Maestro Vincento Kuprio diena
Šian­dien, ko­vo 25-ąją, gar­bin­gą aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų ju­bi­lie­jų mi­ni le­gen­di­nis ope­ros so­lis­tas Vin­cen­tas Kup­rys. „E­sa­te vie­nas ryš­kiau­sių mū­sų ope­ros žvaigž­džių, spin­din­čių vi­są Jū­sų il­gą kū­ry­bi­nį gy­ve­ni­mą. Trium­fa­liai po trem­ties su­tik­tas Lie­tu­vo­je ne­už­ge­so­te eu­fo­ri­jų ver­pe­tuo­se, bet sta­bi­liai iš­li­ko­te aukš­tu­mo­je, iš­au­go­te di­džiu me­ni­nin­ku, ku­riuo pa­grįs­tai di­džiuo­ja­si Lie­tu­va“, – tai sa­ki­niai iš prieš de­šimt­me­tį pro­fe­so­rių Sil­vi­jos ir Sau­liaus Son­dec­kių ra­šy­to svei­ki­ni­mo V. Kup­riui. Žo­džiai, ku­rie to­kie pat pra­smin­gi ir šian­dien.

Gi­mi­mo da­ta dai­ni­nin­kui V. Kup­riui ke­lia dve­jo­pus jaus­mus: prieš 68 me­tus ji pa­žy­mė­ta trem­ties ženk­lu. 1941-ųjų bir­že­lio 14 die­ną pra­si­dė­jus ma­si­niams gy­ven­to­jų trė­mi­mams į Si­bi­rą iš­vež­ta ir Kup­rių šei­ma. Trem­ty­je naš­le ta­pu­si Vin­cen­to ma­ma su ke­tu­riais vai­kais po še­še­rių la­ge­ry­je pra­leis­tų me­tų pa­si­ry­žo bėg­ti į Lie­tu­vą.

Jad­vy­gos Kup­rie­nės šir­dies nie­ka­da ne­pa­lio­vė dras­kęs gim­ti­nės il­ge­sys. Ji ne kar­tą sa­vo vai­kams yra sa­kiu­si: „Jei man leis­tų – ke­liais grįž­čiau į Lie­tu­vą.“ De­ja, to­kio lei­di­mo nie­kas ne­su­tei­kė. Te­ko bėg­ti pa­slap­čia.

Grį­žus rei­kė­jo slaps­ty­tis, ta­čiau ne­il­gai: po po­ros me­tų įvy­kiai pa­si­kar­to­jo. V. Kup­rys nie­ka­da ne­pa­mirš sa­vo dvy­lik­to­jo gim­ta­die­nio. 1949-ai­siais an­trą kar­tą iš gim­tų­jų na­mų iš­plėš­ti šei­my­nykš­čiai bu­vo su­grūs­ti į gy­vu­li­nį va­go­ną ir iš­siųs­ti į Ir­kuts­ko sri­ties Bo­dai­bo mies­tą, į auk­so ka­syk­las. Ber­niu­kas su­spė­jo pa­siim­ti tik du an­go­rų veis­lės triu­šiu­kus. „Ne­pa­ti­kė­si­te, kiek va­go­nuo­se bu­vo pri­grūs­ta žmo­nių, ta­čiau nė vie­nas trem­ti­nys ne­pa­sis­kun­dė ir ne­pa­sa­kė: „Kup­rie­ne, pa­sa­kyk sū­nui, kad iš­mes­tų kralikus...“ Nė vie­nas ne­tu­rė­jo jo­kių prie­kaiš­tų, – ste­bė­jo­si Vin­cen­tas. – Bend­ro li­ki­mo bro­liai iš­ken­tė to­kį ma­no kap­ri­zą. Su­nki bu­vo ke­lio­nė, bet iš­tvė­rė­me.“

Šei­ma at­si­dū­rė Ir­kuts­ko sri­ties Bo­dai­bo gy­ven­vie­tė­je. Ta­me Die­vo už­mirš­ta­me kam­pe­ly­je Vin­cen­tas lan­kė mo­kyk­lą. Lie­tu­vį trem­ti­nį My­ko­lą Si­mo­nai­tį – klar­ne­ti­nin­ką, akor­deo­nis­tą – jis va­di­na pir­muo­ju sa­vo mu­zi­kos mo­ky­to­ju. Bo­dai­bo lie­tu­vių jau­ni­mas va­sa­ros sek­ma­die­niais su­si­rink­da­vo aikš­te­lė­je prie ka­pi­nių, dai­nuo­da­vo, šokdavo cvingą, šliafoksą. M. Si­mo­nai­tis jiems griež­da­vo, ra­gin­da­vo ir ma­ne pa­dai­nuo­ti ko­kią dai­ną so­lo. „Bro­lis Ge­di­mi­nas, pri­sik­lau­sęs ma­no „kon­cer­tų“ na­mie (po ki­no fil­mo „Jau­na­sis Ka­ru­zo“ jau ne­už­si­čiau­piau), ir­gi stū­mė į vie­šu­mą. Taip ir pra­dė­jau „so­lis­to“ kar­je­rą. La­biau­siai man pa­tik­da­vo dai­nuo­ti „Kur ly­gūs lau­kai“, – pri­si­mi­nė V. Kup­rys.

Vai­kys­tės prisiminimai

Kai pa­slap­čia grį­žo į Lie­tu­vą, Vin­cen­tas įsto­jo į Alks­nė­nų pra­džios mo­kyk­los tre­čią sky­rių. To­je mo­kyk­lo­je, anot pa­šne­ko­vo, vi­sų ke­tu­rių kla­sių moks­lei­viai mo­kė­si drau­ge: vie­no­je ei­lė­je – pir­ma, ki­to­se – an­tra, tre­čia ir ket­vir­ta kla­sės.

Vin­cen­tas – jau­niau­sias vai­kas šei­mo­je. Au­go kar­tu su dviem vy­res­niais bro­liais ir se­se­ri­mi. Kad ir ko­kia su­nki da­lia bū­tų, vai­kys­tės at­si­mi­ni­mai yra gra­žūs, ku­pi­ni nuo­ty­kių bei iš­dai­gų. Tei­sus bu­vo ra­šy­to­jas Juo­zas Apu­tis: tik vai­kys­tė­je mes esa­me ti­kri die­vai... „Kar­tą se­suo Ele­na ne­ap­si­ken­tu­si ma­no el­ge­sio pa­sis­kun­dė bro­liams, kad Vin­ce­lis skriau­džia. Ak, skriau­džia! Už ran­kų, už ko­jų – iš­siū­ba­vo ir įme­tė į Sker­dū­mės upę, ku­ri te­kė­jo Pa­skir­dū­mio kai­me ne­to­li tė­vų ūkio. Ge­rai, kad ma­ma ėjo pro ša­lį – iš­trau­kė rėks­niu bro­lių va­din­tą...“ – juo­kė­si pri­si­mi­nęs V. Kup­rys.

Vin­cen­tas pri­si­pa­ži­no, kad mo­ky­tis lie­tu­vių kal­bos jam se­kė­si kiek su­nkiau nei ru­sų. Ta­čiau per ru­sų kal­bos pa­mo­kas at­sig­rieb­da­vęs – pats mo­ky­to­jas Pra­nas Ma­žei­ka klaus­da­vo, kaip iš­vers­ti vie­ną ar ki­tą žo­dį. „Ma­no iš­si­la­vi­ni­mas Lie­tu­vo­je – du (3 ir 4) pra­di­nės mo­kyk­los sky­riai“, – liūd­nai šyp­so­da­ma­sis sa­kė so­lis­tas. To­liau – No­vo­si­birs­kas, vi­du­ri­nė mo­kyk­la, ku­rią bai­gė pui­kiais re­zul­ta­tais.

„Kad ir ko­kia su­nki da­lia bū­tų te­ku­si, vai­kys­tės at­si­mi­ni­mai yra gra­žūs, ku­pi­ni nuo­ty­kių bei iš­dai­gų.“

Baig­da­mas No­vo­si­birs­ko vi­du­ri­nę mo­kyk­lą moks­lei­vių kon­cer­te Vin­cen­tas pa­dai­na­vo ru­sų liau­dies dai­ną „Ej, uch­nem“ ir Va­ria­gų sve­čio dai­ną iš Ni­ko­la­jaus Rims­kio-Kor­sa­ko­vo ope­ros „Sad­ko“. Pa­si­se­ki­mas su­tvir­ti­no spren­di­mą rink­tis dai­ni­nin­ko pro­fe­si­ją, ta­čiau gy­ve­ni­mas pa­dik­ta­vo ki­taip – įsto­jo į po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, me­ta­lur­gi­jos spe­cia­ly­bę. „Ko­dėl sto­jau į me­ta­lur­gi­ją? Dėl 490 rub­lių sti­pen­di­jos, – ne­slė­pė Vin­cen­tas. – Gy­ve­ni­mas bu­vo ne­leng­vas. Par­amos dau­giau iš nie­kur ne­ga­lė­jau ti­kė­tis.“

Ma­mos palaiminimas

Ta­čiau sva­jo­nė dai­nuo­ti, tap­ti ope­ros so­lis­tu Vin­cen­to ne­ap­lei­do. „Kon­ser­va­to­ri­ja ir ope­ros tea­tras skam­bė­jo iš­kil­min­gai ir iki šių die­nų man li­ko šven­to­vė­mis“, – vie­na­me in­ter­viu yra sa­kęs V. Kup­rys.

An­tra­me kur­se Vin­cen­tas jau stu­di­ja­vo ir kon­ser­va­to­ri­jo­je, ir po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te. Su­pra­to, kad abie­jo­se spe­cia­ly­bė­se da­ro­si su­nku iš­si­lai­ky­ti, juo­lab kad vis la­biau trau­kė dai­na­vi­mas.

Par­ašė ma­mai laiš­ką, šiek tiek pa­gud­ra­vęs pa­si­guo­dė, kad me­ta­lur­go dar­bas la­bai kenks­min­gas, dū­mai ken­kia svei­ka­tai ir bal­sui. Ga­vo ma­mos pa­lai­mi­ni­mą mes­ti stu­di­jas po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, mo­ky­tis tik kon­ser­va­to­ri­jo­je. Po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­to rek­to­rius dar il­gai įkal­bi­nė­jo lik­ti. Ste­bė­jo­si, kad į to­kią pa­klau­sią pro­fe­si­ją nu­mo­ta ran­ka. Juk ne­ži­nia, kaip ten bus dėl to dai­na­vi­mo... „Sa­kiau, ne­įti­kin­sit, ri­zi­kuo­siu“, – apie tvir­tą sa­vo ap­sisp­ren­di­mą pa­sa­ko­jo V. Kup­rys. Ga­vo pa­ti­ki­ni­mą, kad ne­sėk­mės at­ve­ju vi­sa­da ga­lės grįž­ti į me­ta­lur­gi­ją.

Kū­ry­bi­nio ke­lio pradžia

Sverd­lovs­ko Ura­lo kon­ser­va­to­ri­jos di­rek­to­rius Kons­tan­ti­nas Čer­ne­co­vas V. Kup­rį pri­ėmė tie­siai į die­ni­nį sky­rių. K. Čer­ne­co­vas mėg­da­vo su juo pa­si­kal­bė­ti apie Lie­tu­vą, pri­si­min­ti po­ka­rio me­tus, kai pats gy­ve­no Vil­niu­je, bu­vo Vals­ty­bi­nės kon­ser­va­to­ri­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas, o žmo­na Liud­mi­la Me­na­be­ni dės­tė vo­ka­lą ir sa­vo kla­sė­je iš­ug­dė per­lą – Ele­ną Čiu­da­ko­vą. Per tuos pa­si­kal­bė­ji­mus Vin­cen­tas ne­aki­vaiz­džiai su­si­pa­ži­no su Lie­tu­vos mu­zi­kais. „K. Čer­ne­co­vas daug pa­sa­ko­da­vo apie Ba­lį Dva­rio­ną, ku­rio nė pa­var­dės ne­bu­vau gir­dė­jęs.“ (Vy­tau­tas Ma­žei­ka. „Vin­cen­tas Kup­rys“, Vil­nius, 1993).

1959 me­tų pa­va­sa­rį kon­ser­va­to­ri­jos stu­den­tas V. Kup­rys, bū­da­mas vos 22 me­tų, pa­kvie­čia­mas į Sverd­lovs­ko (da­bar Je­ka­te­rin­bur­gas) ope­ros ir ba­le­to tea­trą. De­biu­ti­niu Gre­mi­no vaid­me­niu (Pio­tro Čai­kovs­kio „Eu­ge­ni­jus One­gi­nas“) su­kė­lė pub­li­kos su­si­ža­vė­ji­mą, kri­ti­kų pri­ta­ri­mą. 1959 –1967 me­tais bu­vo to mies­to ope­ros ir ba­le­to tea­tro so­lis­tas, ja­me par­en­gė 45 vaid­me­nis; tarp jų bu­vo Kon­ča­kas ir Ga­lic­kis, Me­fis­to­fe­lis (vaid­me­nį su­kū­rė bū­da­mas 23 su pu­se me­tų), Pi­me­nas ir Var­la­mas, Spa­ra­fu­či­lė, Ma­lū­ni­nin­kas (Alek­sand­ro Dar­go­myžs­kio „Un­di­nė“) ir ki­ti.

1962 me­tų rug­sė­jo 24 die­ną dai­ni­nin­kas pir­mą sy­kį pa­si­ro­dė Vil­niu­je – ope­ros ir ba­le­to tea­tre dai­na­vo Me­fis­to­fe­lį. Vė­liau dar ke­le­tą kar­tų vie­šė­jo Vil­niaus ir Kau­no tea­truo­se, dai­na­vo Ma­lū­ni­nin­ką (A. Dar­go­myžs­kio „Un­di­nė“), Kon­ča­ką (Alek­sand­ro Bo­ro­di­no „Ku­ni­gaikš­tis Igo­ris“).

Grį­ži­mas į Lietuvą

So­lis­tui lem­tin­gi bu­vo 1965-ie­ji: iš Mask­vos su­va­žia­vi­mų rū­mų vi­sai So­vie­tų Są­jun­gai bu­vo trans­liuo­ja­mas Sverd­lovs­ko ope­ros spek­tak­lis – Mo­des­to Mu­sorgs­kio „Cho­vanš­či­na“.

V. Kup­rys įkū­ni­jo val­din­gą­jį ku­ni­gaikš­tį Iva­ną Cho­vans­kį. Siu­že­te vaiz­duo­ja­mas są­moks­las prieš ca­rą Pe­trą pir­mą­jį. Kas val­dys Ru­si­ją, kai ca­ro ne­liks? Trys ku­ni­gaikš­čiai įro­di­nė­jo sa­vo pra­na­šu­mą. Ope­ro­je skam­ba žo­džiai, ku­riuos iš­ta­ria I. Cho­vans­kis ku­ni­gaikš­čiui Ga­li­cy­nui: „Ko tu pui­kuo­jies? Ar ži­nai, kie­no krau­jas te­ka ma­no gys­lo­mis? Ge­di­mi­no!“ So­lis­tas sten­gė­si pa­link­ti kuo ar­čiau mi­kro­fo­no, kad ži­nia nu­skam­bė­tų kuo gar­siau. Mat tuos žo­džius jis ad­re­sa­vo Lie­tu­vai: „Lie­tu­va ma­ne iš­gir­do“, – sa­kė V. Kup­rys.

Vi­sai ne­tru­kus po šios trans­lia­ci­jos V. Kup­rys ga­vo kvie­ti­mą grįž­ti į Lie­tu­vą. 1967-ųjų pa­bai­go­je ta­po Ope­ros ir ba­le­to tea­tro so­lis­tu. At­vy­ko tu­rė­da­mas ne­ma­žai sce­ni­nės kū­ry­bos pa­tir­ties, tad iš­kart ta­po vie­nu pa­grin­di­nių tea­tro dai­ni­nin­kų.

Vaid­me­nų aruodas

Lie­tu­vos ope­ros tea­tre su­kū­rė dar 45 vaid­me­nis: tarp jų – Pi­ly­pas (Giu­sep­pe's Ver­di „Don Kar­las“), Bo­ri­sas Go­du­no­vas (M. Mu­sorgs­kio „Bo­ri­sas Go­du­no­vas“), Don Ba­zi­li­jas (Gioa­chi­no Ros­si­ni „Se­vi­li­jos kir­pė­jas“) Da­lan­das (Ri­char­do Wag­ne­rio „Skra­jo­jan­tis olan­das“), Roc­co (Lud­wi­go van Beet­ho­ve­no „Fi­de­lis“), Sal­je­ris (N. Rims­kio-Kor­sa­ko­vo „Mo­car­tas ir Sal­je­ris), Rai­mon­das (Gae­ta­no Do­ni­cet­ti „Liu­či­ja di La­mer­mur“), Ka­ra­lius (Ri­char­do Wag­ne­rio „Lo­heng­ri­nas“) ir ki­tus. Taip pat dai­na­vo lie­tu­vių kom­po­zi­to­rių ope­ro­se: Kris­ti­jo­nas (Al­gi­man­tas Bra­žins­kas „Kris­ti­jo­nas“), Ul­ri­chas (Vy­tau­to Klo­vos „Pi­lė­nai“), Vi­zi­ris (Vy­tau­to Bar­kaus­ko „Le­gen­da apie mei­lę“), Vy­dū­nas (Vy­tau­to Pa­lta­na­vi­čiaus „Kryž­ke­lė“), Rim­vy­das (Jur­gio Kar­na­vi­čiaus „Gra­ži­na“).

„Ga­li­me di­džiuo­tis Lie­tu­vos vo­ka­lo mo­kyk­la. Re­zul­ta­tai džiu­gi­na – mū­sų ša­lis gar­sė­ja ta­len­tin­gais ope­ros so­lis­tais.“

Maes­tro mie­lai dai­na­vo ir ope­ro­se vai­kams, po di­džių­jų bo­so par­ti­jų Pi­ly­po ar Bo­ri­so Go­du­no­vo dra­mų ža­vė­jo grakš­čiu ko­miš­ku­mu Gio­van­ni Bat­tis­ta Per­go­le­si ope­ro­je „Tar­nai­tė po­nia“, Jo­han­no Se­bas­tia­no Ba­cho „Ka­vos kan­ta­to­je“, Wil­lia­mo Wal­to­no „Meš­ko­je“, Vy­tau­to Telks­nio „Ma­žy­ly­je“.

Ope­ros so­lis­tas bo­sas V. Kup­rys į šian­die­ną žvel­gia op­ti­mis­tiš­kai: „Ga­li­me di­džiuo­tis Lie­tu­vos vo­ka­lo mo­kyk­la. Re­zul­ta­tai džiu­gi­na – Lie­tu­va gar­sė­ja ta­len­tin­gais ope­ros so­lis­tais.“

Lie­tu­vos di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no Ri­te­rio kry­žiaus ka­va­lie­rius V. Kup­rys lin­kė­jo jau­ni­mui džiaug­tis ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va. „Mums tai bu­vo sva­jo­nė, no­rė­tų­si, kad jau­ni ver­tin­tų tą lais­vę, ku­rią jiems pa­do­va­no­jo daug iš­ken­tė­ju­si kar­ta, gar­sin­tų sa­vo kraš­tą pra­smin­gais dar­bais“, – sa­kė jis.

V. Kup­rys ko­le­gų žvilgsniu

Ope­ros so­lis­tė Ire­na Ja­siū­nai­tė:

„Nuo ta­da, kai pir­mą kar­tą Jus pa­ma­čiau dai­nuo­jan­tį Me­fis­to­fe­lį (per pir­mą­sias gas­tro­les Vil­niu­je), iki šių die­nų esu ne­abe­jin­ga Jū­sų ta­len­tui. Vi­suo­met ma­ne ža­vi su­kur­ti ti­kri, emo­cin­gi ope­ri­niai per­so­na­žai, ku­riuo­se įžvel­gi gi­lu­mą, iš­baig­tu­mą, sce­ni­nį ir vo­ka­li­nį de­ri­nį. Te­gu Jū­sų ta­len­to žvaigž­dė dar il­gai il­gai švy­ti vi­su ryš­ku­mu ir gro­žiu!“

Ope­ros so­lis­tė Gied­rė Kau­kai­tė:

„Ma­ža mū­sų tea­tre do­rų, gal to­dėl ir pa­mir­šo­me šią ka­te­go­ri­ją. Ma­ža lin­kin­čių ap­lin­ki­niams ge­ro, ma­ža nuo­šir­džiai be­si­džiau­gian­čių ki­to sėk­me. Smul­kūs konf­lik­tai se­ki­na, pa­vy­du­lia­vi­mas pa­grau­žia tar­si ki­ni­var­pa iš vi­daus. Per anks­ti gęs­ta akys, per anks­ti at­šą­la šir­dys. Vin­cen­tas Kup­rys iš­sau­go­jo ne­įkai­no­ja­mą tur­tą – Jis li­ko do­ras. Tai Jį iš­ski­ria iš la­bai dau­ge­lio...“

Ope­ros so­lis­tė Ire­na Mil­ke­vi­čiū­tė:

„Vin­cen­tas Kup­rys vi­suo­met su di­džiau­sia at­sa­ko­my­be ren­gia vi­sus vaid­me­nis, su­ge­bė­da­vo grei­tai įsi­sa­vin­ti re­ži­sie­riaus ir di­ri­gen­to kon­cep­ci­ją. Ne­prie­kaiš­tin­ga bal­so val­dy­mo tech­ni­ka, iš­skir­ti­nis įvai­ria­pu­sis ak­to­riaus ta­len­tas bei mu­zi­ka­lu­mas įga­li­no su­kur­ti įsi­min­ti­nus, raiš­kiu cha­rak­te­riu bei ap­gal­vo­ta dra­ma­tur­gi­ne li­ni­ja pa­si­žy­min­čius vaid­me­nis. V. Kup­rio su­kur­ti vaid­me­nys yra svar­bi mū­sų Ope­ros tea­tro pa­vel­do da­lis.“

Ope­ros so­lis­tas Vla­di­mi­ras Prud­ni­ko­vas:

„Jis tu­ri re­to gro­žio ir jė­gos bal­są. Vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą pa­sky­rė sce­nai, iš­ti­ki­mai tar­nau­ja Mū­zai. Kaip vy­res­nis drau­gas, pa­dai­na­vęs mil­ži­niš­ką par­ti­jų skai­čių, Jis vi­sa­da rem­da­ma­sis sa­vo di­de­liu sce­ni­nio gy­ve­ni­mo pa­ty­ri­mu, tak­tiš­kai, tė­viš­kai pa­de­da jau­niems dai­ni­nin­kams su­vok­ti ope­ros me­no pa­slap­tis.“

Kom­po­zi­to­rius Ju­lius Ju­ze­liū­nas:

„Kū­ry­bi­niuo­se ho­ri­zon­tuo­se bend­rau­jant su V. Kup­riu, pir­miau­siai iš­ryš­kė­ja pla­tus me­ni­nin­ko in­te­re­sų ra­tas, di­de­lė pi­lie­ti­nė at­sa­ko­my­bė už sa­vo pro­fe­si­nį dar­bą. To­dėl kū­ry­bi­nis bend­ra­vi­mas su šiuo dai­ni­nin­ku au­to­riui tei­kia di­de­lį pa­si­ti­kė­ji­mą, nes ga­li bū­ti ti­kras, jog šio­ji kū­ry­bi­nė as­me­ny­bė pa­da­rys vi­sa, kas esa­mu at­ve­ju įma­no­ma.“

(Iš Jo­no Bru­ve­rio straips­nio „Mu­zi­kos ba­rai“, 2007 Nr. 7–8)