Marcelijus Martinaitis: Lietuvos himną parašė Juozas Erlickas
Pa­si­ro­dė Mar­ce­li­jaus Mar­ti­nai­čio už­ra­šų kny­ga „Vis­kas taip ir liks. 1988–2013 me­tų už­ra­šai“. Ji tu­ri sa­vo at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją. Po poe­to mir­ties žmo­na Gra­ži­na Mar­ti­nai­tie­nė su­kau­pė vi­sus poe­to blok­no­tus bei pa­bi­rus už­ra­šus, at­rin­ko ne­spaus­din­tus kū­ri­nius, su­rin­ko juos kom­piu­te­riu, nes M. Mar­ti­nai­čio ra­šy­se­na ne­leng­vai pers­kai­to­ma. Teks­tų at­spau­dus, su­seg­tus kar­tu su poe­to ran­kraš­čiais, ji per­da­vė li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jui Va­len­ti­nui Sven­tic­kui, ku­ris ir su­da­rė šią kny­gą, par­en­gė spau­dai. Pa­skai­ty­ki­me.

Kaip Lietuvoje tapti klasiku?

Gatvėje užklaustas keturkampis, gumą čiaumojantis „agregatas“ pasirausęs po smegenis išstūmė, kad himną parašė J. Erlickas.

(Ant atsarginių suolelio)

Įvairiose apklausose, renkant populiariausius Lietuvos žmones, jau nerandame rašytojų ir meno žmonių pavardžių. Dažnas gali pasakyti, kiek kainavo Dianos suknelė, kokia žinomo topmodelio biusto apimtis, o kas parašė himną? Gatvėje užklaustas keturkampis, gumą čiaumojantis „agregatas“ pasirausęs po smegenis išstūmė, kad himną parašė J. Erlickas.

Vartoja lengvai virškinamą masinės kultūros maistą.

Pasikeitė šiukšlynai – [pasipuošė – red.] spalvotais įpakavimais, reklaminiais leidiniais, užjūrio vaisių žievėmis ir graužtais.

Knygų išvaizda seniai pralenkė turinį.

Užverda gyslose kraujas: štai jie!

Nemigo naktimis kuri tautos gelbėjimo planus, pristatai paminklų klasikams, jų raštais užpildai knygynų lentynas, įvedi nedidelę cenzūrėlę. Sakai sau: tauta yra tamsi.

Kaip jiems atkeršyti? Kaip Lietuvoje tapti klasiku? Genijum? Tik neduok Dieve Nobelio premijos tokiai mažai Lietuvai!

Rašytojo niekas neklausia jau, kaip gyventi, mylėti(s?), jausti gamtą, mylėti žvėrelius. Pasakyčiau rupūžėms, kad nenorėtų ekranuose chaltūros.

Šarlis de Golis – staiga visiems laikams išvadavo Prancūziją iš praeities, palikdamas ją valstybinėms institucijoms. Demokratinė politika nėra kas kita, kaip gyvenimo, ūkio, gerovės vystymo programos.

Po rinkimų Lietuva labiau priartėjo prie Europos. Ryškėja galia, kuri kyla iš kultūros – iš ugdymo, mokslo, knygų, išsilavinimo, auditorijų, kultūrai ir menui skirtų salių, o ne vien iš giedojimo ir prakalbų. Pilietinė sklaida apėmė visuomenę, kuri yra išreiškiama vienokiais ar kitokiais rezultatais, kultūrinėmis santalkomis, pinigų naudojimo būdais, o tai jau pradeda nepriklausyti nuo charizmatinių asmenybių, net prezidentų. Vieno ar grupės žmonių sugalvoti dalykai ir primesti kitiems (ministrai) neprigyja, tenka atsistatydinti (ministrai). Nepaisantys esančių santykių, jų išraiškų skaudžiai nubaudžiami.

Skersvėjai siautėja kultūroje, kas keli metai viską permaišant.

Asmens ir jo galių samprata nėra išryškėjusi dairantis į prezidentus, ministrus, deputatus, kad jie staiga gali viską pakeisti, atkelti atgal arba pavaryti pirmyn.

Ateita su pilietinės taikos mintimi, kad gal pavyks nusimesti alinančią praeities naštą ir kibti visiems kartu į dabartį ir ateitį. Kaip čia neprisiminti de Gaulle.

Kultūroje, kaip ir kitose (ūkio) srityse veikia konkurencija, kitų šalių ir jų struktūrų veikmė (finansai), kur dalyvauja pinigai, dažnai užgoždami idėjas.

Kultūroje, kaip ir kitose (ūkio) srityse veikia konkurencija, kitų šalių ir jų struktūrų veikmė (finansai), kur dalyvauja pinigai, dažnai užgoždami idėjas. Ji vis labiau Lietuvoje ryškėja ir ryškės. Daug kur Lietuvoje yra pralaimima dėl lėšų stygiaus arba netinkamo jų mėtymo, įvairių improvizacijų. Rinkos sistemoje daug kur valdžią perima bankai ir pinigai, neišskiriant nė Kultūros ir meno tarybos. Valstybė, įstatymai, nacionalinė kultūros politika reguliuoja tuos santykius, apsaugodama strategines sritis. Veikia aiškios rėmimo sistemos.

Konkuruoja ne tik atskiros meno sritys ir kryptys, bet ir tai, kas mus paveikia iš Vakarų, dažnai su nemažais savais ir svetimais pinigais (reklama), įvairiom lengvatom. Sakysim, neapsimoka kurti savų TV filmų, nes pigiau ekranus užgožti „muilo operomis“. Lengviau išleidžiama verstinė knyga, nes gaunama parama iš užsienio.

KULTŪROS RĖMIMO KOKYBĖ NUSILEIDŽIA KIEKYBEI.

Literatūra neatsiranda nejausdama arba nepriešindama savęs kokiai nors sistemai, kuri atlieka ekrano vaidmenį. Dabar didieji ekranai nukabinti. Totaliniai ir autoritariniai režimai yra literatūros maistas – sukurta pasaulinė klasika. Sistemos veikia ir kaip mitologijos, archetipinės idėjos, sąmonės ir gyvenimo fonas.

Rašant romaną, jo idėja taip pat konkuruoja su pinigais: ar parašyti taip, kad pirktų, ar niekam nenusileisti?

Demokratinėje sistemoje žmogus rizikuoja pinigais ir jais veikia, kalba ir žodžiais išreikštas idėjas pakeičia pinigai. Sistemą valdo bankai, o ne prezidentai. Pirmą kartą pinigai pasirodė ir mūsų prezidento rinkimuose, pradėję konkuruoti su idėjomis. Rašant romaną, jo idėja taip pat konkuruoja su pinigais: ar parašyti taip, kad pirktų, ar niekam nenusileisti? Vieni literatūrą pradeda laikyti verslu, kiti... Beje, ši kova dar baigėsi lygiosiomis.

Cenzūra yra privilegijų sistema, su jos pabaiga išnyksta daug tekstų. Daugiausia skaitoma šalyse, kuriose veikia cenzūra.

Maironis

Dideli poetai [turi – GMM] tokias atsargines tylos zonas, į jas išeina atlikę kokius nors uždavinius.

Maironio atėjimai: 20 a. pradžia, pokaris, Atgimimas.

Maironis sujungė 19–20–21 amžius. Komunikacija, susižinojimas vyksta per poeziją.

Gal Maironis yra per didelis, kad jį suvoktume? Netelpa į pop-są, komerciją.

Šioms dienoms gal yra per didelis.

Minint jubiliejų nebuvo esminio įvykio, ženklo, kuris ištiktų. Nebuvo valstybės.

Valstybė praranda literatūros klasiką. [?] nėra valstybės kultūrinės politikos sudėtinė dalis.

Maironis šiais metais išleistas tik po 15 metų.

Knygos viršelis.

Žr. Maironis „Respublikoj“ apie tai, kad jau ir klasika tampa komerciniu produktu.

Lietuva yra ir poetinė žemė.

Maironis – poetinės Lietuvos kūrėjas.

Neisiu per tą lieptą, neisiu – anoj pusėj tik prisiminimai viso, ko jau nėra.

Vienintelis būdas visur ir visada likti teisiam: niekada nesiklausyti ir neišgirsti kito, nenusileisti, nesikalbėti su kitaip manančiu.

Vaikeli, Lietuvos gal čia jau ir nėra – ji išėjo į Europą.

Kokio džiaugsmo reikėjo – gyventi! Beveik iš nieko įkurti gyvenimą toje alksnynėje. Vėliau gal ir nesupratau, koks skausmas turėjo ištikti tėvus, kai visa tai buvo užgrobta, kitų naikinama žemė.

„Muilo operos“ tampa biografija, kurios neatsimena ir negali papasakoti. Prarandama kalbinė biografija (žr. Žemaitė, Krėvė).

Darant šedevrą, ypatingą kūrinį, paprastai turi būti be galo daug skiedrų, kurios būna sudeginamos. Lieka tik pati tašomo kamieno šerdis. Nieko baisaus, kai pavasarį medžius nutupia daugybė paukščių. Bet po jų lieka vaisiai.

Nenoriu kaip nors įtarinėti, kad vyksta kažkas baisaus. Menas, kūryba nori pasisavinti naujas raiškos ir sklaidos galimybes, kurios šiandien teikia įvairias vaizdo kūrimo technologijas, kurios įsigali vietoj naudotos plunksnos, pieštuko, rašalo (rašalo jau neparduoda), teptuko, spausdinimo mašinėlės (mano mašinėlė jau pakišta po spinta). Nesakau, kad visa tai išnyks, kaip ir rankraštis.

Kiekvienas kūrinys Lietuvoje gali būti perskaitytas 3 700 000 būdų.

Iš čia ruduo greit pasitraukia kaip žudikas

savo aukai nepažvelgęs į akis.

Maldaknygėj giedančios raidės,

kai nieko nėra namuose

per mišias

Kiekvienas kūrinys Lietuvoje gali būti perskaitytas 3 700 000 būdų.

Vėl mus ištiko nelaimė. Šį kartą esame okupuoti Seimo ir Vyriausybės, kuri [imasi to – GMM], ką darydavo kiekviena okupacinė valdžia.

Vėl mus ištiko nelaimė. Šį kartą esame okupuoti Seimo ir Vyriausybės, kuri [imasi to – GMM], ką darydavo kiekviena okupacinė valdžia – siaurinti kultūros raišką, reikalauti „verslo“ planų ir t. t... Lietuvos humanitarinė kultūra, kuri verslo požiūriu niekada nebuvo pelninga, išskyrus kalėjimus ir tremtį, kai mūsų įžymiausi žmonės kirto miškus ir kūrė „šviesią ateitį“. Ėmė veikti marksistinės politekonomijos dėsnis apie bazę ir antstatą. Dabartinė valdžia kuria „bazę“ kultūrai, o antstatas atsiras.

Mūsų nepriklausomoje valstybėje ministerijos (sveikatos, švietimo...) vis labiau tampa nepriklausomos nuo visuomenės.

Vadinamieji ofisai prigrūsti sėdinčių prie kompiuterių, skaičiuojančių...

Sukurtos didžiulės eilės ko nors laukiančių, net, sakysime, poliklinikose (ligoniai) – ten jie laukia eilėse greičiau nenumirti. Kiek yra užvilkintų ligų, kurios toliau sparčiai progresavo tose eilėse!

Vienintelis [būdas – Red.] tuoj pat patekti į ligoninę yra automobiliu trenktis į stulpą, į medį ar kitą automobilį.

Su Gražina Martinaitiene 1966 metų rugsėjį Piatigorske prie Michailo Lermontovo grotos.Šeimos archyvo nuotrauka

Koks naivus buvo Kubilius, paskelbęs „saulėlydį“. Jis jau pats suraitytas prasidėjus „saulėtekiui“, laukia gelbėtojų... Gerai, kad tik Valinskas ateina su Valinskiene ir... Bet gali ateiti gudresnių.

Dar vis kalbama, jog mus valdo buvusi komunistinė nomenklatūra. Bet ji natūraliai jau pasitraukė į...

Baigė savo kadenciją buvusi komjaunimo nomenklatūra.

Koks naivus buvo Kubilius, paskelbęs „saulėlydį“. Jis jau pats suraitytas prasidėjus „saulėtekiui“, laukia gelbėtojų... Gerai, kad tik Valinskas ateina su Valinskiene ir... Bet gali ateiti gudresnių.

Dabar valdo buvę spaliukai. Kažin ką jie labai gali padaryti buvusios sistemos naudai?

Kad daugiau liktų tada atėjusiųjų, negu šiandien pasitraukiančiųjų, ištraukiančiųjų ranką iš tada šalia stovėjusiųjų. Lieka tik stebuklinga trauka, kuri tada mus sutelkė. Tą trauką pajuto pasaulio šalys, Europa, kuri mus traukė šimtus metų.

Žmonės, saugokit Lietuvą.

Stebuklas nepasako, kaip gyventi, bet jis nurodo, kad reikia gyventi kitaip.

Stebuklas jau buvo, kito greitai gali nebūti.

Tik viena žinau, kad nebalsuosiu už tuos, kurie skelbiasi esą vieninteliai teisūs. Mūsų istorinė bei sovietinė patirtis sako: kai teisus paskelbiamas vienas ir vienintelis, tada visi tampa neteisūs.

Didelės asmenybės, poetai palieka stiprias humanitarines jungtis tarp žmonių ir tautų.

Tokios asmenybės atveria angas į istoriją, įvairias patirtis [ir] kultūras.

Česlovas Milošas mums paliko atvertą angą į lietuvių ir lenkų istorinę patirtį, kultūrą, literatūrą.

Česlovas Milošas yra nuostabiai arti dviejų kultūrų, kurios ne vieną amžių buvo greta. Persipynė. Savo kūryba jis tai priminė XX amžiuje.

Česlovas Milošas mums paliko atvertą angą į lietuvių ir lenkų istorinę patirtį, kultūrą, literatūrą.

Česlovo Milošo yra daug. Sunku ir nevalia jį pasiimti kam nors visą.

Tai tikra asmenybė, iš kurios imant ji tik daugėja.

Matau, kaip jos padaugėja Lietuvoje ir Lenkijoje švenčiant šimtmetį.

Viskas sunaikinta, kas buvo kurta per šimtmečius: dvarai, dvareliai, sodybos, mano gimtasis kaimas.

Apie „Mes gyvenome“

Atsiimant apdovanojimus, įprasta dėkoti. Pirmiausia dėkoju [kūrybingiausios knygos] rinkikams.

Surinkau balsų tiek, kad užtektų į Seimą, o į kokią savivaldybę tai tikrai. Paaiškėjo vienas man malonus dalykas. Perskaitė daugiau, nei knygos tiražas.

KNYGA EINA PER RANKAS. GYVASIS TIRAŽAS GYVENA SAVO GYVENIMĄ.

Atsiimant apdovanojimus, įprasta dėkoti. Pirmiausia dėkoju [kūrybingiausios knygos] rinkikams.

Surinkau balsų tiek, kad užtektų į Seimą, o į kokią savivaldybę tai tikrai.

Dar norėčiau padėkoti tokiam Paserbenčio vaikui M. T. Martinaičiukui.

Tai toks nedidelis nuskusta galva vaikas.

Nuotrauka: su dideliu lopu ant pilvo.

Tai jis mokėsi rašyti, kad parašyčiau šią knygą. Įsidėmėjo...

Visus žymiausius klasikos [kūrinius], kurie buvo rašomi suaugusiems, pagaliau skaito vaikai.

Gyvenimo dabar jau daugiau praeityje.

Kūryba – bandymas sustabdyti praeitį, gyvenimą, laiką, jį užkonservuot...

Reiškiasi keistas mūsų kompleksas: pralaimėjimuose ieškome didvyrių, o pergalėse – kaltųjų.

Štai ir vyksta tos kaltųjų paieškos. Taip galėtų, gal ir turėtų būti, jeigu žinotume, kokios tos kaltės. O jos įslaptintos, jų prasmės niekada nesužinosime, nors tiek keliama bylų, interpeliacijų, sukuriama komisijų. Masinę sąmonę puikiai veikia įslaptintos kaltės sindromas. Viso to kažkam reikia, kelti visuomenės nepasitikėjimą. Mes nežinom net ir tų, kurie visa tai žino...

Negaliu niekaip pateisinti tų dalykų, kai mačiau sukruvintas vėliavas, kurias rasdavo nukautų partizanų užančiuose, tas tris spalvas, kurių neužmiršau nuo ankstyvosios vaikystės.

Pavojingiausias mus ištikęs pilietinis kurtumas ar net apakimas. Valstybės saugo ir gina savo istorinius vaizdinius, simbolius, herbus, vėliavas, kurios išreiškia bendrystę, susitelkimą, vienybę, pagarbą savo kraštui. Galėčiau pateikti daug tokių faktų, kurie liudija pilietinės ir tautinės savigarbos praradimą. Užtenka priminti mūsų trispalvės išniekinimą, kurio beveik niekas net nepastebėjo, o kai kas net didžiavosi. Reikia apgailestauti, kad tas „sumanymas“ kilo mokykloje, kurioje kaip tiktai turėtų būti ugdoma pagarba valstybei. Negaliu niekaip pateisinti tų dalykų, kai mačiau sukruvintas vėliavas, kurias rasdavo nukautų partizanų užančiuose, tas tris spalvas, kurių neužmiršau nuo ankstyvosios vaikystės. Tai yra simptomai, nes praradus pilietinę savigarbą yra prarandama ir žmogiškoji.

Tos mokyklos mokiniai pasiuvo 200 metrų ilgio vėliavą. Buvo didžiuojamasi, jog tai bus didžiausia valstybinė vėliava pasaulyje, verta Gineso rekordo. Ji buvo tampoma Vilniuje, Kaune, o pagaliau jos kūrėjai ir rajono valdžia pakviesta į Odesą, kad ta vėliava būtų užkloti beveik tiek metrų ilgio vadinamieji Potiomkino laiptai.

Čia jau reikia suklusti, kaip tautinės spalvos ir vėliava tampa reklaminiu skuduru, lenktyniaujant, kas ir kur pasiūs didesnį tautinių spalvų patiesalą. Ir mažai kam svarbu, kad tas audek-las, vis dar vadinamas vėliava, klojamas ant vadinamųjų Potiomkino laiptų, kurie sovietmečiu buvo pavadinti pagal filmo pavadinimą „Potiomkinas“. Vyresni tikrai prisimena, koks tas sovietinis filmas ir kokią pilietinę sąmonę jis turėtų ugdyti.

Čia jau reikia suklusti, kaip tautinės spalvos ir vėliava tampa reklaminiu skuduru, lenktyniaujant, kas ir kur pasiūs didesnį tautinių spalvų patiesalą.

Lietuvoje panašūs dalykai įmanomi ir jais net didžiuojamasi jau. Vien tai rodo, kaip yra pakrikusi pilietinė sąmonė, kaip visa tai skverbiasi į mokyklas, net į istorijos pamokas. Neįsivaizduoju, kad lenkai, prancūzai „pagerbtų“ savo vėliava vietą, susijusią su didžiausių nusikaltėlių režimo simbolika, nors ir menine.

Mes neturėjome laiko subrandinti savo pilietinę sąmonę. Naiviai tikėjome, jog paskelbę Nepriklausomybę visi savaime tapsime piliečiais. Gali dokumentuose tai įrašyti, bet piliečiu tapti reikia daug laiko. Pilietybė nėra mobilizacinis veiksmas, kai piliečius galima suburti. Panašiai kaip mobilizuoti žmonės, apkirpti ir aprengti uniformomis, tampa kareiviais. Pilietybė nėra uniforma, kariuomenė, išrikiuota pagal statutą. Tai ne vien mitingų, eitynių dalykas, bet ir kultūros, kuri nekuriama gatvėse.

Fikcija: jog taip ugdoma pilietinė sąmonė, žmones įtraukiant į paieškas tariamų nusikaltėlių, kurių niekas neieško ir net neketina surasti. Tada galima klausti, kas tikrieji nusikaltėliai: ar tie, kurie nusikalto, ar tie, kurie jų neieško? Skatina mums patiems jų ieškoti. Tada Lietuvoje atsiranda apie du milijonus teisėjų, prokurorų, advokatų ir koks milijonas nusikaltėlių.

Poezija – kova su nebūtim.

Tai M. Č. [Mario Čaklajo – GMM] žodžiai.

Lyg esu kaltas, kad pastaraisiais metais nesusitikom. Ar kas kitas kaltas, kad su latviais taip retai susitinkam. Tik laiškai tai primena, sugėdina.

Galėjome būti ten kartu Rygoj, Vilniuj. Dabar laisvi – atskirai.