Markas Rothko gyvenimo kūrinį užbaigė pats
At­si­dū­ręs Daug­pi­lio tvir­to­vė­je – mil­ži­niš­ka­me XIX am­žiaus for­te – no­ri ne­no­ri tam­pi vi­zio­nie­riu­mi, sva­jo­jan­čiu, kad gy­ve­ni­mas ga­lė­tų bū­ti kiek gra­žes­nis. Pla­čios gat­vės, kai kur net su ski­ria­mą­ja ve­ja, dar pla­tes­nės erd­vės ir per 60 nie­kam ne­rei­ka­lin­gų pa­sta­tų – tur­tin­ga vaiz­duo­tė (be abe­jo, tur­tin­ga fi­nan­siš­kai) net per­kais­ta nuo min­čių apie be­mui­tę azar­ti­nių lo­ši­mų zo­ną ar jau­nų lais­vū­nų – pa­nkų, hips­te­rių – mies­tą. Mies­tą Daug­pi­lio mies­te.

Deja, beveik viskas apleista, palikta laikui ir korozijai. Buvusios kareivinės, aišku, ir šiaip neišsiskyrusios architektūros subtilybėmis, stovi dumbančiais, kiūrančiais stogais, tamsiomis kiaurymėmis žvelgdamos į dabartį. Viduje želia krūmai, pilna šiukšlių ir tinko atplaišų. Daugpilio merija kol kas sugebėjo sutvarkyti vos tris keturis tvirtovės pastatus.

Užtat kaip sutvarkė! Iškart už Michailo vartų, kairiau, lyg prabangus geltonas laivas išsidriekęs Marko Rothko meno centras. Duris jis atvėrė 2013 metais. XIX amžiuje čia buvo ginklų arsenalas, vėliau trumpai – veterinarijos klinika, po Antrojo pasaulinio karo – karininkų bendrabutis. Vidines erdves, suskliaustas arkinių lubų, latviams pavyko paversti jaukiu meno prieglobsčiu. Sumanymą aplankyti vienintelę garsaus menininko ekspoziciją Baltijos kraštuose puoselėjome jau seniai. Pagaliau jį pavyko įgyvendinti.

Nedidele ekspozicija stengiamasi aprėpti visus menininko kūrybos periodus, parodyti, kaip kito jo braižas, technika, tapybos priemonės.

Bėgo nuo karo grėsmės

Pasaulinio garso tapytojas M. Rothko, nemėgęs savęs sieti su jokia meno srove, iš menotyros tradicijos laikomas vienu reikšmingiausių abstrakčiojo ekspresionizmo kūrėjų.

Markus, ketvirtas vaikas žydų Jakovo ir Katios Rotkovičių šeimoje, gimė Daugpilyje 1903 metais. Tada miestas buvo vadinamas Dvinsku ir įėjo į Vitebsko gubernijos sudėtį, kuri, suprantama, priklausė Rusijos imperijai.

Jaunėlis labai gerai mokėsi, skambino mandolina, pianinu ir labai mėgo piešti. Matyt, įkvėptas Talmudo pamokų specialioje žydų mokykloje gana anksti pradėjo rašyti eilėraščius.

Kai vyresniems Rotkovičių sūnums ėmė grėsti karo tarnyba, o kaip netrukus paaiškėjo – Pirmasis pasaulinis karas, tėvas Jakovas, gerai išsilavinęs farmacininkas, nusprendė emigruoti į Jungtines Valstijas.

Tiesiogine laivybos linija iš Liepojos į Niujorką pirmiau iškeliavo tėvas ir vyresnieji sūnūs. Mama, Markus ir sesuo Sonia prie jų prisidėjo 1913 metais. Šeima apsigyveno Portlande, Oregono valstijoje, greta kitų giminaičių. Tėvas netrukus mirė ir visi rūpesčiai užgulė 16 metų už jį jaunesnę žmoną.

Aplinkybės vertė keisti pavardę

Metus gedėjęs tėvo, iš pradžių ne juokais išgyvenęs, kad nemoka anglų kalbos, galiausiai Markus atkuto, tapo nepralenkiamu oratoriumi, diskusijų dalyviu – aktyviu žydų bendruomenės nariu. Žavėjosi socialistais.

Pelnęs Jeilio universiteto stipendiją, studijas metė antrame kurse – neįtiko buržuazinė bendruomenė. Tada išvažiavo į Niujorką, ten atsidėjo tikrajam savo pašaukimui – tapybai.

Jo mokytojai buvo abstraktaus ekspresionizmo dailininkas Arshile'as Gorky ir kubistas Maxas Weberis. Jaunystėje jam didelę įtaką darė Paulas Klee ir Georges‘as Rouault, Henri Matisse‘as ir Rembrandtas, vėliau – visas artimų bičiulių būrys: Miltonas Avery, Willemas de Kooningas, Jacksonas Pollockas, Frantzas Kline‘as.

Pabūgęs, kad dėl didėjančios nacių įtakos Europoje žydai gali būti deportuoti, M. Rotkovičius tapo JAV piliečiu. Antisemitizmo banga jį skatino pasikeisti ir pavardę. Taip 1938 metais atsirado Markas Rothko.

Nuo visų atitolo

Savo kūryboje M. Rothko didesnę reikšmę skyrė spalvai, o ne figūrai. Polinkis į abstrakciją buvo pastebimas jau ankstyvuosiuose darbuose, tačiau dar ilgai menininkas vadavosi iš figūratyvumo.

Antrajam, siurrealistiniam, kūrybos tarpsniui buvo būdingas domėjimasis islandų, graikų, egiptiečių mitologija. Taip pat savo padarė Friedricho Nietzsche's filosofija.

Po Antrojo pasaulinio karo jaustas nuovargis ir nusivylimas klasikiniu menu. M. Rothko galutinai atsidėjo spalvos tyrinėjimams. Konkrečios figūros užleido vietą spalvų išlydžiams, o matomi pavidalai tebuvo paties žiūrovo vaizduotės reikalas. Mėgstamiausia spalva tapo raudona, nes, anot menininko, ja galima perteikti visą jausmų amplitudę: pavojų, skausmą, meilę, aistrą.

Vėliau buvo tamsusis kūrybos periodas. Geriausiai jis atsiskleidžia Hjustono koplyčioje, po menininko mirties pavadintoje jo vardu. Ten eksponuojama 14 M. Rothko drobių.

Savo gyvenimą M. Rothko baigė savižudybe. Prieš tai gydytojai jam buvo diagnozavę švelnią aortos aneurizmą, tačiau menininkas neatsisakė žalingų įpročių – svaiginosi, rūkė. Vis dėlto paisė medikų patarimo imtis mažesnių darbų.

Galutinai pašlijus santykiams su žmona Mell, pora nusprendė skirtis ir Markas išsikėlė į savo studiją. Dėl silpnos sveikatos ir sumažėjusio kūrybinio pajėgumo M. Rothko jautė depresiją, nuo visų atitolo, liovėsi bendrauti. 1970 metų vasario 25-ąją bičiulis rado jį gulintį kraujo klane, perpjauta dešinės rankos arterija. Menininkas buvo apkvaišęs nuo barbitūratų.

Saugiausia Daugpilio vieta

M. Rothko darbai po dešimtmetį trukusio teismo proceso atiteko menininko vaikams. Dabar jiems priklauso apie 700 kūrinių kolekcija. Pats M. Rothko meno centras turi tik dailininko reprodukcijas. Tačiau pagal franšizės sutartį kas trejus metus M. Rothko vaikai centrui paskolina po šešis darbus.

Originalių darbų ekspozicija labai saugoma. Nedidelėje pritemdytoje patalpoje nuolat budi apsaugininkas. Specialios tvorelės veikia kaip judesio davikliai – prisiartinus prie drobės pasigirsta įspėjamasis signalas. Nereikia nė sakyti, kad šioje patalpoje nefotografuojama.

Šiuo metu centre rodomas antras originalių darbų rinkinys, kuriame yra Didžiosios depresijos laikais Niujorke sukurtas paveikslas „Entrance to Subway“ (1938), siurrealistinio periodo kūriniai „Oedipus“ (1940) ir „Omens of God and Birds“ (1945), vienas paskutinių menininko šedevrų „Be pavadinimo“, nutapytas 1970 metais, ir dar dvi vėlyvojo periodo drobės. Galėjome įsitikinti, kad nedidele ekspozicija stengiamasi aprėpti visus menininko kūrybos periodus, parodyti, kaip kito jo braižas, technika, tapybos priemonės. Po metų, ateinantį balandį, centrą pasieks kiti šeši garsenybės darbai.

M. Rothko kūryba užima tik vieną iš keturių centro sekcijų. Kitose rengiamos laikinos latvių ir užsienio menininkų parodos. Bilietas suaugusiajam kainuoja 5 eurus, gido paslaugos – dar tiek pat. O į Daugpilį iš Vilniaus neseniai pradėjo kursuoti traukinys.