Mažasis teatras pristatys spektaklį pagal Thomą Manną
Vil­niaus ma­ža­sis tea­tras ren­gia­si dar vie­nai se­zo­no prem­je­rai „Man­no lai­mė“. Tai bus spek­tak­lis pa­gal vo­kie­čių ra­šy­to­jo ir kri­ti­ko, No­be­lio li­te­ra­tū­ros pre­mi­jos lau­rea­to, vie­no žy­miau­sių XX am­žiaus li­te­ra­tū­ros kū­rė­jų Tho­mo Man­no anks­ty­vą­sias no­ve­les „Mir­tis“, „Nu­si­vy­li­mas“, „Va­lia bū­ti lai­min­gam“, „Lai­mė“, „Kerš­tas. No­ve­lis­ti­nė stu­di­ja“, ku­rios šie­met pir­mą kar­tą iš­vers­tos į lie­tu­vių kal­bą (ver­tė­jas An­ta­nas Gai­lius).

Į Vilniuje suburtą kūrybinę komandą režisierė Gulnaz Balpeisova pakvietė aktorius Arvydą Dapšį, Tomą Rinkūną, Daumantą Ciunį, Elžbietą Latėnaitę, Gintarę Latvėnaitę.

„Šiuo metu gilinamės į novelių vertimus, visi kartu rašome pjesę, tad kiekvienas trupės narys yra šio spektaklio kūrėjas“, – sako režisierė, jau pelniusi mažosios formos meistrės reputaciją. Naujausiu savo spektakliu ji kalbės apie meilę, laimę, draugystę, tikėjimą. Bet daugiausia – apie gyvenimą ir šviesų kelią į mirtį. Jau ankstyvosiose novelėse Th. Mannas rašė, kad kuo labiau jis gilinasi į mirtį, tuo aštriau jaučia gyvenimą. Jis kabinasi į gyvenimą, kūryboje akcentuoja ne mirtį, o laimingą pabaigą.

Thomas Mannas rašė, kad kuo labiau jis gilinasi į mirtį, tuo aštriau jaučia gyvenimą, akcentuodamas jo laimingą pabaigą.

Girdime vidinį monologą

„Mūsų pasirinktose novelėse viskas nutvieksta ypatinga – liūdesio per šypseną – šviesa. Jau repeticijų pradžioje mums su aktoriais atsirado pojūtis, kad skaitydami Th. Manną tarsi girdime vidinį monologą, tarsi skaitome ir kalbamės patys su savimi. Paslapčia. Lyg ieškotume gyvenimo prasmės, bet neatsiverdami, nefilosofuodami šiomis temomis su kitais, kad nepasirodytume keisti“, – sako režisierė G. Balpeisova.

Jos teigimu, Th. Mannas, kaip ir Stefanas Zweigas ar Ivanas Buninas, labai kinematografiški. Juos sunku atverti „teatro raktu“, čia reikia ieškoti kito kelio – reikia pajusti.

„Žinote tą jausmą, kai esi svetimuose namuose, jų šeimininko dar nesi matęs, bet jau gali suprasti, kieno čia gyvenama: erdvė tarsi pripildyta tam tikrų to meto kvapų, garsų. Taip ir šiame spektaklyje – svarbiausia bus sukurti atmosferą. Teatro balsas čia turės būti švelnus. O vaidyba – taiki, rami, atsargi“, – teigia Gulnaz.

Vilniaus mažajame teatre repetuojanti režisierė subūrė ne tik puikių aktorių komandą, bet pasikvietė ir kitus žinomus profesionalus: scenografą Marijų Jacovskį, kostiumų dailininkę Jurgitą Jankutę, kompozitorių Faustą Latėną, šviesų dailininką Nareką Tumanianą.

R.Tumino moki

Pati režisierė G. Balpeisova prieš pusantrų metų baigė Maskvos Boriso Ščiukino teatro mokyklą, Rimo Tumino režisierių kursą, ir jau yra pastačiusi keturis spektaklius: „Paryžiuje“ pagal I. Buniną, Augusto Strindbergo „Freken Julija“, Aleksandro Gribojedovo „Vargas dėl proto“ ir „Stefanas Cveigas. Novelės“. Savita jos vizitine kortele tampa spektakliai pagal pasaulinę novelistiką.

Kūrybinę komandą subūrė režisierė Gulnaz Balpeisova.

Gegužės 3–4 dienomis Vilniaus mažasis teatras rengiasi paskutinei šio sezono premjerai, o režisierė laukia mąstančio žiūrovo ir žada prasmingą dialogą apie tai, kas svarbu.