Liubomiras Laucevičius: „Vyresni nemadingi, bet dar gyvenu“
Iš sos­ti­nės ki­lęs kau­nie­tis ak­to­rius Liu­bo­mi­ras Lau­ce­vi­čius su žiū­ro­vais su­si­ti­ko Vil­niu­je. Kuk­lus Tea­tro są­jun­gos sve­čias skai­tė poe­zi­ją, pri­si­mi­nė anks­ty­vuo­sius fil­mus, blo­giu­kų vaid­me­nis – šiuos iki šiol pa­si­tai­ko vai­din­ti. Ne­kal­bė­jo apie kas­die­ny­bę ar mū­sų die­nų ak­tua­li­jas, tar­si tai ko­kiu ma­giš­ku bū­du tea­tra­lą bū­tų ap­len­kę ar bent re­čiau jį iš­ti­kę.

„Kai buvau jaunas, vyresni aktoriai sakydavo: „Kai mes buvome jauni ir vaidindavo vyresnieji – o kokie spektakliai tada buvo!“ Dabar sakau tą patį“, – juokėsi klasikos mėgėjas.

Vieno režisieriaus despotija

L. Laucevičius (g. 1950) baigė Panevėžio dramos teatro Juozo Miltinio aktorių rengimo studiją. Dirbo Klaipėdoje, ten studijavo pas režisierių Povilą Gaidį. Nuo 1990-ųjų jis – Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius.

„Atvykau į Kauną – visa plejada gabių vyrų. O ta gvardija ėmė ir išlėkė į Vilnių. Vaidmenys teko man.“

Norėjo būti tik aktoriumi, niekuo kitu. Mokėsi nekaip, todėl mama išsiuntė į Panevėžį. Sakė: „Jei priims J. Miltinis, būk.“ Priėmė, Liubomiras tapo aktoriumi, režisieriaus padėjėju, iki šiol prisimena: uždarbis – 65 rubliai, o metai buvo sunkūs. „J. Miltinis vis svarstė: gal netinku teatrui, gal dar reikia pagalvoti? Kiekvieną pavasarį jis grasindavo ką nors išmesiąs, ir vis maniau, kad mane“, – sakė L. Laucevičius. Bet pavasaris praeidavo, ir neišmesdavo.

J. Miltinis – didi Lietuvos teatro asmenybė. Tačiau savo pavaldinius, aktorius, režisierius spaudė ir žemino dėl rezultato. „Prisimenu, prieš pat premjerą jis mane, kaip netinkamą, pakeitė kitu aktoriumi ir liepė padėti apšvietėjui. Tik tada, kai sutapo, kad tas aktorius per gastroles turėjo vaidinti kitame spektaklyje, išleido mane į sceną. Galima sakyti, tai buvo auklėjimas, bet buvau per jaunas suprasti. Nesupratau, kad J. Miltinis sensta ir pats kada nors išeis iš teatro“, – šypsodamasis sakė Liubomiras. Po septynerių metų aktorius paliko Panevėžį. „Tais laikais režisieriai – visagaliai – taip elgėsi. O dabar režisierius bijo pasakyti ką nors blogo – aktorius pats atsisakys vaidmens. Režisieriai labai pasikeitę ir į gera“, – svarstė L. Laucevičius.

Sanatorija prie jūros

Kad ir kaip būtų, J. Miltinio pastabos aktoriams įsiminė ilgam. Kartais studentams jis liepdavo vaidybą studijuoti atsisėdus greta apšvietėjo. To meto teatre aktorių veidai būdavo ryškiai nušviečiami specialiais prožektoriais, vadinamais pistoletais. Buvo matyti kiekvienas Broniaus Babkausko, Donato Banionio, Algimanto Masiulio, Stasio Petronaičio, Eugenijos Pleškytės vaidybos niuansas.

Jaunieji stebėdavo vyresniuosius. Kai šie išvykdavo filmuotis ar į gastroles, perimdavo jų vaidmenis. „Mintyse man atsivėrė durys – juk galima kur nors išeiti, gal priims? P. Gaidys mane ir mano žmoną, taip pat panevėžietę aktorę Lili, priėmė į studijas Klaipėdoje. Jaučiausi kaip sanatorijoje, kuri truko dešimt metų. Vis manydavau: jei ne šiandien, tai rytoj gausiu velnių. Jei ne dabar, tai kitąmet tikrai atleis“, – pasakojo L. Laucevičius. Taip dvejodamas Klaipėdos dramos teatre jis išdirbo penkiolika metų.

1990 metais į Kauną iš Amerikos grįžo režisierius Jonas Jurašas su žmona Aušra Marija Sluckaite. Tais metais statė „Smėlio klavyrus“. Artėjo nepriklausomybės atgavimas. Šio teatro vadovas Vidmantas Dobrovolskis įspėjo Liubomirą: „Traukinys nuvažiuos, liksi Klaipėdoje.“ Jis ir pakvietė atvykti į Kauną. Aktorius iki šiol prisimena gražų likimo vingį: anuomet Panevėžyje dirbusiam V. Dobrovolskiui jis įteikė prašymą išeiti iš teatro, o 1990 metais – priimti į kitą teatrą.

Čia, beje, L. Laucevičius sukūrė daug svarbių vaidmenų. „Atvykau į Kauną – visa plejada gabių vyrų. O ta gvardija ėmė ir išlėkė į Vilnių. Vaidmenys teko man. Iki šiol dirbu ir nesiskundžiu“, – kalbėjo jis.

Kartu su Liubomiru šiame teatre kuria jo žmona L. Stepankaitė-Laucevičienė. Du aktoriai susipažino dar dirbdami J. Miltinio teatre. Sukūrė šeimą, tada sulaukė didelio jos pagausėjimo – dvynukų. Vienas sūnų tapo muziku, kitas baigė politologijos mokslus.

Plius 20 metų atvėrė kino duris

Daug vaidmenų L. Laucevičius sukūrė ir kine. Jo kino tarpsnio pradžia – minėtoje klaipėdietiškoje sanatorijoje. Tai vienas, tai kitas režisierius pakviesdavo nusifilmuoti savo juostos epizode. Henrikas Šablevičius buvo pradėjęs statyti „Arkliavagio dukrą“, tačiau filmo nebaigė – jį perėmė Algimantas Puipa. Tuo pat metu prasidėjo aktorių bandymai vaidinti daugiaserijiniame filme „Turtuolis, vargšas...“

L. Laucevičiui, tuo metu 32 metų aktoriui, teko tėvo vaidmuo. Vadinasi, grimo dailininkams reikėjo jį pasendinti dvidešimčia metų. Režisierius Arūnas Žebriūnas Maskvoje vis užtardavo aktorių. Kadangi juosta sukurta SSRS televizijos užsakymu, šios atstovai norėjo pagrindinį vaidmenį skirti rusų aktoriui ir vis kibo prie lietuvio amžiaus.

Vis dėlto Liubomiras pasirodė didžiajame ekrane. „Po šio filmo atsivėrė durys į kitas kino studijas. Turėjau daug pasiūlymų, tačiau keisdavau tik pastatus – dirbau teatre“, – prisiminė jis.

Dabar aktorių nusifilmuoti pakvietė, kaip jis sakė, Vilniaus jaunimas. Kaune šiuo metu Gintaras Varnas stato Gottholdo Ephraimo Lessingo dramą „Natanas Išmintingasis“. „G. Varnas renkasi stiprias pjeses ir pats yra intelektualus, talentingas žmogus. Seniai išsinagrinėjęs „Nataną“ ir tris religijas, jis mums skaito paskaitas“, – repeticijų užkulisius atskleidė Liubomiras.

Vaidino L. Laucevičius ir serialuose. „Taip, teko. Bet žiūrėkime: „Turtuolis, vargšas...“ – kas? Serialas. „Meistras ir Margarita“? Serialas. Neniekinkime jų, kalbėkime, kad reikia geros, rimtos medžiagos. Nors gal tada ne visi žiūrėtų televiziją?“ – abejojo jis.

Kas dvasinga, spaudžia širdį

Atvykęs į Vilnių L. Laucevičius skaitė Kazio Bradūno ir Justino Marcinkevičiaus eiles. Aktoriaus gerbėjai norėjo sužinoti, kada į sostinę bus atvežtas vienas ar kitas spektaklis, kuriame jis vaidina. Klausė, ar yra matęs naujausias klasikos interpretacijas, Oskaro Koršunovo „Tartiufą“. Nors gimė Vilniuje, nuo šio miesto kultūrinio gyvenimo Liubomiras atitrūkęs. Ir daugybę metų lankomiausias kauniečių spektaklis – Rolando Kazlo „Palata“ – negastroliuos. Sukurtas netipinėje Ilgojoje salėje, kur kadaise biro „Smėlio klavyrai“, pastatymas ten ir liks.

„Jūs gi žinote, mano drauge, kad viskas šiame pasaulyje yra nereikšminga ir neįdomu, išskyrus aukštesnį, dvasinį žmogaus proto pasireiškimą“, – L. Laucevičius prisiminė Antono Čechovo citatą, kurią pjesėje daktaras Raginas sako Gromovui. „Šventi žodžiai. Kas dvasinga – meno ar mokslo srityse, – sučiumpa ir suspaudžia širdį. O jei niekas nejaudina ir neįdomu, nėra nieko prasmingo“, – kalbėjo jis.

Kadaise aktorė Dalia Jankauskaitė, Kauno valstybiniame lėlių teatre įkūrusi poezijos klubą, pakvietė kolegą dalyvauti poezijos skaitymuose. Tokius vakarus ji organizuodavo ir kituose miesteliuose. Po tuputį aktorius irgi įsitraukė.

Pats tam nebūtų ryžęsis. „Man poezija atrodo, kaip sakė Leonardo da Vinci, peizažas žodžiais, o peizažas – poezija vaizdu. Tas teisybė. Gerame eilėraštyje daug minties ir išminties, mielai pasiskaitinėju, bet tai nebūna dažnai, – tikino Liubomiras ir pridūrė: – Naujoji poezija man nėra artima. Visi vyresni nemadingi, bet ką padarysi, – aš dar gyvenu!“

„Vis manydavau: jei ne šiandien, tai rytoj gausiu velnių. Jei ne dabar, tai kitąmet tikrai atleis.“

Nepakeičiamas niekšas

L. Laucevičius, paklaustas, ką J. Miltinis pasakytų apie šių dienų teatrą, ilgai svarstė. Viena vertus, šiuolaikinis teatras jam nebūtų priimtinas, nes nėra psichologinis. Prancūziškoji mokykla, kurioje jis mokėsi, nedaug skyrėsi nuo Konstantino Stanislavskio mokymo. O kaip jis buvo mokomas, taip mokė ir savo auklėtinius, su kuriais norėjo pastatyti, kaip sakydavo, keletą puikių spektaklių.

„Tam buvo reikalingi aktoriai, kurie ne tik pasakytų tekstą, o ir suprastų literatūrą. Dabar svarbi ir įdomi forma. Gal tai J. Miltinis priimtų? – klausė Liubomiras. – Gali režisierius tave pastatyti ir ant ausų, bet aktorius turi žinoti, ką kalba, kodėl jis tai sako ir koks jo santykis su personažu. Jei nėra minties, kam tada spektaklis?“

Kaip aktorius yra sakęs viename interviu, svarbiausia, kad kūryboje atsiskleistų išmintis. Juk net patyrusiam artistui sunku sukurti vaidmenį po poros mėnesių repeticijų. „Aktoriai dažnai atvažiuoja dėl vieno spektaklio ir išvažiuoja. Kaip pas gimines – nuvažiuoji, pažiūri, kas dėl ko pykstasi, grįžti ir nebent apkalbi. Anksčiau dėl vieno vaidmens negalėdavai pereiti į kitą teatrą. Meno vadovai daug dirbdavo, kad paruoštų trupę būsimiems spektakliams, – palygino Liubomiras juokaudamas: – Atvažiuoja režisierius ir džiaugiasi: „Laucevičius žudiką tikrai suvaidins – imam. Šitas bus geras meilužis, tiks ši aktorė – štai ir spektaklis.“ Jei aktorius vaidins tik niekšus ir žudikus, pats, žinoma, toks netaps, bet jam bus nuobodu.“

Aktorius pasiilgsta klasikos. Jei vaidmuo sunkus (o tokios dramos repertuare retesnės), nuolat jaučia, kad jo dar nesuvaidino. „Gilesnių dalykų poreikis žiūrovams blėsta: „Pavargau po darbo, noriu atsipalaiduoti, praleidau tekstą, nesuprantu, vėl galvoju apie savo darbą, – kam man viso to reikia?“ Teatre mes augame ir bręstame kaip žmonės“, – įsitikinęs menininkas.