekada nebus gana. Iš tiesų – jų reikia ne tiek ir daug.

Jaunesni to dar nesuvokia, o mano bendraamžiai tarpusavyje apie tai kalbasi. Dalyvaudami kaip mecenatai MO veikloje, jie pamažu gauna naudingos informacijos, yra įtraukiami į tam tikrą ratą. Ateina, stebi, domisi. Jie gali tapti rimtais nuolatiniais rėmėjais. Aktyviausiems siūlome dalyvauti patarėjų tarybos posėdžiuose.

Nori ar nenori, tačiau jie yra tikrasis valstybės elitas. Akylai stebimas. Nuo jų poelgių priklauso ir kitų žmonių elgesys. Tad jei tas elitas nors kiek paseks mūsų pavyzdžiu ir savaip tai išplėtos, man regis, nuomonė apie verslą pagerės. Ir valstybė, miestas praturtės tuo, kuo tie žmonės norės juos praturtinti.

Į MO – pasiklausyti istorijų

– Visai įdomi MO pasirinkta strategija – pasakoti ne Lietuvos dailės istoriją, o istorijas.

V. B.: – Visi menai iš tiesų pasakoja istorijas. Menas, kultūros vartojimas, kad ir kaip žiūrėsi, yra pramoga arba poilsio forma. Tačiau jei žmogų apkrauni intelektiniu darbu, kai prieš tai jis sprendė sunkius klausimus moksle ar kur kitur, tai jo galva neišlaiko. Tada jis tiesiog praeina pro šalį, toliau manydamas ir skleisdamas žinią, kad šiuolaikinis menas – neįdomu.

Vaizduojamąjį meną mėginame priartinti prie paprastų žmonių. Viską tenka perteikti paprastesniais žodžiais, sklandžiau paaiškinti. Grynojo kultūrininko akimis mes lyg ir profanuojame, „popsiname“ kultūrą. Tačiau jau toks tas mūsų muziejus.

Juk neįveikęs pirmojo laiptelio, neužlipsi ant antrojo. Gal ne visiems pavyks pasiekti aukštesnės kultūros pakopą, bet atsiras ir vienas kitas laimingasis. O jei ir liks ant pirmosios, irgi neblogai – tokie žmonės bent bus pamatę, kad menas gali būti įdomus.

– Kaip ketinate prisivilioti užsieniečių?

V. B.: – Lankytojų srautas, savaime aišku, seks. Tačiau strategijų yra. Užsieniečių ir dabar netrūksta. Jau kalbama, esą MO muziejus – vienas labiausia pasisekusių architekto Danielio Libeskindo darbų.

Bendradarbiaujame su „Go Vilnius“. Mus labiausia domina autobusais atvažiuojantys turistai. Todėl reikia kalbėtis su užsienio agentūromis, kad MO būtų įtrauktas į privalomų aplankyti vietų sąrašą.

Didžiausias turistų srautas šiemet buvo iš Vokietijos. Tai labai gerai, nes vokiečiai smalsūs, domisi istorija ir naujomis istorijomis. Būtinai reikės audiogido vokiečių kalba.

– MO pristato Lietuvos dailę. Tačiau gal verta rengti tiksline parodas specialiai lenkams, latviams, rusams, žydams?

V. B.: – Lietuvių dailė yra universali, susisaisčiusi su atitinkamomis meno srovėmis kitose šalyse. Tik Vilniuje lankytojai mato kitokį variantą, interpretaciją. Ir jiems visai įdomu atrasti – gal nieko neįžeisiu – periferinį modernizmą. Vėluojantį, bet įdomų.

Atvažiavusieji atras, kad čia buvo ne koks džiunglių menas, o pamatys saitus, įtakas, variacijas.

Telks intelekto pajėgas

– Atkreipiau dėmesį, kad vienos meno srities žmonės dažnai nenutuokia, kas vyksta kitoje. Nepažįsta asmenybių, svarbesnių kūrėjų. Kaip MO galėtų juos burti? Juk, kad ir kaip žiūrėtum, toks gyvas muziejus yra intelektinė jėgainė.

D. B.: – Mes irgi tai seniai pastebėjome. Anksčiau, kai buvo daugiau laiko, dažnai eidavome į Nacionalinę filharmoniją, teatrą, festivalius. Matėme, kad publika kaskart kita. Tad tas jausmas, kad vieni kitų nežino, egzistuoja. O dailės sritis apskritai – į parodas vaikšto tik suinteresuoti žmonės. Norime tas kultūros sritis susieti. Pamėginome tai padaryti vienu pirmųjų mūsų projektų „Lietuvos kultūros istorija nuo pokario iki šių dienų“. Skirtingų sričių specialistai – dailės, literatūros, teatro, scenografijos, kino, fotografijos – rašė apie Lietuvos kultūros reiškinius.

Gal ne visiems pavyks pasiekti aukštesnės kultūros pakopą, bet atsiras ir vienas kitas laimingasis.

O dabar savo srities žinovus mėginame kviesti į bendras diskusijas. Antroji muziejaus paroda balandį bus truputį tarpdisciplininė – „Gyvūnas-žmogus-robotas“. Mėginsime bendradarbiauti su mokslininkais, Gyvybės mokslų centru, IT specialistais, kurie prisideda kuriant dirbtinį intelektą.

Trečioji paroda bus skirta dešimtojo dešimtmečio pradžiai, laikui po nepriklausomybės atkūrimo. Kūrybinei grupei vadovauja MO atstovė Miglė Survilaitė, grupėje yra literatas Rimantas Kmita, teatrologas Vaidas Jauniškis, istorikai Tomas Vaiseta ir Aurimas Švedas. Tad tarpdisciplininė grupė suburta, mėginsime.

Teigiamas atsakymas

– Kieno darbai kabo jūsų namuose?

V. B.: – Kabojo vieni, bet jų prireikė pirmai parodai, tad pakabinome kitus. Kiek pajauninome kolekciją. Šiaip aš labai mėgstu Liną Katiną. Trys jo darbai kabo namuose. Taip pat „kabo“ Andrius Zakarauskas, Audronė Petrašiūnaitė, Arvydas Šaltenis, Vincas Kisarauskas, dar vienas kitas. Toks mažas muziejukas.

– Dabar jau esate vizualiojo meno žinovai ir praktikai.

V. B.: – Geriausias mokslininkas tarp dailininkų, geriausias dailininkas tarp mokslininkų. (Juokiasi.)

– Dešimt metų svečiuojatės pas dailininkus studijose... Dar netiesiat rankos į teptuką?

V. B.: – Mano tėvas buvo sienlaikraščio redaktorius, piešėjas. O aš... Per dailės pamokas piešdavome tankus, patrankas. Mano darbeliai buvo labai moksliški, schematiški. Jei yra tankas ir dar šauna, tai punktyrine linija būtinai parodau, kaip pasiekia taikinį. Kad nebūtų jokių šūvių pro šalį!

Piešimo mokytoja rūgščia mina įraitydavo trejetą. Nes jai žiauriai nepatiko. Vadinasi, brendau labiau kaip mokslininkas, o ne menininkas. Bent kartą pataikiau. (Nusišypso.)

– Neapleidžia įspūdis, kad esate labai patenkintas gyvenimo posūkiu? Turiu omenyje MO muziejų ir žmones, kuriuos už to posūkio sutikote.

V. B.: Atsakymas yra „taip“.