Martynas Jankus – paskutinis Lietuvos aušrininkas
Prieš 71 me­tus, 1946-ųjų ge­gu­žės 23 die­ną, Vo­kie­ti­jo­je mi­rė Ma­žo­sios Lie­tu­vos vi­suo­me­nės vei­kė­jas, pub­li­cis­tas, spaus­tu­vi­nin­kas, vie­nas „Auš­ros“ lei­dė­jų Mar­ty­nas Jan­kus. Pri­si­min­ki­me šio žmo­gaus gy­ve­ni­mą ir nuo­pel­nus, už ku­riuos jam bu­vo su­teik­tas Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­triar­cho ti­tu­las.

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad Mar­ty­nas Jan­kus Ma­ža­jai Lie­tu­vai reiš­kė ne ma­žiau ne­gu Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius li­ku­siai Lie­tu­vos da­liai. Juo­lab jog bu­vo lai­kas, kai šie du vy­rai dir­bo iš­vien.

Tau­ti­nio at­gi­mi­mo vei­kė­jai Til­žė­je drau­ge lei­do lai­kraš­tį „Auš­ra“, ku­ris vė­liau ne­le­ga­liai nu­ke­liau­da­vo ana­pus Ne­mu­no, į Ru­si­jos im­pe­ri­jos val­do­mą Lie­tu­vos da­lį, ku­rio­je ga­lio­jo lie­tu­viš­kos spau­dos drau­di­mas. Ir tai tik vie­nas, tie­sa, di­džiu­lę svar­bą tau­ti­nio są­mo­nin­gu­mo at­gi­mi­mui tu­rė­jęs, lei­di­nys.

Ta­čiau lei­dy­ba – vos vie­na M. Jan­kaus veik­los da­lis. Jis da­ly­va­vo vi­sur, kur tik bu­vo kul­tū­ri­nė, vi­suo­me­ni­nė ar po­li­ti­nė dir­va. Kū­rė lie­tu­viš­kas or­ga­ni­za­ci­jas (to­kias kaip „Bi­ru­tės“ drau­gi­ja ir ki­tos), sten­gė­si, kad Vo­kie­ti­jos Reichs­ta­ge bū­tų bent vie­nas lie­tu­vis.

Ne­nuils­da­mas gy­nė lie­tu­vių tei­ses Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je, ko­vo­jo su vo­kie­čiais, ku­rie ne­gai­les­tin­gai en­gė tiek jį pa­tį, tiek vi­sus kraš­to lie­tu­vi­nin­kus. 1923-iai­siais Mar­ty­nas at­kak­liai sie­kė, kad Klai­pė­da bū­tų grą­žin­ta Lie­tu­vai, da­ly­va­vo šio kraš­to Gel­bė­ji­mo ko­mi­te­te.

Pa­sak pre­la­to My­ko­lo Kru­pa­vi­čiaus, M. Jan­kus bu­vo kaip tas ar­to­jas. Jis „per vi­są sa­vo il­gą ir gra­žų am­žių ver­tė va­gą kie­toj šly­noj, lie­jo pra­kai­tą ir ne vi­sa­da ža­da­mą ir lau­kia­mą der­lių da­vė.

Bet jis pats, ne­nu­si­min­da­mas, nu­krei­pęs žvilgs­nį į at­ei­ties to­lius, žen­gė pa­skui sa­vo kui­ne­lį, žag­ru­žę kie­tai lai­ky­da­mas, vis pir­myn ir pir­myn. Jo dar­bų vis dėl­to pa­lik­ti pil­ni aruo­dai mū­sų Tė­vy­nė­lei.

Be­dir­bant šly­na dar dau­giau įsi­džiū­vo ir ar­to­jui dar dau­giau ir su­nkes­no dar­bo bu­vo, bet jis to ne­pai­sė ir te­sė­jo iki mir­ties...“ Ne vel­tui M. Jan­kui Kau­ne, Ka­ro mu­zie­jaus so­de­ly­je, dar esant gy­vam 1939-ai­siais bu­vo pa­sta­ty­tas bius­tas, ne vel­tui lie­tu­vių tau­ta jam spon­ta­niš­kai su­tei­kė Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­triar­cho ti­tu­lą.

Ki­ta ver­tus, at­kak­liai ko­vo­da­mas už lie­tu­vy­bę M. Jan­kus įsi­tai­sė ir dau­gy­bę prieš­ų. Jis nuo­lat bu­vo per­se­kio­ja­mas, su­lau­kė ke­tu­rias­de­šim­ties areš­tų, dau­gy­bės pi­ni­gi­nių bau­dų, net dvie­jų trem­čių: vie­nos – į Si­bi­rą, ki­tos – į Vo­kie­ti­ją. Šio­je ša­ly­je ir mi­rė, taip nie­kuo­met dau­giau ne­beiš­vy­dęs sa­vo gim­to­jo kaš­to. O da­bar, pri­si­min­da­mi svar­biau­sias M. Jan­kaus gy­ve­ni­mo aki­mir­kas, grįž­ki­me prie jo iš­ta­kų.

Jaus­tis lie­tu­viu pa­ska­ti­no vokiečiai

M. Jan­kus gi­mė 1858 me­tų rugp­jū­čio 7-ąją Bi­tė­nuo­se, Ra­gai­nės aps­kri­ty­je ša­lia Ne­mu­no ir gar­sio­jo Ram­by­no kal­no. Jan­kų šei­ma bu­vo ne­di­de­lė, ypač tiems lai­kams. Be Mar­ty­no, jo­je užau­go tik vie­nas vy­res­nis bro­lis Ni­kas.

Rim­to for­ma­laus iš­si­la­vi­ni­mo M. Jan­kus taip ir ne­ga­vo – te­bai­gė Bi­tė­nų pra­džios mo­kyk­lą, ku­rią vė­liau pei­kė sa­ky­da­mas, kad jos mo­ky­to­jas spau­dė vai­kus prie vo­kiš­ko raš­to, nors vi­sas Bi­tė­nų kai­mas bu­vo lie­tu­viš­kas – tiek kal­ba, tiek dva­sia. Šiaip jau, pri­si­min­da­mas sa­vo vai­kys­tę ir jau­nys­tę, ku­ri vi­sa pra­bė­go kai­mo ap­lin­ko­je, M. Jan­kus ra­šė, kad ji bu­vu­si „tau­pi, skal­si, ne­šil­ta, per­te­ku­si ne­pa­bai­gia­mų dar­bų“.

Tai­gi to­liau Mar­ty­nas la­vi­no­si pats. Svar­bi as­me­ny­bės bran­dos są­ly­ga bu­vo sa­viš­vie­ta – ry­te ri­jo re­li­gi­nio tu­ri­nio kny­gas (ki­to­kių šei­ma ne­tu­rė­jo), kai ku­rias – net po ke­lis kar­tus.

Vė­liau, jau ūg­te­lė­jęs, nu­si­pirk­da­vo ir pi­gių vo­kiš­kų kny­ge­lių. Rei­kia pri­pa­žin­ti, kad šie skai­ti­niai to­li gra­žu ne­pri­si­dė­jo prie Mar­ty­no tau­ti­nės są­mo­nės ug­dy­mo. Grei­čiau prieš­in­gai. Ra­šy­da­mas sa­vo biog­ra­fi­jos liu­di­ji­mus Jo­no Šliū­po ren­gia­mai kny­gai „Lie­tu­visz­kie­jie rasz­tai ir rasz­ti­nin­kai“, M. Jan­kus pri­pa­ži­no: „To­kie raš­tai juk ne­pa­si­li­ko be įspau­dos į ma­no mis­ly­jan­čią da­lį sme­ge­nų ir aš be­veik ko tik ne­pa­trau­kiau į di­dį­jį va­ter­lan­dą.“

Nuo ne­są­mo­nin­go vo­kie­tė­ji­mo M. Jan­kų iš­gel­bė­jo ke­li da­ly­kai. Pir­miau­sia – po­kal­bis su Ra­gai­nės ku­ni­gu Car­lu Eduar­du Zieg­le­riu, į ku­rį jau­nuo­lis krei­pė­si vo­kiš­kai. Dva­si­nin­kas vo­kie­tis ne­ti­kė­tai su­ba­rė Mar­ty­ną, kad šis, bū­da­mas lie­tu­vis, gė­di­ja­si vie­šai var­to­ti gim­tą­ją kal­bą, ir pa­ta­rė pa­si­gi­lin­ti į Lie­tu­vos is­to­ri­ją bei lie­tu­viš­ką li­te­ra­tū­rą.

Ku­ni­go prie­kaiš­tas bu­vo lem­tin­gas. Kaip žur­na­le „Kny­go­ty­ra“ ra­šė Ma­žo­sios Lie­tu­vos kul­tū­ros ty­ri­nė­to­jas Do­mas Kau­nas, nuo tos aki­mir­kos M. Jan­kus ėmė go­džiai skai­ty­ti įvai­riau­sią lie­tu­viš­ką ir su­nkiau prie­ina­mą moks­li­nę vo­kiš­ką li­te­ra­tū­rą apie Lie­tu­vą bei lie­tu­vius.

Mi­nė­tas au­to­rius taip pat pa­brė­žė, kad M. Jan­kaus tau­ti­nio ta­pa­tu­mo sa­vi­vo­kos užuo­maz­gai ir stip­rė­ji­mui ne­abe­jo­ti­ną įta­ką pa­da­rė dar du da­ly­kai: kar­tu su pa­si­trau­ku­siais 1863 me­tų su­ki­lė­liais į Bi­tė­nus at­skli­du­sios dai­nos ir ne­prik­lau­so­mai nuo jo va­lios su­sik­los­čiu­sios ap­lin­ky­bės, lei­du­sios dėl pra­stos svei­ka­tos iš­veng­ti ka­ri­nės tar­ny­bos ką tik im­pe­ri­ja pa­sis­kel­bu­sios Vo­kie­ti­jos ar­mi­jo­je, ku­ri bu­vo vie­nas ag­re­sy­viau­sių jau­ni­mo nu­tau­ti­ni­mo ži­di­nių.

Mar­ty­no ap­sisp­ren­di­mą ko­vo­ti dėl sa­vo tau­tos iš­li­ki­mo lė­mė ir svar­bios pa­žin­tys. Bū­da­mas dvi­de­šim­ties jis su­si­ti­ko su Jur­giu Zauer­vei­nu (Geor­gu Sauer­wei­nu), ku­ris vė­liau pa­li­ko itin ryš­kų pėd­sa­ką Ma­žo­sios Lie­tu­vos lie­tu­vių is­to­ri­jo­je.

J. Zauer­vei­nas, Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nan­čios ne­gau­sios sor­bų tau­tos at­sto­vas, at­vy­ko į Lie­tu­vą 1875-ai­siais, ap­si­gy­ve­no Klai­pė­do­je ir per ke­lis mė­ne­sius pra­mo­ko lie­tu­viš­kai. Mū­sų kal­ba taip su­ža­vė­jo J. Zauer­vei­ną, kad šis ta­po at­kak­liu ko­vo­to­ju už jos tei­ses: bend­ra­dar­bia­vo lie­tu­viš­ko­je spau­do­je, lie­tu­viš­kai par­ašė dau­giau kaip 300 ei­liuo­tų kū­ri­nių.

Mar­ty­nas Jan­kus už ak­ty­vią lie­tu­viš­ką veik­lą ne kar­tą ken­tė­jo nuo vo­kiš­kos val­džios. Ta­čiau pa­vo­jus ne­lauk­tai at­ėjo ir iš ki­tos pu­sės. 1914-ųjų gruo­dį jis su šei­ma bu­vo iš­trem­tas į Sa­ma­ros gu­ber­ni­ją.

Ne be J. Zauer­vei­no pa­stan­gų 1879-ai­siais Til­žė­je bu­vo įkur­ta Lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros drau­gi­ja, ku­rios veik­lo­je da­ly­va­vo ži­no­mi Eu­ro­pos moks­li­nin­kai. Ta­čiau be­ne la­biau­siai jį iš­gar­si­no tais pa­čiais me­tais lai­kraš­ty­je „Lie­tu­viš­ka cei­tun­ga“ pa­skelb­tas ei­lė­raš­tis „Lie­tuv­nin­kai mes esam gi­mę“, ta­pęs Ma­žo­sios Lie­tu­vos him­nu.

Tai­gi ga­li­ma drą­siai teig­ti, jog bū­tent J. Zauer­vei­nas pir­ma­sis įkvė­pė ir pa­ska­ti­no M. Jan­kų vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, vi­sas jė­gas skir­ti ko­vai už lie­tu­vy­bę. Pri­dur­si­me, kad šis žmo­gus kiek vė­liau pa­stū­mė­jo Mar­ty­ną ir į po­li­ti­nę veik­lą. Ta­čiau apie tai – šiek tiek vė­liau. O kol kas grįž­ki­me prie M. Jan­kaus lei­dy­bi­nės veik­los, ku­ri, ga­li­ma sa­ky­ti, taip pat pra­si­dė­jo 1879-ai­siais ir dėl to pa­ties J. Zauer­vei­no.

Per rin­ki­mus į Prū­si­jos land­ta­gą (vie­tos par­la­men­tą) gru­pė klai­pė­diš­kių kan­di­da­tu iš­kė­lė J. Zauer­vei­ną. Par­em­ti sa­vo įkvė­pė­ją nu­ta­rė ir M. Jan­kus. Nie­kie­no ne­ra­gi­na­mas jis su­ra­šė ir iš­spaus­di­no at­si­šau­ki­mą, pa­va­din­tą „Bro­liai lie­tuv­nin­kai“. Krei­pi­me­si pa­žy­mi­ma, kad at­ėjo lai­kas pa­tiems lie­tu­viams pa­si­rū­pin­ti sa­vo li­ki­mu, ir ra­gi­na­ma bal­suo­ti už J. Zauer­vei­ną, „ka­tras ti­krai mū­sų in­te­re­sus ir da­ly­kus užs­tos“.

Nuo rin­ki­mų la­pe­lių iki ne­le­ga­lios „Aušros“

De­ja, rin­ki­mai ne­pa­vy­ko – Klai­pė­dos lie­tu­vių kan­di­da­tas su­rin­ko per ma­žai bal­sų ir ne­pa­te­ko į land­ta­gą. Vis dėl­to at­si­šau­ki­mas ne­li­ko vien šauks­mas ty­ruo­se. Pa­sak D. Kau­no, bū­tent šis do­ku­men­tas žy­mi M. Jan­kaus lei­dy­bi­nės veik­los pra­džią.

1882-ai­siais pa­si­ro­dė ir pir­mo­ji M. Jan­kaus iš­leis­ta kny­ge­lė. Šia­me kuk­lia­me 36 pus­la­pių lei­di­nė­ly­je „Lie­tu­viš­kos ir se­niau­sios dai­nų kny­ge­lės“, be liau­dies dai­nų, bu­vo ir ori­gi­na­lios lie­tu­viš­kos poe­zi­jos. Ta­čiau vi­siš­kai ne­di­de­lės apim­ties kny­ge­lę Til­žė­je vei­ku­si Ot­to von Mau­de­ro­de's spaus­tu­vė iš­lei­do ne­įti­ki­mai di­de­liu to­kio­mis są­ly­go­mis ti­ra­žu – 2000 eg­zemp­lio­rių.

At­ro­do, ji bu­vo ski­ria­ma ne tik Ma­žo­sios, bet ir Di­džio­sios Lie­tu­vos skai­ty­to­jams. De­ja, čia di­de­lio pa­si­se­ki­mo ne­su­lau­kė, mat bu­vo iš­spaus­din­ta go­tiš­ku šrif­tu, ku­rį ca­ri­nės Ru­si­jos val­do­mos Lie­tu­vos gy­ven­to­jai su­nkiai ga­lė­jo įskai­ty­ti.

Pa­si­mo­kęs iš anks­tes­nės pa­tir­ties, ki­tą pa­na­šaus po­bū­džio kny­ge­lę – „Štu­kau­nos dai­nos nuo žmo­ne­lių iš Kal­nu­jų apy­gar­dės su­rink­tos“ – M. Jan­kus iš­spaus­di­no jau lo­ty­niš­ko­mis rai­dė­mis ir per­pus ma­žes­niu (1000 eg­zemp­lio­rių) ti­ra­žu. Vė­liau bū­ta dar daug to­kių „ne­kal­to“ tu­ri­nio kny­ge­lių.

Be jų, Mar­ty­nas ėmė­si leis­ti ir lai­kraš­čius. Bū­tent šis veik­los eta­pas ir žy­mi lei­dė­jo bei spaus­tu­vi­nin­ko po­sū­kį į drau­džia­mą lie­tu­viš­ką spau­dą, ku­ri per jo gim­tuo­sius Bi­tė­nus pa­vo­jin­gais ke­liais pa­siek­da­vo vi­są Lie­tu­vą.

Su­pran­ta­ma, M. Jan­kui, kaip lei­dė­jui, be­ne svar­biau­sias bu­vo gar­su­sis lai­kraš­tis „Auš­ra“, be ku­rio tie­siog ne­ga­lė­tu­me kal­bė­ti apie ca­ri­nę prie­spau­dą ken­tu­sių lie­tu­vių tau­ti­nį at­si­bu­di­mą.

Juk ne vel­tui tau­tiš­kos sa­vi­mo­nės for­ma­vi­mo­si pra­džia ir da­bar va­di­na­ma „Auš­ros“ ga­dy­ne“. Šiaip jau vi­sa „Auš­ros“ lei­dė­jų is­to­ri­ja ver­ta at­ski­ro pa­sa­ko­ji­mo, ta­čiau šį­syk ap­si­ri­bo­ki­me tik ke­liais pa­grin­di­niais šio lai­kraš­čio gy­va­vi­mo epi­zo­dais ir M. Jan­kaus vaid­me­niu ja­me.

Leis­ti žur­na­lą, ku­ria­me bū­tų ga­li­ma lais­vai kal­bė­ti apie lie­tu­vy­bės rei­ka­lus, 1881 me­tais su­ma­nė J. Ba­sa­na­vi­čius, ta­čiau Ru­si­jos did­mies­čiuo­se pa­skli­du­siems lie­tu­viams in­te­li­gen­tams bu­vo ne taip pa­pras­ta įgy­ven­din­ti šį su­ma­ny­mą. Rea­liai iš­leis­ti lai­kraš­tį ga­lė­jo tik Prū­si­jos lie­tu­viai.

Tarp to­kių mi­ni­mi Poz­na­nės ku­ni­gaikš­tys­tės Or­li­ne­co miš­ki­nin­kas ir ūki­nin­kas And­rius Jo­nas Viš­te­lis, Klai­pė­do­je leis­tos „Lie­tu­viš­kos cei­tun­gos“ lei­dė­jas Mar­ty­nas Šer­nius ir bu­vęs Til­žės gim­na­zis­tas Jur­gis Mik­šas.

Pir­ma­sis „Auš­ros“ nu­me­ris iš­ėjo 1883 me­tų ko­vo mė­ne­sį Ra­gai­nė­je ir iš kar­to su­kė­lė ti­krą re­vo­liu­ci­ją dau­ge­lio la­biau ap­siš­vie­tu­sių lie­tu­vių są­mo­nė­je. Jis pa­vei­kė ir tuos, ku­rie bu­vo ge­ro­kai su­len­kė­ję, ir tuos, ku­rie krim­to moks­lus Ru­si­jo­je bei šai­pė­si iš va­di­na­mų­jų lit­vo­ma­nų. Ga­li­ma drą­siai teig­ti – jei ne „Auš­ra“, šian­dien nie­kas ne­gie­do­tų „Tau­tiš­kos gies­mės“, nie­kas ne­pri­si­min­tų ir jos au­to­riaus Vin­co Ku­dir­kos, ku­ris tuo me­tu net ne­be­lai­kė sa­vęs lie­tu­viu.

Be­veik nuo pat pa­si­ro­dy­mo die­nos „Auš­ra“ ta­po ne­ats­ki­ria­ma M. Jan­kaus gy­ve­ni­mo da­li­mi. Jis gy­ve­no už ke­lių ki­lo­me­trų ana­pus Ne­mu­no, daž­nai lan­ky­da­vo­si Ra­gai­nės spaus­tu­vė­je sa­vo rei­ka­lais, ma­tė, kaip gims­ta „Auš­ra“, to­dėl na­tū­ra­liai įsi­lie­jo į lei­dė­jų gre­tas. Iš­ėjus pir­miems ke­tu­riems nu­me­riams lai­kraš­čio lei­dy­ba ėmė strig­ti (grei­čiau­siai dėl vie­tos val­džios spau­di­mo), o tuo­me­tis re­dak­to­rius J. Mik­šas bu­vo pri­vers­tas pa­si­trauk­ti į Di­džią­ją Lie­tu­vą. Vi­sus „Auš­ros“ ran­kraš­čius jis pa­li­ko M. Jan­kui, tad šis ir grie­bė­si lei­di­nio ad­mi­nis­tra­to­riaus par­ei­gų.

Kaip pa­žy­mi Pra­nys Al­šė­nas, ne­tu­rė­da­mas rim­tes­nio iš­si­moks­li­ni­mo M. Jan­kus ne­ga­lė­jo da­ry­ti di­de­lės įta­kos „Auš­ros“ tu­ri­niui. „Ta­čiau, „Auš­rai“ ei­nant, tam ti­krais at­ve­jais Jan­kus bu­vo ta aše­lė, ap­link ku­rią vi­sas lei­di­mas su­ko­si“, – pri­pa­žįs­ta M. Jan­kaus biog­ra­fas.

Ma­tyt, Mar­ty­nas pui­kiai su­pra­to sa­vo kom­pe­ten­ci­jos ri­bas, to­dėl lai­kraš­čio re­dak­to­riu­mi pa­kvie­tė dirb­ti Jo­ną Šliū­pą. Ap­gy­ven­di­no jį sa­vo na­muo­se. De­ja, J. Šliū­pas re­dak­to­ria­vo ne­il­gai – ga­na grei­tai vo­kie­čių val­džia iš­va­rė jį iš Prū­si­jos. Tai­gi nuo 1884 me­tų ket­vir­to­jo iki 1885-ųjų aš­tun­to­jo nu­me­rio M. Jan­kus pa­si­ra­ši­nė­jo kaip lai­kraš­čio at­sa­kin­ga­sis re­dak­to­rius.

Šis dar­bas lei­dė­jui se­kė­si ne itin ge­rai. Trū­ko ir lai­ko, ir jė­gų, o svar­biau­sia – pi­ni­gų, nes iš pre­nu­me­ra­tos gau­tų lė­šų ne­pa­ka­ko net bū­ti­niau­sioms lei­dy­bos iš­lai­doms pa­deng­ti.

To­dėl kai iš Di­džio­sios Lie­tu­vos su­grį­žo J. Mik­šas ir įstei­gė Til­žė­je sa­vo spaus­tu­vę, M. Jan­kus pa­si­ju­to taip, lyg jam kas gir­nas nuo kak­lo bū­tų nu­ėmęs – vi­sus „Auš­ros“ lei­di­mo ir pla­ti­ni­mo rei­ka­lus jis tuoj pat per­da­vė anks­tes­niam re­dak­to­riui.

Dar po ke­le­rių me­tų, 1889-ųjų ko­vą, jau ir pats M. Jan­kus ta­po spaus­tu­vės sa­vi­nin­ku. Lei­dė­jas už 400 ta­le­rių (tai pri­ly­go 1200 mar­kių) Ra­gai­nė­je nu­si­pir­ko ne­di­de­lę spaus­tu­vė­lę (vė­liau ji bus per­kel­ta į Til­žę). Čia bu­vo spaus­di­na­ma ir „Auš­ra“.

Ta­čiau pir­ki­nys M. Jan­kui pri­da­rė ne­ma­žai bė­dų – spaus­tu­vė­lė bu­vo la­bai jau ar­cha­jiš­ka, ją te­ko to­bu­lin­ti, įsi­gy­ti nau­jos įran­gos, o tai kai­na­vo dar 500 mar­kių. Iš­si­suk­ti iš keb­lios pa­dė­ties spaus­tu­vi­nin­kas mė­gi­no leis­da­mas bet ko­kio tu­ri­nio li­te­ra­tū­rą. Tai ma­ty­ti iš jo laiš­ko J. Šliū­pui: „Ža­da­va pra­dė­ti dru­ka­vo­ti, kas tik pa­puls ant sei­lės.“ De­ja, net ir to­kios prie­mo­nės ne­pa­dė­jo. M. Jan­kus vis gi­liau grimz­do į sko­las, kol 1892-ai­siais teis­mas ap­ra­šė Bi­tė­nų ūkį.

Tą­syk Mar­ty­ną iš­gel­bė­jo tė­vas – jis su­rin­ko iš gi­mi­nai­čių pi­ni­gų ir lik­vi­da­vo sko­las. Bet tai pa­dė­jo ne­il­gam. Po ke­le­rių me­tų su­si­kau­pė nau­jų sko­lų, o Bi­tė­nų ūkiui vėl iš­ki­lo var­žy­ti­nių grės­mė. Tė­vas ir ta­da su­mo­kė­jo sū­naus sko­las, bet an­trą kar­tą ūkio jam ne­beužs­ta­tė. M. Jan­kui ne­li­ko nie­ko ki­ta, kaip iš­si­kel­ti į Klai­pė­dą ir dar­buo­tis ten lei­džia­muo­se lie­tu­viš­kuo­se lei­di­niuo­se.

Po­sū­kis į politiką

Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­džio­je, 1914-ųjų gruo­dį, M. Jan­kus su šei­ma bu­vo iš­trem­tas į Si­bi­rą, Sa­ma­ros gu­ber­ni­ją. 1918 me­tais grį­žo į tė­viš­kę, įsi­trau­kė į lie­tu­viš­ką po­li­ti­nę veik­lą. Ta­čiau iš tie­sų jo po­sū­kis į po­li­ti­ką pra­si­dė­jo kur kas anks­čiau.

Be jau mi­nė­to pir­mo­jo at­si­šau­ki­mo per rin­ki­mus į Prū­si­jos land­ta­gą, M. Jan­kus pa­da­rė ge­ro­kai dau­giau, kad nors vie­nas lie­tu­vis pa­tek­tų į vo­kiš­ką­jį par­la­men­tą. Dar 1888-ai­siais jis su sa­vo ša­li­nin­kais pa­mė­gi­no įkur­ti Lie­tu­viš­kai kon­ser­va­ty­viš­ką par­ti­ją, ta­čiau šis ban­dy­mas bu­vo ne­sėk­min­gas. Tam ti­kra po­li­ti­nės veik­los for­ma ga­li­ma lai­ky­ti ir M. Jan­kaus dar­bą 1885 me­tais įkur­to­je „Bi­ru­tės“ drau­gi­jo­je.

Ga­liau­siai tai da­vė ap­čiuo­pia­mų re­zul­ta­tų – Mar­ty­ną pa­ste­bė­jo to­kie įta­kin­gi Ma­žo­sios Lie­tu­vos vei­kė­jai kaip Jo­nas Sma­la­kys ir Do­vas Zau­nius. Pa­sta­ra­sis, kaip ra­šo D. Kau­nas, pats at­vy­ko į Bi­tė­nus ap­tar­ti su M. Jan­ku­mi bend­rą dar­bų pla­ną.

Taip 1890 me­tais at­si­ra­do pir­mo­ji Ma­žo­sios Lie­tu­vos po­li­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja – Lie­tu­viš­kos kon­ser­va­ty­vų drau­gys­tės ko­mi­te­tas, po me­tų iš­kė­lęs M. Jan­kaus kan­di­da­tū­rą į vi­sos Vo­kie­ti­jos Reichs­ta­gą. De­ja, nei Klai­pė­dos, nei Ši­lo­kar­če­mos aps­kri­ty­se kan­di­da­tas ne­su­rin­ko pa­kan­ka­mai bal­sų ir į par­la­men­tą ne­pa­te­ko.

D. Kau­nas spė­ja, kad to prie­žas­tys ga­lė­jo bū­ti ke­lios: tuo me­tu jis dar bu­vo per jau­nas, per­ne­lyg spon­ta­niš­kas, ma­žai ži­no­mas dau­gu­mą su­da­riu­siems kai­miš­kų­jų vie­to­vių lie­tu­vių rin­kė­jams, ne­tu­rė­jo ge­rų po­li­ti­nio or­ga­ni­za­to­riaus ir vei­kė­jo duo­me­nų, sto­ko­jo komp­ro­mi­so ir de­ry­bi­nin­ko ge­bė­ji­mų. Ta­čiau M. Jan­kaus ne­sėk­mė ne­ta­po vi­sų lie­tu­vi­nin­kų ne­sėk­me: 1898 me­tais, už­si­re­gis­tra­vęs kaip sa­va­ran­kiš­kos lie­tu­viš­kos frak­ci­jos at­sto­vas, į Reichs­ta­gą pa­te­ko jo bend­ra­žy­gis J. Sma­la­kys.

Kaip mi­nė­jo­me, Mar­ty­nas už ak­ty­vią lie­tu­viš­ką veik­lą ne kar­tą ken­tė­jo nuo vo­kiš­kos val­džios. Bet pa­vo­jus ne­lauk­tai at­ėjo ir iš ki­tur. Pra­si­dė­jus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui ir Ru­si­jos ka­riuo­me­nei įsi­ver­žus į Prū­si­ją jis su šei­ma 1914-ųjų gruo­dį bu­vo iš­trem­tas į Sa­ma­ros gu­ber­ni­ją.

Ta­čiau ir bū­da­mas trem­ty­je M. Jan­kus ne­at­si­sa­kė po­li­ti­nės veik­los, 1917 me­tų bir­že­lį da­ly­va­vo vi­sos Ru­si­jos lie­tu­vių po­li­ti­nio or­ga­no – Lie­tu­vių Tau­tos Ta­ry­bos – su­šauk­ta­me Pe­tra­pi­lio lie­tu­vių Sei­me. 330 de­le­ga­tų, su­va­žia­vu­sių iš įvai­riuo­se Ru­si­jos mies­tuo­se įsi­kū­ru­sių lie­tu­vių ko­lo­ni­jų, šia­me fo­ru­me nu­ta­rė siek­ti Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės.

Tie­sa, toks spren­di­mas bu­vo pri­im­tas ne­leng­vai: kai­rie­ji vie­toj ne­prik­lau­so­my­bės stū­mė tik au­to­no­mi­jos idė­ją, to­dėl dau­ge­lis jų iš po­sė­džio iš­ėjo. Sa­lė­je li­ko 272 de­le­ga­tai, iš ku­rių vos 140 bal­sa­vo už ne­prik­lau­so­my­bę. Tarp jų bu­vo ir M. Jan­kus, pa­si­sa­kęs ne tik už ne­prik­lau­so­my­bę, bet ir už Di­džio­sios bei Ma­žo­sios Lie­tu­vos su­vie­ni­ji­mą ne­prik­lau­so­mo­je vals­ty­bė­je.

1918-ai­siais į gim­tuo­sius Bi­tė­nus su­grį­žęs M. Jan­kus ra­do jau vi­sai ki­to­kią si­tua­ci­ją: va­sa­rio 16-ąją Lie­tu­va bu­vo pa­skel­bu­si ne­prik­lau­so­my­bę, o ko­vo 23 die­ną ją pri­pa­ži­no Vo­kie­ti­jos im­pe­ra­to­rius ir Prū­si­jos ka­ra­lius Wil­hel­mas II. Da­bar Ma­žo­sios Lie­tu­vos klau­si­mą te­ko spręs­ti iš nau­jo.

Są­ly­gos tam bu­vo pa­lan­kios: lap­kri­tį Vo­kie­ti­ja su Pra­ncū­zi­ja ir ki­to­mis prieš ją nu­kreip­tos koa­li­ci­jos vals­ty­bė­mis pa­si­ra­šė pa­liau­bas ir taip pri­pa­ži­no sa­vo pra­lai­mė­ji­mą Pir­ma­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re. Vo­kie­ti­jos mo­nar­chi­ja žlu­go, val­džią Ber­ly­ne pe­rė­mė kai­rio­sios jė­gos. Tuo me­tu Lie­tu­vo­je jau vei­kė lai­ki­no­ji Vy­riau­sy­bė, ir ji siū­lė maž­lie­tu­viams pri­sig­laus­ti prie Lie­tu­vos vals­ty­bės.

Ko­va dėl Klaipėdos

Lie­tu­vi­nin­kai ne­dels­da­mi at­si­lie­pė į šį pa­siū­ly­mą. Pra­ėjus vos trims die­noms nuo Komp­je­no pa­liau­bų Klai­pė­dos lai­kraš­tis „Lie­tu­viš­ka Cei­tun­ga“ krei­pė­si į gy­ven­to­jus to­kiais žo­džiais: „Ro­dos, ne­ga­li bū­ti jo­kios abe­jo­nės, kad mes, lie­tu­viai, pri­klau­so­me prie Lie­tu­vos.

Nie­kas ne­pri­va­lo da­bar bi­jo­tės iš­reikš­ti aiš­kiai, kad jis no­ri bū­ti Lie­tu­vos pi­lie­tis.“ Dar po po­ros die­nų, lap­kri­čio 16-ąją, ke­lios de­šim­tys Ma­žo­sios Lie­tu­vos vei­kė­jų Til­žė­je įkū­rė po­li­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją – Prū­sų Lie­tu­vos tau­ti­nę ta­ry­bą, į ku­rią įėjo ir M. Jan­kus. Jis ta­po vie­nu iš lap­kri­čio 30 die­ną Til­žės spaus­tu­vi­nin­ko En­zio Ja­go­mas­to na­muo­se su­si­rin­ku­sios ta­ry­bos pa­skelb­to is­to­ri­nio Til­žės ak­to sig­na­ta­rų.

„At­siž­velg­da­mi į tai, kad vis­kas, kas yra, tu­ri tei­sę gy­vuo­ti, ir tai, kad mes, lie­tu­viai, čio­nai Prū­sų Lie­tu­voj gy­ve­nan­tie­ji, su­da­ro­me ši­to kraš­to gy­ven­to­jų dau­guo­me­nę, rei­ka­lau­ja­me rem­da­mies ant Vil­so­no Tau­tų pa­ties ap­sisp­ren­di­mo tei­sės, pri­glau­di­mą Ma­žo­sios Lie­tu­vos prie Di­džio­sios Lie­tu­vos. Vi­si sa­vo par­ašu ši­tą par­eiš­ki­mą pri­iman­tie­ji pa­si­ža­da vi­sas sa­vo jė­gas už įvyk­di­ni­mą mi­nė­to­jo sie­kio pa­švęs­ti“, – sa­ko­ma do­ku­men­te.

De­ja, įgy­ven­din­ti Til­žės dek­la­ra­ci­ją pra­kti­ko­je bu­vo su­nki, o gal net ne­įma­no­ma mi­si­ja. Tiek va­di­na­mie­ji san­tar­vi­nin­kai, tiek Lie­tu­vos kai­my­nai kiek iš­ga­lė­da­mi tem­pė antk­lo­dę į sa­ve, tad Lie­tu­vai po il­gų dip­lo­ma­ti­nių vi­ra­žų te­ko spręs­ti klau­si­mą jė­ga.

Pri­si­min­ki­me, kad San­tar­vės blo­ko su­da­ry­ta Am­ba­sa­do­rių kon­fe­ren­ci­ja pri­ėmė blo­giau­sią iš vi­sų ga­li­mų spren­di­mų – Klai­pė­dos kraš­tą pa­ve­dė ad­mi­nis­truo­ti Pra­ncū­zi­jai.

Ma­ža to, 1922-ųjų gruo­dį Kau­ną pa­sie­kė ži­nios, jog Ver­sa­lio su­tar­ti­mi Lie­tu­vai pri­pa­žin­tą uos­tą pra­ncū­zai val­dys dar ma­žiau­siai 15 me­tų. Ta­po aiš­ku, kad vi­sos dip­lo­ma­ti­nės prie­mo­nės su­jung­ti Ma­žą­ją ir Di­džią­ją Lie­tu­vą re­zul­ta­tų ne­duos. Tai­gi 1923 me­tų sau­sio 15 die­ną re­gu­lia­rio­sios Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės da­li­niai, ne­su­tik­da­mi rim­tes­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo, įžen­gė į Klai­pė­dos kraš­tą.

M. Jan­kus ir šio­je si­tua­ci­jo­je su­vai­di­no ne pa­sku­ti­nį vaid­me­nį. Jis su­ki­lė­lių var­du įtei­kė pra­ncū­zų gu­ber­na­to­riui rei­ka­la­vi­mus ne­del­siant iš­ves­ti iš mies­to Pra­ncū­zi­jos įgu­lą ir, ne­pai­sy­da­mas par­ei­gū­no gąs­di­ni­mų, pats pa­gra­si­no su­nai­kin­ti Klai­pė­dą, jei­gu ji ne­bus ge­ruo­ju per­leis­ta lie­tu­viams. Tos pa­čios die­nos vi­du­die­nį bu­vo pa­skelb­tos pa­liau­bos, o va­sa­rio 16-ąją Lie­tu­vos ir An­tan­tės su­si­ta­ri­mu Klai­pė­dos kraš­tas per­duo­tas Lie­tu­vai.

Nuo to lai­ko M. Jan­kus, su­grį­žęs į gim­tą­jį kai­mą, ga­lė­jo at­si­dė­ti ra­mes­niems dar­bams. Bet tik iki 1939-ųjų ko­vo, kai na­cių Vo­kie­ti­ja ul­ti­ma­tu­mu at­plė­šė Klai­pė­dos kraš­tą nuo Lie­tu­vos. Hit­le­ri­nin­kų ran­ko­se at­si­dū­rė ir Bi­tė­nai. Da­bar M. Jan­kus kas­dien su­lauk­da­vo ne­pra­šy­tų sve­čių.

Iš pra­džių jam gra­si­no SA smo­gi­kai, vė­liau ap­si­lan­kė ges­ta­pi­nin­kai ir griež­tai par­ei­ka­la­vo nu­trauk­ti bet ko­kią lie­tu­viš­ką veik­lą. Su­pra­tęs, kad anks­čiau ar vė­liau bus su­im­tas, M. Jan­kus pa­si­trau­kė į Di­džią­ją Lie­tu­vą ir pen­ke­rius me­tus gy­ve­no Kau­ne.

Į Bi­tė­nus Ma­žo­sios Lie­tu­vos pa­triar­chas su­grį­žo 1944 me­tais, vo­kie­čiams jau trau­kian­tis iš Lie­tu­vos. Ta­čiau ne­il­gam: 1944-ųjų rugp­jū­tį M. Jan­kų su šei­ma hit­le­ri­nin­kai jė­ga iš­si­va­rė į Vo­kie­ti­ją. Pa­si­bai­gus ka­rui Jan­kų šei­ma at­si­dū­rė bri­tų oku­pa­ci­nė­je zo­no­je ir bu­vo ap­gy­ven­din­ta Flens­bur­go per­kel­tų as­me­nų sto­vyk­lo­je prie pat Vo­kie­ti­jos ir Da­ni­jos sie­nos.

Iš­plėš­tas iš gim­to­sios že­mės, iš Ne­mu­no ir Ram­by­no glė­bio, M. Jan­kus tie­siog ne­ga­lė­jo gy­ven­ti. 1946 me­tų ge­gu­žės 23-ią­ją jo gy­vy­bė už­ge­so. Bu­vo pa­lai­do­tas Flens­bur­go ka­pi­nė­se. Į gim­tą­jį kraš­tą M. Jan­kus su­grį­žo tik po 47 me­tų – 1993-ių­jų ge­gu­žės 30 die­ną pa­sku­ti­nio auš­ri­nin­ko pa­lai­kus pri­glau­dė Bi­tė­nų ka­pi­nai­tės.