Marcelijus Martinaitis: dabar Kukutis turės ir savo rezidenciją Londone
Pa­si­ro­dė Mar­ce­li­jaus Mar­ti­nai­čio už­ra­šų kny­ga „Vis­kas taip ir liks. 1988–2013 me­tų už­ra­šai“. Ji tu­ri sa­vo at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją. Po poe­to mir­ties žmo­na Gra­ži­na Mar­ti­nai­tie­nė su­kau­pė vi­sus poe­to blok­no­tus bei pa­bi­rus už­ra­šus, at­rin­ko ne­spaus­din­tus kū­ri­nius, su­rin­ko juos kom­piu­te­riu, nes M. Mar­ti­nai­čio ra­šy­se­na ne­leng­vai pers­kai­to­ma. Teks­tų at­spau­dus, su­seg­tus kar­tu su poe­to ran­kraš­čiais, ji per­da­vė li­te­ra­tū­ros ty­ri­nė­to­jui Va­len­ti­nui Sven­tic­kui, ku­ris ir su­da­rė šią kny­gą, par­en­gė spau­dai. Pa­skai­ty­ki­me.

Kukutis

Pirmasis nepriklausomas pasiuntinys.

ge – ge, ku – kū, gu – gū. Kū – kū, hud – hud.

Kū – kū – daugeliui tautų žinomas panašus šaukinys. Taip atsiliepia kas nors pasislėpęs, nematomas.

Tai ir gegutės šaukinys. Praneša pavasarį. Pirmoji žaluma. Atidaro.

KUKUTIS – PAUKŠTIS. Rytų mitologijoj: Saliamonas – Sabos karalienė.

KUKIS – įrankis: KUKIS, KRIUKIS, LAZDA.

Kukis – lenktas daiktas. Seno žmogaus, neregio lazda, kuri veda, žino kelią. Susijęs su ypatingu žinojimu.

KUKIS – žmogus, sulinkęs, dažnai luošas, bet apdovanotas ypatingu žinojimu. Elgeta, nešiojantis žinias.

Iš kažkur ateinantis ir vėl išeinantis, išnykstantis PASIUNTINYS.

Nėra jam ribų: tarp gyvenimo-mirties, gyvas ir miręs.

Sakysim, žino, kad jis miręs.

PARODIJA – sovietmečiu tik toks žmogus galėjo būti absoliučiai laisvas. Jis buvo pasitraukęs iš totalinės sistemos.

Pirmasis neoficialus lietuvis (ambasadorius, pasiuntinys) kitose šalyse.

Dabar Kukutis turės ir savo rezidenciją Londone.

Kalbėdamas apie ANTRINĮ!!! primityvizmo bei jo stilistikos panaudojimą šiuolaikinėje lietuvių kultūroje ir mene, vieną nuo kito griežtai atskirčiau autentiškų kūrėjų intuityvių išraiškų profesionalizaciją ir jų imitaciją. Tiesa, šiandien sunku atskirti intuityvistų ir profesionalų meną, nes postmodernizmas nutrina ribas tarp vieno ir kito, kūryba daug kuo primena pirmapradį, neartikuliuotą, griežtų kanonų nekontroliuojamą žaidimą.

Tuo tarpu imitacijos, kartodamos tariamai autentiškas išraiškas, vaizdus, reiškiasi kaip pseudofolklorizmas, kičas, įgydamas vadinamosios masinės kultūros paklausą.

O ką daugiau apie šią savaitę galiu pasakyti, jei nežinau, ko verti mano pinigai, jei nesuprantu įstatymų ir kas yra akcijos. Vienas pagėręs poetas man šaukia: „Durniau, ne akcijos, o akacijos! „Mergaite, papuoški mano kapą baltais akacijų žiedais.“ Tai suprantu. [...] O akacijos tai tikrai akacijos, kurios vis dar žydi ir žydi, matyt, kol deputatai [? – GMM] išeis atostogauti.

Tokia ši vasara. Nusijuokim... Padarykim viską, kad juoktųsi vienas, nes nėra iš ko juoktis. Iš ko? Iš pinigų? Iš savo portretų? Susitelkime, suremkime pečius, užstokime besijuokiantį, ypač kad negirdėtų „Moskva“! KGB tebėra didžiausias autoritetas – kaip vengė tada rašyti valdžios vyrai.

Suprantamiau pasakyta: sėdi, kalbi, o akacijos žydi.

Daugiau jau neberašysiu apžvalgų.

Lyg kas iš žmogaus išsuko saugiklį ir jį krečia srovė.

Ne kartą esu pastebėjęs tokį keistą paradoksą: skaitai gerą poeziją (apskritai literatūrą), įsijauti į tekstą, ir nematai žodžių, frazių, skyrybos ženklų, tekstu tampa kažkas kita nei gramatika, sintaksė, pavienių žodžių žodyninės reikšmės. Kaip ir įsimintinas žmogaus veidas, kuriame yra kas kita nei kraujagyslės, ląstelės, kaulai, kremzlės, smegenys ir pan.

Tekstas ir teksto anatomija (analizė), kuri gali patvirtinti įspūdžio neklaidingumą. Juk veido išraiška priklauso nuo vidinės sandaros, kraujo apytakos ir pan.

Eilėraštis yra tam tikri SKIRTINGI KALBINIAI PAVIDALAI.

Eilėraštis panašiai kaip pinigai, kurių vertė yra didesnė nei popieriaus, spaudos ženklų vertė...

Taip atsiranda ženklų, [popieriaus] KOMUNIKACINĖ VERTĖ, darant tam tikrus kultūrinius, psichologinius įnašus į šiuos ženklus bei ženklų sistemas.

Tas balsas nuaidėjo tarp

kolonų, sukėlęs man siaubą, tas

balsas galėjo sklist iš šventųjų skulptūrų arba iš... /Ten buvo palaidoti – /

Matyt būsiu įkvėpęs ką negero

iš laidojimo rūsių. / – žiurkės!!! /

šaukiantys be garso, be burnos

Kaime inteligentas „ištirpsta“. Į jį reikia žiūrėti visai kitaip. Tai nėra tas „magikas“, kuris žino.

Inteligento požymis buvo tik tai, kad jis išsimokslinęs.

Inteligentų vaikai.

Paskui stebisi – toks įdomus daiktas muziejuje, o pačiupinėti ir neleido. Ir stebisi. Jei gražus daiktas, tai būtinai jį reikia paliesti. Kaip kitaip atsiminsi visam gyvenimui.

Gelsva šventadieniška saulė.

Pilkalnis – daug dykžemio. Paskui gelbėti Parštakai, Palend-rės, kalvoti Žuveliškiai. Dovainynė – Dovainava.

„Atlikę nuo darbų“ imasi knygos.

Kultūra yra individualus dalykas, negalima jos išreikšti bend-rai.

„Ar eisi į vakarėlį?“ Taip būdavo vadinamos vakaronės. Pasirodymas – ne prie širdies. Kaimietis nemėgsta pasirodyti.

Girtuoklystė. Reikėtų mūsų dienų Valančiaus.

Galima kai ką pasakyti apie kultūros priemonių bei reiškinių paplitimą, o apie kultūros gilumą – nieko. Vėl reikia spėlioti.

Pasikeitė kaimo inteligento supratimas. Anksčiau – jis turi žinių, kurios neprieinamos. Šitas dalykas atpuola. Inteligentas, specialistas ir kaimo žmogus apytikriai žino tuos pačius įvykius. Tuo pagrindu bendrauja. Kaimietis neiškrenta iš inteligento draugijos, iš kokio nors „subuvimo“. Dar įdomiau – negalvoja „kaip visi“.

Apsiliuobti užtenka pusės valandos. Supaprastėjo namų ūkis. Mieste vaiką reikia nuolat „ganyti“, kol jis paauga. Kaime – „pats auga“, kai tik paeina – durys jam atviros: kiemas, laukas, jis pats susiranda ką ten veikti.

„Akys bijo“ ar „sunku išsiruošti“, ir apskritai – tie lakstymai – jaunesniems. Atsipūsti.

Domėjimosi objektu tampa tai, kas vidutiniška. Iškreipia kultūros supratimą.

Svarbiausi elementai, darantys įtaką reiškiniai anketoje „išnyksta“.

Skaitymas buvo kultūros požymis.

Dabar kultūros požymis – koks skaitymas.