Makaronai lūždavo, stygos likdavo sveikos
Eu­ge­ni­jus Pa­ške­vi­čius meis­triš­kai val­do vie­ną su­dė­tin­giau­sių mu­zi­kos ins­tru­men­tų – obo­jų. At­li­kė­jas nuo­la­tos kon­cer­tuo­ja žy­miau­sio­se pa­sau­lio bei Lie­tu­vos kon­cer­tų sa­lė­se su Lie­tu­vos ir už­sie­nio at­li­kė­jais bei di­ri­gen­tais. Pen­kio­lik­me­tis jo sū­nus Pi­jus, taip pat obo­ji­nin­kas, ne­at­si­lie­ka nuo tė­čio – ne­pap­ras­tais ga­bu­mais ste­bi­na pa­sau­lį, jis pra­no­ko ug­dy­to­jų lū­kes­čius.

E. Paškevičius puikiai atsimena tą laiką, kai buvo Pijaus amžiaus: muzikinio kelio pradžia – panaši. „Mano, kaip muziko, gyvenimą suformavo krikšto tėtis – žymus mokslininkas, geologas, geografas, mineralogas Juozas Dalinkevičius (1893–1980). Jo dėka pradėjau muzikuoti būdamas vos penkerių, kaip ir daugelis tuo metu – ėmiau mokytis groti akordeonu“, – prisiminė Eugenijus.

Penkiolikmetis obojininkas Pijus Paškevičius išskirtiniu talentu stebina ne tik klausytojus, bet ir savo tėtį Eugenijų, įvaldžiusį tą patį muzikos instrumentą ir koncertuojantį žymiausiose pasaulio salėse.

Gavo dovanų pianiną

Tačiau priešingai nei Pijaus, Eugenijaus tėvai nebuvo muzikantai. Abu, ir mama, ir tėtis, išgyveno tremtį į Sibirą. Krikštatėvis buvo tas žmogus, kuris ne tik įžvelgė Eugenijaus gabumus muzikai, bet ir padėjo šeimai kuo galėdamas, finansiškai – taip pat. „Gerąja prasme kišosi į mano tolesnį gyvenimą. Gyvenome Žemaitijoje, kaime, o jis nusprendė, kad aš turiu stoti į garsiąją Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą – ten esą iš manęs turi kas nors gero išeiti“, – šypsojosi prisimindamas E. Paškevičius.

Kaip sumanė, taip ir padarė. Dar visai mažą berniuką atidavė į internatą. „Nors buvo sunku, viskas klostėsi gana neblogai. Kai man sukako 10 metų, krikštatėvis padovanojo pianiną. Tais laikais – labai didelė dovana“, – stebėjosi gerumu obojininkas.

Krikštatėvis muziką mėgo, bet pats nemuzikavo. Kaskart atvykdavo krikštasūnio aplankyti, patikrindavo, ką šis išmokęs. „Turėjo puikų muzikos pojūtį, galbūt čia turėjo įtakos artima draugystė su M. K. Čiurlionio seserimi“, – svarstė Eugenijus.

Būsimas obojininkas 1979-aisiais baigė Vilniaus JuozoTallat-Kelpšos muzikos technikumą (dabar – konservatorija). Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, LMTA), obojaus klasę, ją baigė 1984-aisiais. Dar būdamas studentu, buvo pakviestas dirbti į Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą (meno vadovas prof. Juozas Domarkas).

Šiandien E. Paškevičius tvirtino negalintis skųstis tuo, kad yra muzikantas. „ Esu ten, kur esu“, – trumpai pridūrė jis. Per savo 35 metų kūrybinę veiklą obojininkas yra subūręs savų klausytojų ratą. Dar 1995-aisiais įsiliejęs į Lietuvos kamerinį orkestrą (LKO), čia dirba iki šiol. Nuo 2010 metų yra tarptautinių konkursų laureato obojų kvinteto narys. Muzikas nuolatos kviečiamas kaip žiūri narys į įvairius tarptautinius obojininkų konkursus.

Nuo 2011-ųjų dėsto LMTA obojaus klasėje specialybės dalykus.

Vietoj stryko – spagečiai

Pijaus tėvai savo atžalos pomėgį muzikuoti pastebėjo, kai šis buvo dar visai mažas, kokių trejų metukų. Muzikos jis galėdavo klausytis valandų valandas. Tad tėvas rado lengvą išeitį, kaip vaiko „neganyti“ – paleisdavo kamerinio orkestro koncerto įrašą, ir valandą ar dvi galėjo būti ramus bei užsiimti savo darbais.

Eugenijaus kolegą Dainių Palšauską, pirmą violončelininką, televizijos kamera visada rodydavo pirmu planu – Pijui ypač patiko (ir iki šiol patinka) šis instrumentas. „Jis pasiimdavo mano gitarą, pasidėdavo tarp kelių. Aha, trūksta stryko... Susirasdavo bet kokį pagalį, o braukdamas per stygas jas nutraukdavo, – juokėsi E. Paškevičius iš to, kaip sūnus imituodavo grojimą. – Nuperki kitas, įdedi – vėl tas pats. Tada radau išeitį – pirkdavau po pakelį spagečių... Ir taip kiekvieną dieną. Makaronai lūždavo, užtat stygos likdavo sveikos.“

Taip žaismingai mažasis Pijus išgrodavo vadinamąjį dviejų valandų normatyvą – tėtis yra išsaugojęs vaizdo įrašus. „Autentika... Galbūt kada nors, jei gyvenime daug pasieks – bus didelis lobis“, – svarstė Eugenijus.

Artėjant laikui, kai Pijų jau reikėjo leisti į mokyklą, tėvams teko apsispręsti – į kokią? „Su žmona Egle, Kauno valstybinio choro soliste, svarstėme gal nereikia kreipti sūnaus į muziką: sunki duona, patys vargstame... Neturėjome jokio sprendimo“, – pasidalijo abejonėmis E. Paškevičius.

Tėčio pėdomis

Bet viską į savo vietas sudėliojo tuo metu į svečius užsukęs LKO direktorius Egidijus Mikšys. „Parodžiau įrašą, kur Pijus „muzikavo“. Pažiūrėjęs pasakė: „Ką, jūs akli, nematot, kokį turit vaiką?“ – entuziastingai perpasakojo pokalbį obojininkas.

Tai buvo galutinis impulsas apsispręsti. Beliko parinkti instrumentą. Violončelė ar smuikas? Bet sudėlioję visus taškus, išleido Pijų į Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos pučiamųjų skyrių. Būdamas devynerių P. Paškevičius pradėjo groti obojumi Vytauto Masteikos klasėje.

„Obojumi ėmiau groti, kai buvo likę trys mėnesiai iki mano dešimtojo gimtadienio. Dauguma pradeda geriausiu atveju dvylikos metų“, – išdidžiai sakė jaunasis muzikas.

Nors Eugenijus sūnui stengėsi neprimesti savo valios, Pijus jautė pareigą eiti tėčio pėdomis. „Tėtis sakė: „Jei grosi obojumi, tai grok, jei ne – negrok, aš nepyksiu.“ Visgi pasirinkau obojų... Pirmieji metai – pats sunkiausias etapas. Na, o jau nuo antrų metų įsivažiavau į bėgius – dabar sekasi gerai“, – tikino Pijus.

Regis, Pijus iš tų, kuriems pasisekė atrasti save: būdamas vos dešimties metų laimėjo pirmąją vietą respublikiniame Juozo Pakalnio konkurse ir tarptautiniame konkurse „Jaunas muzikas“ (Latvija). Jau ne kartą yra koncertavęs su žymiausiais Lietuvos ir užsienio orkestrais – Lietuvos kameriniu, Kauno simfoniniu, Kaliningrado filharmonijos kameriniu, diriguojamu Juozo Domarko, ir kt.

„Obojumi ėmiau groti, kai buvo likę trys mėnesiai iki mano dešimtojo gimtadienio. Dauguma pradeda geriausiu atveju dvylikos metų.“

2011-aisiais V tarptautiniame Liutauro Vėbros obojininkų konkurse laimėjo pagrindinę premiją ir specialųjį prizą už geriausiai atliktą lietuvišką kūrinį. 2014 metais V tarptautiniame obojininkų čempionate laimėjo pirmąją premiją ir specialų orkestro prizą už geriausiai atliktą Ennio Morricone kūrinį.

Praėjusiais metais Bad Ragace (Šveicarija) vykusiame klasikinės muzikos festivalyje „Next Generation“, pritraukiančiame ryškiausių jaunųjų talentų iš viso pasaulio, Pijaus gebėjimai buvo puikiai įvertinti ne tik festivalio vadovų, atlikėjų bei publikos, bet ir įtakingų apie klasikinę muziką rašančių leidinių. Žymus muzikos kritikas Remy Franckas lietuvių obojininko muzikavimą įvertino kaip virtuozinį.

Praėjusį mėnesį „Lietuvos žinių“ redakcijos surengtoje konferencijoje „Lietuvybės kodas“ Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė pasveikino penkiolikmetį P. Paškevičių kaip ateities viltį įteikdama jam „Kultūros kodo“ apdovanojimą.

Pasak Eugenijaus, sūnus pagal savo amžių kaip obojininkas yra daug pasiekęs. Jis žaibiškai tobulėja, tačiau lengviausias metas jau praėjo – kuo toliau, tuo bus sunkiau. Kita vertus, tėčio teigimu, pranašumas tas, kad Pijus savo amžiaus grupėje beveik neturi konkurentų – ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose. Jeigu ir yra – tai vienetai. „Obojus – nepaprastai sunkus, kaprizingas instrumentas, reikalaujantis nežmoniškų pastangų. Turi paaukoti viską“, – sakė E. Paškevičius.

Parduotos vasaros

Devintokas Pijus dabar gyvena visai nemoksleivišką gyvenimą: visos vasaros parduotos, vaikinukas neturi nė vienos laisvos dienos. Visas dėmesys sutelktas į grojimą. Ir Pijus savyje randa jėgų, nes yra motyvuotas. „Visada galima pasiduoti. Bet be tikslo tiesiog plauki pasroviui. O kokia prasmė plaukti pasroviui?“ – klausė jis.

Tėvui nebereikia teirautis sūnaus, ar atliko užduotis, kurias buvo užsibrėžęs, ar grojo – šiandien tokių klausimų nekyla. „Ateina tam tikra valanda – ir viskas. Pijus gali nevalgyti... Yra ambicija“, – su džiaugsmo gaidele kalbėjo E. Paškevičius ir pridūrė, kad tiesiog yra sūnaus pagalbininkas.

Tiesa, nuo šių metų Pijų ėmė ugdyti aukštos klasės obojininkas – ir grojimo, ir pedagoginiu požiūriu – prof. Robertas Beinaris.

Paklaustas, ar mokosi iš savo tėčio, stebi jo veiklą, Pijus sakė, kad jųdviejų kasdienis darbas stebėti vienas kitą. „Visada ir iš visų reikia mokytis, ir iš visų yra ko pasisemti“, – nuoširdžiai tikino Mstislavo Rostropovičiaus fondo stipendininkas.

Ateitis nulemta? O gal būsiąs gydytoju? „Ne, ne – davė dievulis vieną dalyką, to ir laikysiuos, nebėra kur trauktis. Pernelyg daug nueita, kad mestum. Iš pradžių atrodė – gal geriau negroti, dabar priešingai – groti, – rimtai dėstė Pijus. – O ir mesti neišeitų: prie muzikos, kaip ir prie žmogaus, pripranti... Kaskart vis labiau ir labiau.“