Marti. Sugrįžimas
Mar­ti grįž­ta. Grįž­ta šiau­dai, grėb­lys, ša­kės, suo­džiai, stal­tie­sė­lės, nė­ri­niai, ber­že­lis. Jus­ti ir šioks toks šian­die­nos dvelks­mas – šiukš­lių mai­šai, be­to­ni­nės ar­ma­tū­ros, Jo­no tė­vo tre­nin­gas. Tai tiek tos šian­die­nos.

Vilniaus mažojo teatro scenoje – spektaklis pagal Žemaitės apsakymą „Marti“: jo režisierė Gabrielė Tuminaitė toliau brėžia teatro kaip iliustracijos liniją (spektaklio scenografas Vytautas Narbutas, dramaturgė Paulina Pukytė). Žadėjusi artinti Katrę prie šiandienos, režisierė vis dėlto lieka prisirišusi prie literatūrinio kūrinio kaip gairės sceniniam pastatymui: ji jo klauso, yra jam atidi ir atsidavusi. Gal dėl to ant spektaklio skrajutės regime ne šių laikų Katrę, bet ano meto Žemaitę: matyt, turėtume tai suvokti kaip žinutę, jog spektaklis – duoklė asmenybei, pamirštant duoklę... teatrui.

Gabrielės Tuminaitės spektakliai – tarsi kurti anais laikais, uždari, šiek tiek pasakiški, už ryšio zonos ribų. Tai galėtų būti savaip žavu, jeigu iš jų nesismelktų juntamas atsiribojimas nuo bendro teatrinio organizmo progreso, lemiantis raiškos būdų ribotumą, seklų režisūrinį žvilgsnį, kontekstinio lauko fone apčiuopiamą provincialumą. Fantazijus (VMT, 2017) stebina dramaturginiu plokštumu, gilesnės idėjos stoka – ten regime nuobodoką pasaką apie meilę ir juokdarį, iš kurio tikrai būtų galima išpešti šį tą dabartiško. Bet juokdario pozicija nūdienoje nesuaktualinama – paliekama nuoga, plika, nepateisinta, o į pirmą planą kyla melodramatiška santykių analizė. Bedalis ir labdarys (VMT, 2015) narplioja mūsuose jau iš visų pusių išnagrinėtą emigracijos temą, tačiau daro tai labai neišradingai: čia vienpusiškai parodijuojami užsieniečiai ir tiesmukiškai porinamos vargingos, skurdžios, tipinės emigrantų istorijos. Vien ką reiškia visų sutartinai pro šalį traukiama grupės Jonis daina „Ant tėvo dalgio ašmenų“...

Marčioje regime vėlgi niekuo nepapildytą, neatrastą, o tiesiai iš lapo į sceną nužengusią visiems žinomą Driežo Katrę (Indrė Patkauskaitė), įstrigusią Vingių Jono ir jo šeimos gniaužtuose. Pasakotojo figūra (Daumantas Ciunis) užtikrina, kad viskas būtų kaip iš rašto: jei perbėgo šiurpis per kailį – Katrė čia pat ir pasišiurpina, jei šienapjūtė – būtinai atsiranda grėblys su šiaudų kupsteliu, jei Jonas miega – būtinai ir knarkia, jei Katrė nusidirbusi – žiūrėk, jau suodžiais patepta... Koks šios iliustravimo mašinos tikslas – atspėti sunku, belieka apmaudžiai konstatuoti, kad Gabrielė Tuminaitė apsisprendusi eiti senu, natūralizmu kvepiančiu, užtat gerai išmintu keliu.

Gabrielės Tuminaitės personažai – visada šaržuoti, neadekvačiai išdidintomis kertinėmis savybėmis, kuriami ironiškai. Tai norėtųsi fiksuoti kaip vieną iš savitų, dėsningų režisūros bruožų (vietomis, atrodo, šiek tiek paveldėtų). Štai Katrės laužyti judesiai, sutrikdyta kūno motorika nors ir tiesiogiai, tačiau taikliai išreiškia jos psichologinę būklę. Jonui būdingas silpnas raumenų tonusas – jis vis suglebęs, ištęžusio, tarsi išbėgusio veido. It Nelly Paltinienė garbanota Jono motina (Eglė Gabrėnaitė) – grubi, įtempta kaip styga, visad pakeltais antakiais. Šis žaidimas raumenynais turi režisūrinio potencialo – deja, jam trūksta analogiškai šaržuotos, konceptualios sceninės visumos, kurią čia išstūmusi tiesioginė atvaizdavimo giria.

Katrės vaidmenį atliekančiai Indrei Patkauskaitei marčios batai per maži: iš jos buvimo scenoje justi gerokai didesnis tūris, negu duotas režisierės. Ji be galo gyva, sprogstanti, plyštanti savy ir niekaip nesutelpanti į senovinę kalbą, sustabarėjusius išsireiškimus ir vakardienos heroję, kuriai neleista rekonstruotis. Vienintelė gyva spektaklyje atrodo mizanscena, kurioje Katrei leista išsitaškyti šiuolaikiškais žodžiais ir šiuolaikiškais būdais: vis grubiai taisydamasi krentančius plaukus, daužydama šaldytuvo duris ir lakstydama pirmyn atgal kaip uždegta, ji šaukdama išjuokia Jono tėvus (Galvas išsiplaukit jūs vieną dieną!) ir galop šveičia batą, taikydama į Vingio pusę (suskamba emancipacija!). Tačiau tuo viskas ir pasibaigia – staiga ji vėl ant lovelės senoviškai graudinasi, kol kur buvusios, kur nebuvusios pasirodo šieno grėbėjos... Per mažų batų jausmas ima ir žvelgiant į Daumantą Ciunį – šiandien pasakotojo funkcijai įgyvendinti yra aibė šiuolaikiškų sprendimų, o atidavus ją aktoriui, šis patenka į dusinantį vakuumą.

Šiek tiek glumina ir daikto vieta Gabrielės Tuminaitės režisūroje: daugumos rekvizito elementų galiojimo laikas trumpas – daiktai įnešami ir išnešami, kad akivaizdžiai įkūnytų tekstą.

Keistai veikia griežto patriarchato inscenizavimas jo nekvestionuojant: Valdyk bobas!, Drožk į dantis, kol apsilaižys! ir panašūs perliukai beriami apsiribojant publikos juokinimu. O publika juokiasi, nes šiais laikais tokių dalykų jau beveik nebegirdi. Juokais leipstama ir Driežų mizanscenoje su staleliu, kur jie patarlėmis apšaudo pasiguosti atėjusią Katrę. Išgirdus Kieno duoną ėdi, to ir giesmę giedi! Mylėk žmoną kaip dūšią, krėsk kaip grūšią! ir daugelį kitų, lieka gūžčioti pečiais: duodant šią tautosaką tiesiog juodu ant balto – neanalizuojant, nedekonstruojant ir neišverčiant į kitą pusę, telieka neskoningas, niūrus anekdotas, vienas iš tų, už kurių pasakotoją darosi nesmagu.

Šiek tiek glumina ir daikto vieta Gabrielės Tuminaitės režisūroje: daugumos rekvizito elementų galiojimo laikas trumpas – daiktai įnešami ir išnešami, kad akivaizdžiai įkūnytų tekstą. Jiems nebūdinga gyvybė, reikšmės variacija, perkeltinė prasmė – jie yra spektaklių balastas, sunkinantis ir taip nelengvai riedančius ratus. Kaip neveikia gėrybėmis nukrautas stalas Fantazijuje, taip neveikia Marčios padanga, beržas ir šiukšlių maišai, kiaulės galva ir gėlių girlianda, netgi durys, kurios iš pradžių pranešamos žiūrovui pro akis, iliustruojant tekstą, o vėliau panaudojamos mirusiai Katrei gabenti (iškart iškyla Jo Strømgreno Durų (LNDT, 2018) vaizdinys – čia durys yra ir veiksmo išeities taškas, ir santykių, nuotaikų katalizatorius, ir laiko skirtis). Sakytumei, dukart panaudotos – jau pateisintos, tačiau ne panaudojimo kiekis yra esmė: daiktai nėra gavę jokio krūvio, įtampos, jie tik užima vietą ar duoda darbo rankoms, tačiau nesukuria papildomo prasminio tūrio. Autentiškos tonacijos nesuteikia ir apgriuvusi armatūros konstrukcija, atstojanti namus: ji išnaudojama tik funkciškai, kaip vieta aukščiau ar žemiau prisėsti. Palyginimui užtenka prisiminti, pavyzdžiui, Manto Jančiausko spektaklį Laimės respublikoje (LNDT, 2018), kur stalas beveik pulsuoja nuo judėjimo iš jungiančio į skiriančio prasmę. Iš pradžių jis – lyg šeimos suartėjimo lėmėjas; vėliau atrodo ačiūdie, kad jis sudaro tarp jų atstumą; pasirodžius svečiams, jis tampa įtampos skleidėju – sodinti ar nesodinti?; galiausiai paprastas baldas, regis, virsta galingu patyčios įrankiu – štai brolio žmona prisėda tam, kad galėtų iš arčiau visų nekęsti. Kai ant stalo pradeda lyti, ir nei stalas, nei sėdintieji nesitraukia, stalo istorija pasiekia tašką, kur niekas negali likti koks buvo, – sulytos stalo vaišės žymi radikalios permainos metą. Kai daiktas gyvas, sunku įsivaizduoti spektaklį be jo, kai negyvas, ne tik lengva, bet ir norisi.

Iš Gabrielės Tuminaitės spektaklių paprastai išeini nesupratęs, kodėl jų reikia būtent šiandien, būtent čia. Išeini neatsinaujinęs, nebent atvirkščiai. Kaip šienu išpinta apskritimų struktūra, spektaklio pradžioje pakylanti į palubę ir liekanti ten beprasmiškai kyboti iki galo, ir tu kybai toks pats kažkur kėdėse – neįsiprasminęs, negavęs klausimų, tik įkritęs į beribę anų laikų, anų žmonių ir anų aktualijų iliustraciją.