Marcė Katiliūtė: iš trumpo žydėjimo
Iki šiol ro­man­ti­zuo­ja­mas jau­nos, gra­žios ir ta­len­tin­gos me­ni­nin­kės Mar­cės Ka­ti­liū­tės (1912–1937) trum­pas gy­ve­ni­mas. Tra­giš­ką mir­tį ap­gau­bė įvai­rūs gan­dai. Ta­čiau mir­tis, kaip sa­kė „Lie­tu­vos ži­nioms“ is­to­ri­kas Juo­zas Bra­zaus­kas, nė­ra ro­man­tiš­ka, ir mū­sų no­ras bent kiek įsisk­verb­ti į jos pa­slap­tis yra bep­ras­mis.

Šių me­tų ba­lan­džio 5 die­ną su­kan­ka 80 me­tų, kai gra­fi­kė, ta­py­to­ja, kny­gų ilius­tra­to­rė M. Ka­ti­liū­tė pa­si­trau­kė iš gy­ve­ni­mo, ne­su­lau­ku­si 25-ojo gim­ta­die­nio. Jau po mir­ties tais pa­čiais 1937 me­tais pa­sau­li­nė­je par­odo­je Par­yžiu­je ge­riau­sie­ji jos gra­fi­kos dar­bai bu­vo ap­do­va­no­ti auk­so me­da­liu. Ba­lan­džio 24 die­ną pa­žy­mė­si­me ir 105-ąsias dai­li­nin­kės gi­mi­mo me­ti­nes. Jos kū­ry­bi­nis pa­li­ki­mas – apie 500 dar­bų: li­no­rai­ži­nių, es­ki­zų, pie­ši­nių, pa­veiks­lų. Tarp su­kur­tų ilius­tra­ci­jų kny­goms – Vy­tau­to Ta­mu­lai­čio „Kiš­ke­lio už­ra­šai“, Pe­tro Cvir­kos „Na­pa­lys bai­lys“, Ie­vos Si­mo­nai­ty­tės „Aukš­tu­jų Ši­mo­nių li­ki­mas“.

Ka­ti­liš­kių ir Lai­mu­žės vienkiemiuose

„Ma­tyt, gy­ve­ni­mas ir žmo­nės per­ne­lyg ig­no­ra­vo mo­te­rį me­ni­nin­kę. Bet ar šian­dien ne pa­na­šiai el­gia­mės vie­ni su ki­tais?“– svars­tė ką tik pa­si­ro­džiu­sios biog­ra­fi­nės apyb­rai­žos „Trum­pas žy­dė­ji­mas“ au­to­rius J. Bra­zaus­kas, tra­giš­ko li­ki­mo me­ni­nin­kei sky­ręs ne vie­ną de­šimt­me­tį. 2006 me­tais iš­leis­ta jo mo­nog­ra­fi­ja „Dai­li­nin­kė Mar­cė Ka­ti­liū­tė“ jau ta­po bib­liog­ra­fi­ne re­te­ny­be.

„Mar­cė Ka­ti­liū­tė pa­si­rin­ko dra­ma­tiš­ką lais­vos me­ni­nin­kės gy­ve­ni­mo bū­dą, sie­kė iš­gy­ven­ti vien iš me­no, ta­čiau tai ga­lė­jo sau leis­ti tik ke­li vyrai…“

Pa­ne­vė­žie­tis is­to­ri­kas ne­slė­pė, kad ta­da, prieš de­šimt­me­tį, ti­kė­jo­si, jog pa­ju­dės ir me­ni­nin­kės at­mi­ni­mo įam­ži­ni­mo rei­ka­lai, kad žmo­nės dau­giau apie ją ži­no­tų. Ta­čiau M. Ka­ti­liū­tės tė­viš­kė – Lai­mu­žės vien­kie­mis Vaiz­gu­čių kai­me Jo­niš­kio ra­jo­ne – bai­gia su­nyk­ti. Šie­met so­dy­ba iš­brauk­ta jau ir iš sau­go­mų kul­tū­ros ver­ty­bių są­ra­šo. Anks­čiau čia bu­vo įkur­tas dai­li­nin­kės me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus, sau­go­mi jos kū­ry­bos įran­kiai, po ka­ro iš­li­kę dar­bai.

J. Bra­zaus­ką nuo mo­kyk­los lai­kų do­mi­no M. Ka­ti­liū­tės li­ki­mas. Bai­gęs stu­di­jas is­to­ri­kas bran­di­no min­tį, kad rei­kė­tų nau­jo­viš­kai iš­leis­ti mo­nog­ra­fi­ją apie dai­li­nin­kės gy­ve­ni­mą, jos kū­ry­bą. Ak­vi­lės Mi­kė­nai­tės mo­nog­ra­fi­ja „Mar­cė Ka­ti­liū­tė“ bu­vo iš­leis­ta 1963 me­tais. Ta­čiau so­viet­me­čiu ne vis­ką bu­vo ga­li­ma skelb­ti. Ne­bu­vo, ko ge­ro, dar prie­ina­ma ir ran­kraš­ty­no me­džia­ga Na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je.

Šie­met iš­leis­ta biog­ra­fi­nė apyb­rai­ža „Trum­pas žy­dė­ji­mas“ nau­ja in­for­ma­ci­ja pa­pil­do ir anks­tes­nę pa­ties J. Bra­zaus­ko mo­nog­ra­fi­ją „Dai­li­nin­kė Mar­cė Ka­ti­liū­tė“. Pa­tiks­lin­ta me­ni­nin­kės gi­mi­mo vie­ta – Ka­ti­liš­kių vien­kie­mis Ivoš­kių kai­me Jo­niš­kio ra­jo­ne – ir at­skleis­tas dra­ma­tiš­kas jos gy­ve­ni­mas nuo pat gi­mi­mo iki mir­ties.

Dailininkės tėviškė Laimužės vienkiemis baigia sunykti.

„M. Ka­ti­liū­tės gy­ve­ni­mo dra­ma pra­si­dė­jo nuo tė­vų ban­dy­mo kur­tis Med­vi­lio­nių dva­re (Sta­nis­lo­vo Goe­so val­do­mas dva­ras bu­vo vie­nas kul­tū­ros ir lie­tu­viš­kos spau­dos sklei­di­mo cen­trų), vė­liau – Lai­mu­žės vien­kie­my­je, kai bū­si­ma dai­li­nin­kė pra­dė­jo mo­ky­tis Žei­me­lio mo­kyk­lo­je. Čia ji pa­ju­to po­trau­kį pieš­ti. Tai – mo­ky­to­jo Vy­tau­to Bud­rio nuo­pel­nas. Ta­čiau il­gai bu­vo ma­no­ma, kad jis dir­bo Jo­niš­kio mo­kyk­lo­je“, – pa­sa­ko­jo kny­gos au­to­rius.

Pa­sak jo, jau­na mer­gai­tė net ne­ma­tė, kaip 1925 me­tais mi­rė mo­ti­na. Vė­liau au­gin­ta gi­liai ti­kin­čios se­ne­lės Ju­li­jo­nos Var­nai­tės-Če­pu­le­vi­čie­nės pri­pra­to prie vie­nu­mos. Ne­jau­tė šei­mos jau­ku­mo, trū­ko mo­ti­nos mei­lės. Mo­kan­tis Jo­niš­kio mo­kyk­lo­je at­sisk­lei­dė dar gi­les­nis me­no pa­jau­ti­mas. Tuo me­tu tė­vas, ve­dęs an­trą kar­tą, su­nkiai kū­rė­si Vaiz­gu­čių kai­me, Lai­mu­žės vien­kie­my­je.

J. Bra­zaus­kas Na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­kos ran­kraš­ty­ne ra­do dai­li­nin­kės tė­vo Jur­gio Ka­ti­liaus die­no­raš­tį. Ja­me J. Ka­ti­lius vil­tin­gai ra­šė: „Gal ma­no vai­kams ne­rei­kės varg­ti?“ Bet to var­go bu­vo per akis.

Vie­nin­te­lio tiks­lo link

Bai­gu­si ke­tu­rias kla­ses Jo­niš­ky­je, M. Ka­ti­liū­tė pa­sip­rie­ši­ni­no tė­vo troš­ki­mui ūki­nin­kau­ti ir jau 1928 me­tų rug­sė­jo mė­ne­sį pra­dė­jo mo­ky­tis Kau­ne: iš pra­džių „Sau­lės“, vė­liau „Auš­ros“ gim­na­zi­jo­je. Kar­tu ren­gė­si mo­ky­tis Kau­no me­no mo­kyk­lo­je.

1929 me­tų sau­sio mė­ne­sį jau Me­no mo­kyk­los stu­den­tė die­no­raš­ty­je ra­šė: „Tai ne­pap­ras­ta švie­si ki­birkš­tė­lė su­ži­bo ma­no tam­sia­me gy­ve­ni­me. Pa­siek­ta ma­no sva­jo­nė. Pra­si­de­da nau­jas man pa­sau­lis ir nau­jas gy­ve­ni­mas“.

Kaip pa­sa­ko­jo is­to­ri­kas, stro­pi stu­den­tė mo­kė­si su di­džiau­siu už­si­de­gi­mu. Ypač ver­ti­no Ka­je­to­no Sklė­riaus pa­mo­kas. Ta­čiau bū­si­mos dai­li­nin­kės pri­pa­ži­ni­mas at­ėjo ne iš kar­to. Pir­mo­ji pre­mi­ja jai bu­vo pa­skir­ta 1930 me­tais už tai­ko­mo­sios kom­po­zi­ci­jos dar­bus.

Dar 1931 me­tais die­no­raš­ty­je M. Ka­ti­liū­tė pri­si­pa­ži­no: „ Aš tu­riu bū­ti de­mo­niš­ka pil­na ta žo­džio pra­sme. Tu­riu sa­vo vie­nin­te­lį tiks­lą ir jam pa­au­ko­ju sa­vo kū­ry­bo­je gy­ve­ni­mą ir sa­ve, ir į tai įdė­siu vi­sas sa­vo tvir­tos va­lios ga­lias. Aš ne­pa­si­duo­siu jo­kiam mei­lės svai­gu­liui. Aš pa­siek­siu tą, ko trokš­tu“.

Jau tuo me­tu me­ni­nin­kė su­nkiai ver­tė­si ma­te­ria­liai. Gy­ve­ni­mas pa­si­da­rė dar su­dė­tin­ges­nis, užg­riu­vus pa­sau­li­nei eko­no­mi­kos kri­zei. Par­amos iš tė­vų ne­ga­vo. Tik mais­to jai at­siųs­da­vo. Tė­vų ūkis bu­vo užs­ta­ty­tas už sko­las. Grė­sė ban­kro­tas. O nau­jo­je tė­vo šei­mo­je dar gi­mė sū­nus Juo­zas ir du­kra Eu­ge­ni­ja.

Su­lig vyrais

Istoriką Juozą Brazauską dailininkės Marcės Katiliūtės likimas domina jau ne vieną dešimtmetį.aina.lt nuotrauka

Biog­ra­fi­nė­je apyb­rai­žo­je „Trum­pas žy­dė­ji­mas“ pir­mą kar­tą at­skleis­ta ir M. Ka­ti­liū­tės drau­gys­tė su poe­te Sa­lo­mė­ja Nė­ri­mi, jau pri­pa­žin­ta, lais­va me­ni­nin­ke. Apie dvie­jų jau­nų, ta­len­tin­gų kū­rė­jų drau­gys­tę J. Bra­zaus­kas su­ži­no­jo iš Ka­zi­mie­ro Ske­bė­ros at­si­mi­ni­mų, sau­go­mų Mai­ro­nio lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros mu­zie­ju­je.

„Sa­lo­mė­ja – gra­ži, kuk­li, san­tū­ri mer­gi­na, jau bai­gu­si uni­ver­si­te­tą, pra­dė­ju­si mo­ky­to­jau­ti. Mar­cė tuo me­tu bu­vo Me­no mo­kyk­los stu­den­tė. Ga­bi ir daug ža­dan­ti gra­fi­kė. Gra­ži, tu­rė­jo idea­lią fi­gū­rą, ke­rin­tį žvilgs­nį, bu­vo eks­tra­va­gan­tiš­kų ma­nie­rų. Jos verž­lu­mui ga­lė­jo pa­vy­dė­ti bet ku­ris vy­ras, ir pa­vy­dė­jo, – ne­abe­jo­jo is­to­ri­kas. – Ne­ats­ki­ria­mos drau­gės bu­vo prieš­in­gy­bės. Ta­čiau jas vie­ni­jo ti­kro me­no pa­jau­ti­mas. M. Ka­ti­liū­tė tar­si ėjo S. Nė­ries pė­do­mis, taip pat pa­si­rin­ko dra­ma­tiš­ką lais­vos me­ni­nin­kės gy­ve­ni­mo bū­dą. Ji sie­kė iš­gy­ven­ti vien iš me­no, ne­siim­ti val­diš­ko dar­bo. Ta­čiau tai ga­lė­jo sau leis­ti tik ke­li vyrai…“

1935 me­tais M. Ka­ti­liū­tė bai­gė Me­no mo­kyk­lą kaip vie­na ge­riau­sių mo­ki­nių. La­bai ge­rai įver­tin­tas jos dip­lo­mi­nis dar­bas „Mo­ti­na“. Jau­na­jai dai­li­nin­kei bu­vo ža­da­ma sti­pen­di­ja stu­di­joms Pra­ncū­zi­jo­je. Ta­čiau jos ne­ga­vo. Stu­di­juo­ti iš­siun­tė vy­rus, pa­sak J. Bra­zaus­ko, ne to­kius ga­bius, bet tu­rin­čius pa­žin­čių val­džios ko­ri­do­riuo­se.

„A­pie mo­te­rų vaid­me­nį vi­suo­me­nė­je vy­ko aš­trios dis­ku­si­jos. Vy­rams bu­vo skir­ta kū­ry­ba, mo­te­rims – gi­mi­nės pra­tę­si­mas gim­dant he­ro­jus. Mar­cė no­rė­jo dar­buo­tis „su­lig vy­rais“. Bet tam rei­kė­jo ge­res­nių są­ly­gų. Kuk­lu­mu ne­daug nu­ga­lė­si. O ki­to­kia bū­ti Mar­cė ne­no­rė­jo ir ne­mo­kė­jo“, – sa­kė kny­gos au­to­rius.

Ne­su­lau­ku­si pripažinimo

Tuo me­tu M. Ka­ti­liū­tė tu­rė­jo at­si­tik­ti­nių už­sa­ky­mų ir iš jų šiaip ne taip gy­ve­no. Ga­liau­siai te­ko spręs­ti di­le­mą: ba­dau­ti ar mo­ky­to­jau­ti. Kaip pa­sa­ko­jo J. Bra­zaus­kas, tarp me­ni­nin­kų – di­džiu­lis pa­vy­das, už­sa­ky­mai skirs­to­mi šei­my­niš­kai, kon­ku­ren­ci­ja – be­gė­diš­ka. Per­var­gu­si me­ni­nin­kė su­ti­ko nuo 1936 me­tų ru­dens mo­ky­to­jau­ti Pa­lan­gos pro­gim­na­zi­jo­je. Prieš sa­vo pri­nci­pus tu­rė­jo im­tis tar­ny­bos, kad ga­lė­tų kaip nors iš­gy­ven­ti.

Pa­lan­go­je dai­li­nin­kė pra­dė­jo kur­ti gra­fi­kos dar­bus Par­yžiaus pa­sau­li­nei me­no par­odai. Pa­jū­ry­je jai pa­ti­ko tik gam­ta, bet ir ši at­si­bo­do vė­lų ru­de­nį ir žie­mą. Kū­rė­ja to­lo nuo me­ni­nin­kų vi­suo­me­nės Kau­ne.

1937 me­tų sau­sio 1 die­ną M. Ka­ti­liū­tė bu­vo at­leis­ta iš Pa­lan­gos pro­gim­na­zi­jos, o sau­sio 15 die­ną ga­vo me­no kū­ri­nių kon­ser­va­to­rės dar­bą Vy­tau­to Di­džio­jo kul­tū­ros mu­zie­ju­je Kau­ne (da­bar – Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio me­no mu­zie­jus). Bet kū­ry­bai jė­gų jau ne­už­te­ko, nors sten­gė­si jai at­si­duo­ti vi­sa, kad ir bū­da­ma pra­stos svei­ka­tos. Ba­lan­džio 1 die­ną M. Ka­ti­liū­tė at­si­sa­kė tar­ny­bos mu­zie­ju­je.

Dailininkės Marcės Katiliūtės gimimo ir žūties metinėms pažymėti išleista biografinė apybraiža papildyta nauja, niekur neskelbta medžiaga.

„Ba­lan­džio 5 die­ną me­ni­nin­kės gy­ve­ni­mo siū­las nu­trū­ko. „Lie­tu­vos ži­nios“ pir­mo­sios pra­ne­šė apie ne­tek­tį. Ge­ras M. Ka­ti­liū­tės bi­čiu­lis Jo­nas Kuz­mins­kis ra­šė šal­tai ir ofi­cia­liai... Ki­ta spau­da lyg su­si­ta­ru­si ty­lė­jo“, – sa­kė is­to­ri­kas.

Dai­li­nin­kė ne­su­lau­kė ti­kro pri­pa­ži­ni­mo. Jau po mir­ties pa­sau­li­nė­je par­odo­je Par­yžiu­je jos gra­fi­kos dar­bai pel­nė auk­so me­da­lį. Poe­tė S. Nė­ris bi­čiu­lei pa­sky­rė poe­mą „Dai­li­nin­kės tra­ge­di­ja“.

M. Ka­ti­liū­tė pa­lai­do­ta Pe­tra­šiū­nų ka­pi­nė­se Kau­ne. 1972 me­tais pa­sta­ty­tas skulp­to­riaus Juo­zo Kė­dai­nio su­kur­tas ant­ka­pi­nis pa­mink­las.

Žiem­ga­los lei­dyk­los šie­met iš­leis­tą J. Bra­zaus­ko biog­ra­fi­nę apyb­rai­žą „Trum­pas žy­dė­ji­mas“ par­ėmė Lie­tu­vos pre­zi­den­to Alek­sand­ro Stul­gins­kio anū­ko Jo­no Li­no Juo­ze­vi­čiaus šei­ma, gy­ve­nan­ti Ame­ri­ko­je, ir Alek­sand­ro Stul­gins­kio uni­ver­si­te­tas, rek­to­rius An­ta­nas Ma­zi­liaus­kas, dai­li­nin­kės duk­te­rė­čia Ro­mual­da Ka­ti­liū­tė-Sto­vo­los.