Medikas su ginklu rankose
„Jau dau­giau nei pu­sę gy­ve­ni­mo esu šau­lys. No­rė­jau da­ry­ti ką nors pra­smin­go. Net prieš eg­za­mi­ną man, me­di­ci­nos stu­den­tei, at­vyk­ti į ka­ri­nes pra­ty­bas gam­to­je – di­džiau­sias poil­sis“, – iš­gir­do­me iš jau­nų­jų me­di­kų, ku­rie ne tik zub­ri­na ana­to­mi­jos va­do­vė­lius, bet yra ir šau­liai ar kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­riai.

Karinėse pratybose atsigauna

„Buvau auklėjama patriotiškai. Baigiau jaunųjų karininkų vadų mokymus medicinos studentams, gavau karo gydytojo laipsnį. Man patiko, kad galiu išmokti intervencinių procedūrų esant ūmiai būklei, tai yra greitai pagydyti ir padėti pacientui. Tai man svarbu, nes noriu patobulėti“, – pasakoja kariuomenės aktyviajame rezerve esanti hematologijos rezidentė Evelina Maminskaitė.

Mergina džiaugiasi, jog medicinos studijas ir karinius mokymus sekėsi suderinti. Jaunųjų karininkų vadų mokymai nėra intensyvūs: jie vyksta trejus metus ir kas antrą savaitgalį.

„Tų savaitgalių labai laukdavau, nes miške, gamtoje pakvėpuoti grynu oru būdavo kaip poilsis, o pašaudyti – smagu“, – juokiasi jauna medikė.

Pasak jos, kolegos medikai klausia, ką ji atrado savanoriaudama krašto apsaugoje. Jiems mergina turi ką atsakyti: „Kadangi pradėjau karinį pasirengimą studijų metais, dubliuodavosi egzaminai, kartais būdavo tikrai sunku suderinti laiką. Bet, kad ir prieš egzaminą, išvažiavus į miškus, į Kazlų Rūdą, kur vykdavo pratybos, nuo visko pailsėdavo galva, protas. Atsigauni ir vėl gali produktyviai mokytis. Atėjimas į jaunųjų karininkų vadų mokymus – turbūt geriausias mano pasirinkimas gyvenime.

Visada norėjau gyvenime daryti ką nors prasmingo, tai yra gelbėti žmonių gyvybes. Tai darai abejose srityse būdamas ir mediku, ir kariu.

Kadangi turiu leitenanto laipsnį, esant reikalui vadovaučiau medikams. Mano pareiga būtų gelbėti gyvybes – ne naikinti, o gaivinti.“

Ji nesutinka su skeptikais, kurie tvirtina, kad moterims kariuomenėje – ne vieta.

„Iš pratybų patirties galiu pasakyti, kad moterys yra ištvermingesnės už vyrus: nutrintas kojas, bemieges naktis merginoms lengviau pakelti negu vaikinams. Moterys apskritai šaltesnių nervų ir ramiau reaguoja kritinėse situacijose. Tai joms leidžia priimti tikslesnius sprendimus“, – sako E.Maminskaitė.

Nuo šaulio... iki psichiatro

„Pirmiausiai tapau šauliu, paskui – gydytoju psichiatru. Patriotiškumas man buvo diegiamas šeimoje, patiko ir militaristiniai užsiėmimai. Prisimenu, būdamas dvylikos trylikos metų, per televizorių mačiau reportažą, kaip paaugliams nusikaltėliams yra organizuojamos karinės stovyklos perauklėjimo, ugdymo tikslais. Nusistebėjau, kodėl tokių nerengia ne nusikaltusiems žmonėms ir tada sužinojau apie Šaulių sąjungos, kur nedvejodamas įstojau, veiklą“, – sako gydytojas psichiatras Edgaras Diržius.

Jaunas vyras pasakoja svarstęs stoti į Karo akademiją, bet dvyliktoje klasėje apsistojo ties medicina. Dabar jis – ne tik gydytojas psichiatras, bet ir Šaulių sąjungos centrinės valdybos narys.

„Jau daugiau nei pusę gyvenimo esu šaulys. Tai – tarnyba. Ne hobis. Esant reikalui, turėtume savo vietą krašto gynyboje – tam nuolat ruošiamės ir treniruojamės. Prieš dvi savaites vėl reikėjo išlaikyti ginklo valdymo testą“, – pasakoja E.Diržius.

Paklaustas, kaip jam sekasi rankose išlaikyti ginklą, nusijuokia: „Pataikau. Aišku, yra ir taiklesnių – nepretenduoju į kovinius šaulius.“

Prireikus į gynėjų gretas E.Diržius stotų kaip medikas, nes jų dažniausiai pritrūksta. „Mes, šauliai, esame davę priesaiką tarnauti Lietuvai, ginti jos laisvę ir nepriklausomybę“, – sako trisdešimtmetis medikas ir priduria, jog Vasario 16-ąją budės. Gydytojams dažnai tenka dirbti per svarbias valstybines šventes.

Laisvalaikio sąskaita

Pastaruoju metu vis daugiau jaunų medikų papildo Šaulių sąjungos gretas. Vienas jų – Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojas radiologas Mindaugas Stražinskas, kuris yra pasiūlytas „Metų vadovo 2018“ nominacijai „Kylanti žvaigždė“.

„Buvimas Lietuvos šaulių sąjungos nariu tai – priesaika Lietuvos valstybei, jog ginsi jos nepriklausomybę, teritorinį vientisumą ir konstitucinę santvarką bet kokia kaina, tiek valia, tiek ginklu. Tam, kad mes, šauliai, įgyvendintume šias nuostatas turime mokytis karinių disciplinų, nuolat dalyvauti pratybose – tai man neįkainojama patirtis, žinios, naujos pažintys, savęs realizavimas. Kartu tai ir būdas skiepyti patriotines vertybes jaunajai kartai“, – sako Klaipėdos jūrininkų ligoninės gydytojas radiologas Mindaugas Stražinskas.

Jaunasis medikas pasakoja, kad iš pradžių jis tapo gydytoju, tik vėliau – Lietuvos šaulių sąjungos nariu, todėl narystė minėtoje sąjungoje atsirado kitų laisvalaikio veiklų sąskaita.

„Šie du dalykai vienas kitam netrukdo, jie tarsi papildo vienas kitą.

Problema yra kita – laiko trūkumas. Man, kaip ir kitiems Lietuvos šaulių sąjungos nariams, reikia nuolatos derinti darbą, įsipareigojimus šeimai su veikla šioje sukarintoje organizacijoje“, – sako jis.

Ką medikui reiškia Vasario 16-oji?

„Tai – kertinė data šiuolaikinei Lietuvai, o kartu ir man – jos piliečiui.

Kiekvieną kartą stengiuosi dalyvauti šiai datai paminėti skirtuose renginiuose, bėgimuose ar žygiuose. Šiemet kartu su kitais Vakarų (jūros) šaulių 3-iosios rinktinės šauliais dalyvausiu iškilmingoje bendroje rikiuotėje šia proga“, – pasakoja medikas.

Partizanų vado anūkė

„Visą laiką žinojau, kad būsiu gydytoja. Krašto apsauga bei karo medicina mane irgi domino. Supratau, kad kariuomenėje gydytojas taip pat gali būti naudingas ne tik taikos metu, bet ir kuomet šaliai yra iškilusi rimta grėsmė.

Tikrai nesigailiu, kad pasirinkau karo medicinos sritį, nes dabar labai daug įdomių dalykų vyksta kariuomenėje: matau, kaip ji plečiasi, stiprėja, tvirtėja“, – sako partizanų vado Adolfo Ramanausko –Vanago anūkė Inga Jancevičienė.

Moteris neabejoja, kad jos profesiniam pasirinkimui didelės įtakos turėjo iškilaus senelio, sovietinių okupantų žiauriai nukankinto partizanų vado, portretas, nes šeimoje nuolat buvo kalbama apie pasipriešinimo kovas, skaitomi jautrūs partizanų prisiminimai.

Itin svarbūs praėjusieji metai, kuomet buvo atrasti partizanų vado A.Ramanausko –Vanago palaikai. Tiek dukrai, tiek anūkei širdy visą laiką ruseno viltis, kad netrukus turėtų būti surasta vieta, kur ilsisi žiauriai nukankintas jų tėvas, senelis.

„Tai buvo labai svarbus ir emociškai jautrus atradimas. Dabar jau turime kapą, prie kurio galime nuvažiuoti ir uždegti žvakutę. Atjauta, palaikymas, kai į laidotuves susirinko toks didelis žmonių skaičius, teikia vilties, kad mums tokios vertybės kaip laisvė, Tėvynė, yra svarbios. Vadinasi, senelio ir jo bendražygių kova buvo prasminga“, – sako partizanų vado anūkė.

Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo šventė – partizanų vado palikuonių širdyse nėra deklaratyvi diena. Visada prisimenama jo kartu su bendražygiais partizanų vadais 1949 metais pasirašyta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Deklaracija. Nuo tos dienos šiemet sueina septyniasdešimt metų.

„Tai –labai svarbus dokumentas, kur atsispinti ir konstitucinės demokratijos principai, ir ginkluotas pasipriešinimas, ir numatytas būsimos atkuriamos Lietuvos valstybės modelis“, – sako partizanų vado anūkė.