Metų alpinistas – dar naujokas kalnuose
Ge­riau­sio pra­ėju­sių me­tų Lie­tu­vos al­pi­nis­to ti­tu­lą pel­nęs vil­nie­tis Da­vi­das Ge­gu­žins­kis ge­ro­kai nu­ste­bi­no al­pi­nis­tų bend­ruo­me­nę: 35-erių in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tas, pra­dė­jęs kop­ti į kal­nus vos prieš ket­ve­rius me­tus, iki tol pa­ty­ru­siems kal­nų ko­le­goms bu­vo be­veik ne­pa­žįs­ta­mas.

Geriausio alpinisto vardą Davidas pelnė dėl 2018-ųjų vasarą įveiktų trijų daugiau kaip 7 km aukščio viršukalnių. Per du mėnesius jis įkopė į Ismailo Samani (žinomą ir kaip Komunizmo – 7495 m), Jevgenijos Korženevskajos (7105 m) ir Avicenos (dar žinoma kaip Lenino – 7134 m) viršukalnes Pamyro kalnuose. Pasak Davido, geriausio alpinisto vardas jam ypač garbingas, be to, gali praversti ateityje planuojant keliones į kalnus. „Suprantama, šis titulas didelė garbė, tačiau žvelgdamas į ateitį neabejoju, kad jis padės lengviau susirasti partnerių ir rėmėjų, kai rengsiuosi į ekspedicijas. Alpinizmas – nepigus sportas, tad bet kokia pagalba visada naudinga“, – svarstė D. Gegužinskis.

Didžiausias iššūkis kopiant į kalnus – atsikelti rytą, kai palapinėje viskas apšerkšniję, lauke 20 laipsnių šalčio, o saulė dar nepatekėjusi.

Vaikystės svajonė – Elbrusas

Davidas prisipažino, kad laipioti po kalnus pradėjo tik 2014 metais, tad puikiai supranta kolegų nuostabą dėl alpinizmo naujokui nusišypsojusios tokios sėkmės ir įvertinimo. Tačiau su kalnais jis pažįstamas nuo vaikystės – tėvai mėgdavo ten važinėti ir vaikštinėti su vaikais, rengti žygius pėsčiomis. O pats Davidas visuomet svajojo užkopti į aukščiausią Europos kalną Elbrusą. Tačiau iki trisdešimties metų ši svajonė taip ir liko neįgyvendinta. „Kartą paskambino bičiulis ir pakvietė drauge kopti į Monblaną. Sutikau dalyvauti šioje ekspedicijoje, bet pasiūliau ir savo planą: dabar kopiame į Monblaną, pasižiūrėsime, kaip seksis, o kitais metais šturmuosime mano vaikystės svajonę Elbrusą. Taip ir padarėme“, – šypsodamasis prisiminė D. Gegužinskis.

Pašnekovo teigimu, daug lietuvių tikriausiai tokie pat svajotojai kaip ir jis, nes tikrai nemažai mūsiškių sėkmingai užsiima alpinizmu, nors Lietuvoje – paradoksas – kalnų nėra. Be to, mūsų šalyje veikia geros alpinizmo mokyklos, įrengtos laipiojimo salės, sudarytos puikios sąlygos treniruotis. Kita vertus, šiais laikais pasaulis labai sumažėjęs, iki Alpių nuskristi lėktuvu užtrunka vos porą valandų. O kaimynėje Lenkijoje Tatrų kalnai išvis ranka pasiekiami. „Manau, kaip tik dėl to, kad Lietuvoje nėra kalnų, lietuviai tokie aistringi alpinistai. Norisi išbandyti tai, ko nesi bandęs, kalnų trauka ir magija – begalinė“, – kalbėjo Davidas.

Kalnų magija užvaldo

Pašnekovas neslėpė, kad pirmą kartą, kai su bičiuliu išsirengė į Monblaną, nebuvo tinkamai pasirengęs, nežinojo būtinų techninių dalykų, tad kopė su grupe ir vietiniu gidu. Sakė, iš ekspedicijos labiausiai įstrigo tai, jog buvo labai šalta. Kadangi lipo su grupe, teko taikytis prie lėčiausių jos dalyvių, o laukdami, kol šie pasivys tolyn nuėjusius kitus žygeivius, kaskart smarkiai šalo.

„Kol kas susipažinau tik su Tatrais, Alpėmis, Kaukazo ir Pamyro kalnais, tačiau tikiu, kad laukia dar daug naujų atradimų. Kiekvieni kalnai turi savitą žavesį. Skirtingos uolienos, spalvos, kopdamas matai besikeičiančią augmeniją. Tatruose labai malonu stebėti, kaip kinta peizažas: einant nuo vietinių kaimelių aukštyn pirmiausia supa aukštos pušys, pakilus – jau tik krūmynai, dar aukščiau – plikos uolos. Pamyre vaizdas visai kitoks: kalno papėdėje želia vien žolynai, o palipus vos porą šimtų metrų aplink – jau tik uolos. Kalnai turi kažin kokios nepaaiškinamos magijos“, – tikino D. Gegužinskis.

Kiekvienas kopimas savaip sudėtingas techniškai. Pasak Davido, Jevgenijos Korženevskajos viršukalnė jam buvo pirmas įveiktas 7 km aukščio kalnas. Tačiau viršuje lietuviui teko patirti nemenką nusivylimą, nes užėjo debesis ir nieko nebuvo matyti. Kartu kopęs alpinistas juokavo, kad nė nevertėjo lipti, esą reikėjo kambaryje ištiesti paklodę ir nusifotografuoti – toks tirštas rūkas buvo.

„Galėjome bandyti laukti, kol rūkas išsisklaidys, bet nusprendėme nerizikuoti ir leistis atgal. Lipti žemyn sudėtingiau – esi pavargęs, truputį skubi, nes norisi grįžti į palapinę. Be to, leidžiantis dažniausiai jau būna popietė, sniegas pažliugęs, slidesnis. Net užsidėjęs vadinamąsias alpinistines kates retkarčiais gali paslysti. Tokiu atveju paisai technikos, kaip apsiversti ant pilvo ir ledkirčiu stabdyti, – teko tai išbandyti. Gal kokius 5 m slydau, nedaug“, – apie kalnuose tykančius pavojus pasakojo alpinistas.

Bėga maratonus ir fotografuoja

Davidas dirba informacinių technologijų srityje, tad džiaugiasi, kad darbdaviai supranta jo aistrą ir išleidžia ilgesnių atostogų, kai susirengia į ekspediciją kalnuose. Pastaroji išvyka, pelniusi vyrui alpinistų bendruomenės įvertinimą, truko nuo liepos 11 dienos iki rugsėjo pirmosios. Pašnekovo teigimu, geidžiamiausias kalnas, į kurį norėtų įkopti ateityje, be abejo, yra Everestas. Tačiau vilioja ir daug kitų viršukalnių. „Alpinizmas – vienas brangiausių pasaulyje hobių. Kainuoja ne tik įranga, bet ir leidimai kopti į kalnus, ypač Nepale. Taigi reikia labai gerai viską planuoti“, – aiškino D. Gegužinskis.

Davidas pradėjo kopti į kalnus tik 2014 metais, tad supranta kolegų nuostabą dėl alpinizmo naujokui nusišypsojusios tokios sėkmės.

Dar vienas Davido pomėgis – fotografija. Į kalnus jis visada ima fotoaparatą ir fiksuoja kalnų vaizdus, alpinistų gyvenimo akimirkas. Iš naujausios ekspedicijos parsivežė beveik 2 tūkst. nuotraukų. Sakė, kad atsiradus galimybei mielai surengtų parodą ir pasidalytų užfiksuotais įspūdingais vaizdais.

Ruošdamasis kopti į kalnus Davidas aktyviai bėgioja. Tai leido jam pasirengti ir dalyvauti dviejuose maratonuose Toronte. „Mano tėvai nuo 2001 metų įsikūrę Toronte, kurį laiką ir pats ten gyvenau. Dažnai vykstu jų aplankyti, tad nepraleidau progos išmėginti jėgas Toronto maratone. Ten labai plokščia trasa, bėgti lengviau, negu kopti į kalnus. Reikia tik ištvermės. Ateityje planuoju pasirengti ir nubėgti ir Vilniaus maratoną“, – žadėjo alpinistas.

Davido žodžiais, didžiausias iššūkis kopiant į kalnus – atsikelti rytą, kai palapinėje viskas apšerkšniję, lauke 20 laipsnių šalčio, o saulė dar nepatekėjusi. „Bet tai – žygio dalis, todėl reikia pratintis, nugalėti save. Tada lengvai ištveri lietuvišką žiemą. Man labai patinka būti kalnuose, matyti, kaip jie keičiasi, kaip skirtingu paros laiku viskas gali atrodyti kitaip. Turbūt gražiausias laikas yra rytas, kai išnyra saulė, būna šalta ir viskas raudonai apšviesta, – įspūdingas vaizdas. Kalnai yra graži ir įkvepianti vieta“, – įsitikinęs D. Gegužinskis.