Matematikos formulės užleido vietą gardiems desertams
Vie­na ge­riau­sių Lie­tu­vo­je de­ser­tų kū­rė­jų Je­ka­te­ri­na Bul­da­ko­va į kon­di­te­ri­ją ėjo ga­na il­gu ir vin­giuo­tu ke­liu. Ke­tu­rio­li­ka me­tų vy­ro Gin­tau­to gim­ti­nė­je Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­ti dvie­jų vai­kų ma­ma, bai­gu­si mo­kyk­lą Brats­ke, Ir­kuts­ko sri­ty­je Si­bi­re, pa­si­rin­ko stu­di­juo­ti ma­te­ma­ti­ką, ta­čiau vai­kys­tė­je ir jau­nys­tė­je ma­mos įskie­py­ta ais­tra sal­diems ke­pi­niams ta­po pa­ska­ta keis­ti pro­fe­si­ją ir pa­si­ner­ti į ska­nės­tų pa­sau­lį.

Šiandien Jekaterina puikiai žinoma visiems smaližiams: vadovauja vienos sostinės desertinės konditerijos ceche kuriamų desertų gamybai ir kūrybai, prieš kurį laiką su kolega Ali Gadžijevu vedė televizijos laidą apie konditeriją, o kartu su Inga Krasuckiene parašė ir išleido knygą „Kepiniai be glitimo“. Konditerės aistra – šiuolaikiški prancūziški kreminiai desertai, pasižymintys lengvumu ir išgrynintu skoniu.

Įpročiai pamažu keičiasi

Jekaterina neslepia pastebėjusi, kad lietuviai nuo seno mėgsta sunkius, riebius desertus – meduolius, pyragaičius, į Napoleono tortą panašius kepinius, sausainius.

„Džiaugiuosi matydama, kad žmonių įpročiai po truputį keičiasi. Manau, šiek tiek prie to prisidėjau. Daug metų norėjau supažindinti žmones su kitokia konditerija. Jie pradėjo vertinti rankų darbą, nebestveria prekybos centre bet kokio gaminio, ieško lengvesnių, ne tokių saldžių desertų, pagamintų iš natūralių uogų, vaisių, kurie „nenusės ant liemens“.

Keičiasi ir saldumynų vartojimo tradicija – vis dažniau desertas valgomas po pietų ar vakarienės, kaip akcentas. Tiesa, porcijos vis dar per didelės. O juk didžiausias malonumas patiriamas skanaujant pirmuosius kąsnius: užtenka visai nedaug, kad pajustume pasitenkinimą ir neapsunktume“, – patarė konditerijos specialistė.

Atskaitos taškas – dukra

Desertinės "Sugamour" gardėsius kuria ir gamina Jekaterinos Buldakovos vadovaujama komanda. / Asmeninio albumo nuotrauka

Jekaterinos posūkis į konditeriją ir desertų kūrimą prasidėjo laukiantis dukros Alisos. Dabar devynmetė smaližė mielai smaguriauja mamos kurtų kreminių pyragaičių, ledų, tortų ir kitų skanėstų.

„Kai laukiausi dukros, pajutau, lyg man atsirišo rankos. Ilgai jos laukiau, o kai pagaliau sulaukiau, pažadėjau sau, kad šis vaikas gaus iš mamos viską, ko jam reikia. Kai susilaukiau pirmojo sūnaus Vlado (jam dabar devyniolika), buvau visiškai atsidavusi darbui, mano gyvenimo prioritetai, manau, buvo sudėlioti netinkamai. Tad nutariau, jog su Alisa viskas bus kitaip“, – aiškino pašnekovė.

Juokaudama pašnekovė tikino, kad jos vaikystės namuose galėjo nebūti pietų ar vakarienės, bet desertas būdavo visada.

Sulėtėjus darbų karuselei laukiantis dukros, Jekaterina tiesiog ėmė daryti tai, kas jai visada patiko – gaminti desertus. Ilgamečiams bičiuliams šis jos veiklos posūkis pasirodė savaime suprantamas, nes kulinarija ir konditerija visada buvo moters gyvenimo palydovai. Dar vaikystėje ir jaunystėje dažnai gamino namie įprastą maistą, nes mama šeimoje buvo atsakinga už saldumynus. Juokaudama pašnekovė tikino, kad jos namuose galėjo nebūti pietų ar vakarienės, bet desertas būdavo visada.

„Mamos aistra buvo gaminti desertus, tad už kitus patiekalus paprastai aš buvau atsakinga. Niekas manęs nevertė to daryti, man tiesiog patiko gaminti maistą“, – prisipažino Jekaterina.

Brangiausi žmonės - sūnus Vladas ir dukra Alisa. / Asmeninio albumo nuotrauka

Matematikos licėjaus iššūkis

Mokydamasi mokykloje Jekaterina buvo buvo pirmūnė, tad tėvai skatino rinktis „rimtą“ profesiją – diplomatės ar matematikės. Šiandien moteris svarsto, kad tėvų lūkesčiai dėl jos gabumų anuomet buvo kiek perdėti, bet vis tiek paklausė patarimo ir įstojo į matematikos ir fizikos pakraipos licėjų. Ten susirinko ypač gabus fizikai ir matematikai jaunimas, sustiprintai mokęsis šių disciplinų, o Jekaterina – iš paprastos nedidelio Sibiro miesto mokyklos. „Pačią pirmą dieną supratau, kad gavau šaltą dušą – nebuvau tam pasiruošusi. Tačiau esu perfekcionistė, niekada nebėgau nuo problemų, tad per keletą mėnesių užkamšiau spragas ir toliau jau pakelta galva mokiausi su tais protingais vaikais“, – su šypsena prisiminė pašnekovė.

Baigus matematikos licėjų, lyg ir savaime aišku – tolesnės studijos Bratsko universitete. Tačiau studijuodama suprato, kad mokslas nebedžiugina, apėmė gūduma – vien skaičiai ir skaičiai. Visada mėgusi ką nors organizuoti, dalyvavusi Linksmųjų ir išradingųjų klubo veikloje, įvairiuose koncertuose veikli mergina iš pažįstamų sulaukė siūlymo padėti atidaryti pirmąjį prabangų grožio saloną gimtajame mieste. Pasitelkusi savo gebėjimus sėkmingai surinko komandą, organizavo mokymus, pirko kosmetikos prekes, kvietė garsiausius grožio industrijos atstovus mokyti vietinių meistrų.

Devynmetė dukra Alisa mėgaujasi mamos kurtais gardžiais desertais. / Asmeninio albumo nuotrauka

Paskui vyrą – į Lietuvą

Gimtinėje Jekaterina sutiko ten dirbusį lietuvių verslininką Gintautą, už jo ištekėjo. Pora kurį laiką plėtojo verslą moters gimtinėje, tačiau puoselėjo viltį ateitį kurti Lietuvoje. „Kokius penkerius metus niekaip neprisirengėme pagaliau ryžtis ir vykti į Lietuvą. Gyvenome kone ant lagaminų, nes visą laiką neapleido mintis: „Va, pabaigiam sezoną ir važiuojam į Lietuvą.“ Ir taip penkerius metus. Kol atėjo momentas, kai reikėjo apsispręsti: arba – arba. Taip prieš keturiolika metų su sūnumi ir vyru atvažiavau į Lietuvą“, – prisiminė pašnekovė.

Prireikė laiko prisitaikyti prie naujos vietos ir išmokti lietuvių kalbą. Juokėsi, jog bene metus tylėjo ir tik klausė, o kai suprato, kad jau gali sujungti kelis lietuviškus žodžius į trumpą, bet sklandų sakinį, pradėjo kalbėti lietuviškai. Šiandien nė neįtartum, kad Jekaterina gimė ir užaugo ne Lietuvoje. „Aš jau net ir galvoju lietuviškai, o kai reikia ką nors pasakyti rusiškai, neretai užtrunka rasti tinkamų žodžių“, – tikino viena geriausių desertų kūrėjų Lietuvoje tapusi J. Buldakova.