Lyg Davido Lyncho filme: jauna menininkė kviečia susitikti už kasdienybės užuolaidų
Kiek­vie­nas me­ni­nin­kas sie­kia uni­ka­lios raiš­kos, no­ri iš­sis­kir­ti iš ki­tų. Jau­na ta­py­to­ja Mo­ni­ka Plen­taus­kai­tė to­kias pa­ieš­kas pa­ver­tė sa­vo me­ni­ne stra­te­gi­ja. Vil­niaus se­na­mies­ty­je įsi­kū­ru­si ga­le­ri­ja „Me­no ni­ša“ pri­sta­tė jos par­odą „Bu­ta­fo­ri­jų par­kas“.

Vilniaus dailės akademijos dėstytojai M. Plentauskaitę (g. 1993) laiko viena talentingiausių kartos tapytojų. Tapybos magistrantūros antrakursė, Nacionalinės premijos laureato Jono Gasiūno kurso auklėtinė, debiutuoja autorine paroda. Ekspozicijos erdvė padalyta, vienur rodomi peizažai, gamtos scenos, o kitur – kūrėjos pasakojimai interjeruose.

Nutapyta tapatybė

Jaunajai dailininkei tapyboje šiuo metu svarbiausia jos santykis su aplinka. Jį padeda atrasti ir fotografija. Monika daug fotografuoja, sukaupė solidų vaizdų archyvą.

„Kasdienybė fragmentiška, neaprėpiama, todėl nepasitikėdama jos tikrumu kuriu asmeninį „vaizdų parką“, – „Lietuvos žinioms“ teigė M. Plentauskaitė.

Asmeniniai albumai ir buitinės fotografijos pašnibžda jai paveikslų motyvus. „Perkurdama atvaizdus tapybos kalba, slopinu nepažinumo jausmą, ieškau savosios tapatybės. Tapyba man leidžia pažinti praeitį, save pačią ir kasdienybę“, – aiškino ji.

Dailininkės darbuose iš fotografijos atkeliavę fragmentai persipina, įvykiai, vietos ir personažai kuria naujus siužetus. Veiksmo laiką nuspėti nelengva (nebūtina), bet koks nors šposas paprastai nublokš į šiuos laikus.

Kartu drobėse atsiranda ir paslaptingų, menamų, numanomų detalių. Dviprasmybių. „Yra ir šis tas daugiau, netikėkite viskuo, ką čia matote“, – vis priduria jaunoji autorė, atskleisdama paveikslų radimosi motyvus. Pasakoti apie juos jai labai patinka.

Senelio istorija įkvepia paieškoms

Gręžiotis atgal ir įamžinti prisiminimus menininkę paskatino pikantiškas dalykėlis. Dėl tam tikrų aplinkybių, į kurias buvo patekęs jos senelis, merginos pavardė dabar rašoma kitaip, nei turėtų.

„Antrojo pasaulinio karo metais senelis siekė išvengti karinės prievolės ir įsigijo padirbtą pasą. Originalas pradingo, tad jam teko gyventi su naujuoju. Viskas būtų gerai, tačiau jame pavardės raidė sukeista – ne Plintauskas, o Plentauskas. Atrodytų, anokia čia bėda, bet būtent dėl to pradėjau kelti tapatybės klausimus. Sušlubavęs identitetas“, – apibendrino parodos autorė.

Kasdienybės teatras

M. Ple(?)ntauskaitė gimė Kaune, daug vaikystės vasarų praleido Kražiuose. Abu jos tėvai kuria taikomąją keramiką. Ketvirtoje klasėje mokytoja pasiūlė Monikos mamai leisti dukrą į Kauno dailės gimnaziją. „Tad galima sakyti, organiškai stojau į tapybą“, – šypsodama ironiškai skiemenavo žodį „organiškai“ Monika.

„Butaforijų parką“ sako dėliojanti kaip režisierė patirčių, pamatymų ar objektų koliažą. Siekianti pratęsti fotografijų istorijas arba atrasti naujų pasakojimų.

„Ši paroda – tai savasties paieškos už teatrališkų kasdienybės užuolaidų“, – koketavo dailininkė režisierė.