Mikalojus Novikas baltai pavydi sūnui talento
Ne­tru­kus sep­ty­nias­de­šimt aš­tun­tą­jį gim­ta­die­nį švę­sian­tis kom­po­zi­to­rius Mi­ka­lo­jus No­vi­kas, su­kū­ręs dau­giau nei pen­kis šim­tus įvai­raus žan­ro kū­ri­nių, pri­si­pa­ži­no šian­dien bal­tai pa­vy­din­tis ta­len­to sa­vo sū­nui Ar­tū­rui. O šis – cho­ro di­ri­gen­tas, džia­zo mu­zi­kos mo­ky­to­jas, dai­ni­nin­kas, kom­po­zi­to­rius – ti­ki­no, tie­siog iš­gy­ve­nan­tis il­gą kū­ry­bi­nę die­ną – jam dar­bas ta­po ho­biu. Tė­vas ir sū­nus – abu mu­zi­kai, ta­čiau mu­zi­ki­nį ke­lią sky­nė­si skir­tin­gai.

M. Novikas nuo pat mažumės žavėjosi muzika, deja, neturėjo galimybės jos mokytis. O priežastis banali – būsimas maestro neturėjo jokio instrumento... Vis dėlto rankų nenuleido, studijavo muzikos teoriją, išmoko solfedžio. Stodamas į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą (dabar J. Tallat-Kelpšos konservatorija) teorinius dalykus išlaikė puikiai, priešingai nei kompozicijos. Tačiau jau po pirmo semestro perprato komponavimo principus ir visą laiką, kol baigė konservatoriją, maestro žodžiais tariant, „ėjo penketais“. „Taip netyčia tapau kompozitoriumi. Apie tokią profesiją vaikystėje net nedrįsau pasvajoti“, – prisipažino M. Novikas.

Kaip atsiranda potraukis prie muzikos, garsus kompozitorius paaiškinti negalėjo. „Apie tai neturiu jokio supratimo. Žinau viena – mano tėvukas mėgo dainuoti, vadovavo saviveikliniams chorams, namuose nuolat skambėjo dainos“, – į praeities laikus nusikėlė kūrėjas ir pridūrė, kad jo vaikystėje dar nebuvo nei radijo, nei televizijos.

„Kitą sykį jautiesi taip, lyg būtumei pririštas prie stulpo, o tuo metu koks nors chuliganas muša tavo vaiką. Ir tu nieko negali padaryti.“

Tylą anuomet sklaidė radijo taškas, kuris kiaurą parą transliavo vieną programą. „Iš jo visas dainas, klasikines operų arijas mokėjau, skyriau kiekvieno atlikėjo balsą. Matyt, potraukis prie muzikos – prigimties užkoduotas“, – konstatavo M. Novikas.

Gulė ir kėlė su muzika

Visai kitaip nei M. Noviką, kuris gaudė garsus iš radijo taško, jo sūnų Artūrą tikro garso muzika lydėjo nuo ryto iki vakaro, su ja vaikinas gulė ir kėlė. Tėtis skambindavo fortepijonu, o senelis atlikdavo įvairiausius pratimus prasidainuoti, priimdavo mokinius... Mama – taip pat muzikė, chorvedė. „Visi kambariai pereinami – jokio garso slopintuvo nebuvo. Taip įpratau, kad jei niekas negrodavo, būdavo sunku užmigti. Tada pats pradėdavau niūniuoti tėčio dainas“, – šypsojosi Artūras.

Penkerių metų A. Noviką tėvai nuvedė į Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą. „Iš pradžių čirpinau smuikeliu“, – ankstyvą karjeros pradžią paminėjo Artūras.

Iki šiol jį ima juokas, kai prisimena stojamuosius egzaminus į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą – mat gerokai susipainiojo: vienos dainos žodžius pritaikė kitai melodijai. „Negalėjau suprasti, kodėl iš manęs juokiasi, vėliau paaiškino“, – linksmai kvatojo džiazo muzikantas.

A. Novikas kartais pasigaili, kad vaikystėje per mažai muzikavo. Mat tuo metu jam buvę daug svarbiau dūkti su bendraamžiais, gainioti kamuolį. „Šalia namų – futbolo stadionas, krepšinio aikštelė – kaip neisi? Buvo smagu – kiekvienas nori turėti vaikystę“, – bandė ieškoti pasiteisinimo.

Prisipažino neretai ir pagudraudavęs – prieš pat grįžtant tėvui iš darbo parbėgdavo namo ir vaizduodavo, jog mokosi. „Tėte, ar galiu į lauką, jau tris valandas groju“, – gudruoliškai klausdavo. Tada „pelnytai“ tęsdavo linksmybes kieme. „O kai ateidavo egzaminas, reikėdavo trigubai padirbėti. Niekada nepamiršiu vienos fortepijono mokytojos, kuri užrakino mane klasėje, kad rimtai padirbėčiau, bet pamiršo ir išvažiavo namo… Pusė dešimtos vakaro, beldžiuosi – visiška tyla. Teko iššokti pro langą. Gerai, kad pirmas aukštas. Va, netgi ir tokių istorijų gyvenime buvo“, – juokėsi Artūras.

Akivaizdu, vaikinui išradingumo netrūko. Vis dėlto smuikininku jis netapo, šviesaus atminimo pedagogas Petras Gasiūnas pasiūlė rinktis chorvedybą.

1990-aisiais M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija, LMTA) įgijo choro dirigento specialybę.

Nuo 1987-ųjų vadovavo Vilniaus universiteto studentų lengvosios muzikos vokaliniam ansambliui, dabartinio Vilniaus Gedimino technikos universiteto ansamblio „Vingis“ vokalinei grupei, buvo Vilniaus moksleivių rūmų dainų ir šokių ansamblio „Ugnelė“ vyriausiuoju chormeisteriu.

Nuo 1990-ųjų – vokalinės grupės „Jazz Land“ vadovas. 1991-aisiais Lietuvos vaikų ir jaunimo centre įkūrė džiazinio dainavimo studiją. 2004-aisiais įkūrė pirmąją šalyje privačią vokalinio džiazo mokyklą, kuri vadinasi Artūro Noviko džiazo mokykla, yra vokalinio ansamblio „Jazz Island“ vadovas. Muziko teigimu, gyvenime taip susiklostė, kad pasirinko tokį žanrą, Lietuvoje ne itin populiarų, kitaip nei, tarkim, Amerikoje. Kitados gavęs pasiklausyti amerikiečių grupės „The Singers Unlimited“ liko sužavėtas ir iškart suprato, kad tai yra jo muzika, reikia bandyti daryti šį tą panašaus.

Ne vien džiazas

Šiandien daugiausia laiko ir jėgų Artūras skiria savo mokyklai, vyriausiųjų mokinių kolektyvui „Jazz Island“, aktyviai koncertuojančiam ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. „Jazz Island“ daugiabalse a cappella dainuoja įvairaus žanro muziką. Repertuare ne vien džiazas – nuo lietuvių liaudies, įvairių tautų liaudies muzikos iki klasikinių kūrinių bei visame pasaulyje populiariausių dainų.

Su ugdytiniais dažnai vyksta į gastroles – pernai koncertavo Kinijoje, neseniai – Osle, Briuselyje, Liuksemburge. Garsina Lietuvą. „Visi stebisi, kai sužino, kad dainininkai vis dar tebėra moksleiviai. Daug kas net negali patikėti – jie elgiasi kaip tikri profesionalai“, – pasididžiavimo neslėpė „Jazz Island“ vadovas.

Džiazo mokykloje A. Novikas dirba ir su devynerių – trylikos metų vaikų grupėmis. „Bandau prie jų pritapti – žaidžiame, juokaujame, stovyklaujame. Esu griežtas, ypač rimtai žvelgiu į solfedžio mokymą. Tiems, kurie į mokyklą ateina kaip į būrelį, dažnai tenka nusivilti. Betgi ne visi privalome dainuoti… Bet kuris profesionalas pritars, kad norėdamas pasiekti meno aukštumų, turi daug dirbti“, – teigė Artūras ir pridūrė, kad visas pastangas atperka geri įvertinimai, pilnos salės žiūrovų, aplodismentai.

Tai ne vienintelė A. Noviko veikla. Jis dėsto Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakultete, vadovauja Mykolo Romerio universiteto populiariosios muzikos vokaliniam ansambliui, kurį laiką vadovavo LMTA džiazo chorui.

O Artūro tėtis Mikalojus džiaugėsi, kad sūnui pavyko save atrasti. Užtat Artūro senelis anūkui buvo numatęs kitokį likimą, jis labai norėjo, kad šis taptų simfoninio orkestro dirigentu. „Tiesiog kliedėjo tuo. Yra tekę diriguoti ir kameriniam, ir simfoniniam orkestrams, bet manęs tai niekada nežavėjo“, – sakė A. Novikas.

Ir netruko sulaukti nuraminimo iš tėčio. „Nebūtum prastas dirigentas, gerą gestą turėjai, plastišką“, – tvirtino garsus kompozitorius. Jis taip pat pripažino, kad sūnus talentingas aranžuočių autorius. „Artūras su savo „Jazz Island“ ką tik išleido kompaktinę plokštelę „Pasakų malūnai“ – visi kūriniai atliekami tik balsais. Daug tų plokštelių su mano dainomis yra išleista, tačiau tokios pavydėtų bet kuris kompozitorius. Tokias aranžuotes sukūrė – negalėjau nė pasvajoti“, – sūnų gyrė M. Novikas.

„Harmonijos pagrindai perėjo iš tėčio“, – reaguodamas į šiltus žodžius atsakė jaunesnysis Novikas.

Kai kalba pasisuko apie Artūro atžalas, paaiškėjo, kad abu jo sūnūs mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, pasirinko dailės specialybę. Džiazo meistras pasidžiaugė, kad sūnums sekasi dailė. Savo vaikams duonos iš muzikos valgyti nelinkėtų. „Nuo ryto iki vakaro turi arti, kad uždirbtum tuos nedidelius pinigėlius, o ir ne kiekvienam pasiseka gyventi iš muzikos. Žinau pagal save, kiek pastangų reikia įdėti! Visai nėra laisvo laiko, savaitgalių – koncertai, aranžuotės, nuolatinis stresas“, – būgštavimais dalijosi A. Novikas.

Žalia stotelė

Artūras didžiuojasi galėdamas pristatyti tėvo kūrinius, mielai juos aranžuoja, atlieka su savo džiazo kolektyvu. M. Noviko dainos, tarkim, „Putinai“, „Gera“, „Lauk manęs“ „Dar nežinia“, „Mūsų tango“, „Dzūkija“ ir kt., yra įaugusios į lietuvių sąmonę, užima garbingą vietą estradinių dainų aukso fonde. O Artūras stengiasi jas pateikti naujoviškiau, savaip. „Tai juk tėčio dainos, tai truputį ir mano, – juokėsi Artūras. – Todėl aranžuoju jas jausdamas ypatingą ryšį ir atsakomybę, stengiuosi atlikti subtiliai ir skoningai.“

Mikalojus Novikas nuo pat mažumės žavėjosi muzika, deja, neturėjo galimybės jos mokytis. O priežastis banali – būsimas maestro neturėjo jokio instrumento...

„Kiekvienas balsas – tarsi solo instrumentas“, – susižavėjimo „Jazz Island“ grupe neslėpė prie pokalbio prisidėjusi Irena Novikienė ir pridūrė, kad jos sutuoktinio Mikalojaus kūrinys „Žalioj stotelėje“ sūnaus dėka atgimė naujai, tapo unikalus. Dainininkai neįtikėtinai tiksliai savo balsais imituoja muzikinių instrumentų garsus.

Prakalbus apie „Žalioj stotelėje“ būtų nuodėmė nepaprašyti autoriaus papasakoti populiarios dainos atsiradimo istorijos. M. Novikas tikino, kad jau daug kartų yra ją pasakojęs, – esą neįdomu. Bet įkalbinėjamas sutiko leistis į prisiminimus. Daina atsiradusi netikėtai, tarsi savaime, iš nemigos. Galvoje skambėjo latvių kompozitoriaus Raimondo Paulo „Mėlynieji linai“. Pagal šios dainos vyro ir moters dueto pokalbį nutarė sugalvoti naujos dainos šabloną.

„Įkvėpimo pagautas supratau, kad visos rašymo priemonės liko kambaryje, kuriame iki išnaktų užsibuvę svečiai pasiliko nakvoti. Tad melodiją užrašiau žmonos lūpų dažais“, – juokėsi prisiminęs kompozitorius.

Netrukus įvyko koncertas – pirmą kartą šią dainą atliko estrados legenda Stasys Liupkevičius ir atlikėjas Leonidas Šumskis. „Tuometinio Kapsuko (dabar Marijampolė) gyventojai sakė – tai daina mūsų miestui. Kitas koncertas Druskininkuose... Kiek miestų aplankėme, tiek visi pripažino – čia mūsų miesto daina! Netyčia pavyko parašyti šlagerį“, – pernelyg neteikė reikšmės savo nuopelnams muzikas.

Kurdamas dainas kritikos ir įvairių interpretacijų neišvengsi. Paklaustas, kas labiausiai įstringa, įkrinta į širdį, garsus kompozitorius M. Novikas apie patiriamus kūrybinius išgyvenimus kalbėjo vaizdžiai: „Kitą sykį jautiesi taip, lyg būtumei pririštas prie stulpo, o tuo metu kažkoks chuliganas muša tavo vaiką. Ir tu nieko negali padaryti: melodiją pakeičia, nuotaiką kitokią padaro, daina tampa neatpažįstama...“ Jaunesnysis Novikas pritarė tėvui – dainininkai ir aranžuotojai prieš ką nors keisdami turėtų klausti autoriaus sutikimo.

Ano laiko profesionalai, pasak M. Noviko, kreipdavo dėmesį į melodiją, o tekstus rašė poetai. Garsiosios „Žalioj stotelėje“ teksto autorius – Antanas Saulynas. O dabar esą muziką kuria tie, kurie išmano kompiuterius – muzikinis raštas ribotas. „Rašo ne natomis, o kvadratukais“, – šmaikščių žodžių kišenėje neieškojo garbaus amžiaus kompozitorius. Jam pritarė ir sūnus: kiekvieną darbą turi dirbti savo srities profesionalai.