Lina Lužytė stato svajonių „Pilį“
Šią sa­vai­tę re­ži­sie­rė Li­na Lu­žy­tė baigs fil­muo­ti an­trą­jį il­ga­me­tra­žį fil­mą „Pi­lis“. Ta pro­ga ji pa­kvie­tė pa­si­dai­ry­ti po fil­ma­vi­mo aikš­te­lės už­ku­li­sius. „Vil­niaus ki­no klas­te­rio“ pa­vi­li­jo­ne, ku­ria­me at­kur­tas Dub­li­nas, re­ži­sie­rė pa­sa­ko­jo, kaip su­si­do­mė­jo emig­ra­ci­jos te­ma. O fil­mo kop­ro­diu­se­ris Da­vi­das Col­lin­sas ste­bė­jo­si: Ai­ri­jo­je lie­tu­vių emig­ran­tų bend­ruo­me­nė – di­džiau­sia ir pa­ti ty­liau­sia.

„Filmas – apie žmogaus ambiciją tapti tuo, kuo nori, o ne tuo, kuo priverčia būti gyvenimas“, – trumpai apibūdino juostos autorė. Pernai kinuose rodytas L. Lužytės vaidybinis filmas „Amžinai kartu“. Už vaidmenį jame aktorė Gabija Jaraminaitė pelnė „Sidabrinę gervę“.

Juosta – ne vien apie emigraciją, bet ir svajones, siekius, ambicijas, kurias atvykęs į svetimą šalį dažnas atideda į „antrą planą“.

Naujausioje juostoje G. Jaraminaitė vaidina į Airiją emigravusią pianistę, kuri įsidarbina žuvų fabrike. Jos mama (aktorė Jūratė Onaitytė) serga senatvine demencija, moteris, regis, kadaise buvo folkloristė. Vienintelė dukra neketina atsisakyti savo svajonės tapti popdainininke ir išsiruošia į koncertą Ardgilano pilyje. Moniką filme vaidina jaunoji aktorė, aktoriaus Jokūbo Bareikio dukra Barbora Bareikytė.

Davė džiazo

„Tiek daug lietuvių gyvena užsienyje. Ir aš kaip varlė keliauninkė blaškausi iš vienos šalies į kitą, bandžiau gyventi šen bei ten. Pradėjau domėtis emigracija, susitikau su svetur gyvenančiais tautiečiais. Ekonominė paskata, matyt, tėra viena iš šimto priežasčių, kodėl žmonės emigruoja. Reikėjo sukurti kokį nors ženklą, paminklą emigracijai ir tiems tūkstančiams išvykusių lietuvių“, – apie 2015 metais pradėtą rašyti filmo scenarijų pasakojo režisierė.

Liepą kūrybinė komanda lankėsi Airijoje, ten nufilmuota didžioji filmo dalis. Airiško interjero butą, kuriame gyvena trys veikėjos, atkūrė jau Vilniuje. Praėjusį penktadienį G. Jaraminaitė nusifilmavo paskutinėje filmo scenoje, sulaukė režisierės pagyrų, kūrybinės grupės aplodismentų ir sveikinimų.

„Retai taip gyvenime nutinka, bet viskas ėjosi geriau nei tikėjausi. Filmą kuria atsidavusi komanda, tiki juo ir nekantriai laukia premjeros. Su Gabija dirbome anksčiau ir norėčiau kartu dirbti ateityje. Ji – reto talento aktorė. Jūratę žinojau, tačiau atradau pirmąkart, – vardijo L. Lužytė. – O Barbora filmavimo aikštelėje davė džiazo. Mėgstu paruošti namų darbus: parepetuoti, susitarti su aktoriais, ką ir kaip darysime, tik tada eiti į aikštelę. Barbora nuolat įnešdavo ką nors nauja ir netikėta. Turime įvairios medžiagos: filmuotos Airijoje, Lietuvoje, pilyje, gatvėse, kažkokiame prostitučių bare...“

„Retai taip gyvenime nutinka, bet viskas ėjosi geriau nei tikėjausi.“

Ilgai ieškota pilis

Airijoje režisierė aplankė ne vieną pilį – ieškojo tokios, kuri atitiktų vaizduotėje susikurtą statinį. Pilis filme – simbolinė. „Juosta – ne vien apie emigraciją, bet ir svajones, siekius, ambicijas, kurias, atvykęs į svetimą šalį dažnas atideda į „antrą planą“. Tenka dirbti bet ką, kad išgyventum ir turėtum stogą virš galvos. Todėl filme mama dirba fabrike. Bet mergaitė kompromisų dėl savo svajonės nepriima. Sutiktas prodiuseris pakviečia ją groti pilyje, ir ji daro viską, kad ten nuvyktų – įveikia daugybę kliūčių, čia atsiranda kriminalinių atspalvių“, – intrigavo filmo autorė.

Akimirka iš filmavimo užkulisių.

L. Lužytė, anksčiau sukūrusi dokumentiką ir keletą trumpametražių filmų, sakė, kad dažnai pradeda rašyti vieną istoriją, o pabaigia kitą.

„Šįkart buvo kitaip, nes nuo pat pradžių žinojau aplinkybes – emigraciją – ir personažą – trylikametę mergaitę. Nežinojau tik šalies. Bet lietuviai emigrantai sakė, kad Anglijoje per daug gyventojų, kai kurie – arogantiški, Švedijoje ir Norvegijoje šalta, o Airijoje – faina. Žmonės draugiški ir viskas gerai, išskyrus tai, kad lyja“, – kodėl pasirinko Airiją paaiškino Lina.

Jūratė Onaitytė (viduryje) vaidino Gabijos Jaraminaitės mamą ir anksčiau, filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“.

Prisidėjo ir tautiečiai

„Pilis“ – pirmasis Lietuvos ir Airijos bendros gamybos filmas. Jo biudžetas – 1.4 mln. eurų. Kaip pasakojo filmo prodiuseris Kęstutis Drazdauskas, iššūkių buvo daug, nes skiriasi šalių teisinės sistemos. „Daug paprastų dalykų kitąkart pasidaro sudėtingi.

Pavyzdžiui, Airijoje, kad galėtum pasiskolinti banke įkeičiant mokestinę lengvatą, reikia gauti vadinamąją išorinio auditoriaus nuomonę. Airijoje auditorius įvertina biudžetą ir apskaičiuoja, kokio daugmaž dydžio bus mokestinė lengvata. Lietuvoje auditoriai teikia nuomonę apie įvykusį faktą, bet ne apie ateityje numatytą projektą“, – lygino K. Drazdauskas.

Barbora Bareikytė nusifilmavo Tomo Vengrio filme „Gimtinė“. „Pilis“ – antrasis filmas, kuriame vaidina jauna aktorė.

Kita vertus, Airijoje lietuvių neaplenkė geras oras, nors filmo kūrėjai buvo pasiruošę sulaukti lietaus. Airiai juokais juos įspėjo: „Jei čia rodysite filmą, niekas nepatikės, kad jį nufilmavote Airijoje“.

Prieš pradėdami filmavimo darbus režisierė ir prodiuseriai Dubline susitiko su Airijos lietuviais. „Susirinkome, pabendravome, po to pasižiūrėjome Linos filmą „Jau puiku, tik dar šiek tiek“. Savanoriai atėjo filmuotis masinėse scenose, gelbėjo, kai reikėjo surasti automobilių, pervežti rekvizitus. Tautiečiai mus labai palaikė“, – prisiminė Kęstutis.

Jūratė Onaitytė (kairėje) ir Lina Lužytė.

Paklaustas, kuo jam įdomus šis filmas, prodiuseris minėjo tai, kad emigracijoje vaizduojama intelektualų šeima.

„Ekonominių sumetimų vedami inteligentiškos aplinkos žmonės atsiduria kitoje šalyje ir gyvena kitokiomis sąlygomis. Mergaitė, kuri įsivaizduoja, kad taps žvaigžde, susiduria su realybe. Linos kuriama estetika – įdomi. Ji turi savitą manierą, stato ilgas scenas, kurias sugeba nufilmuoti vienu kadru, todėl jos atrodo tikroviškai. Su nerimu ir viltimi laukiame šio filmo“, – sakė kino kompanijos „Artbox“ įkūrėjas ir grupės „Skylė“ fleitininkas K. Drazdauskas.

Režisierė peržiūri nufilmuotą sceną.

Lietuvių – daugiau nei manyta

Vilniuje lankėsi ir filmo koprodiuseris D. Collinsas. Jis stebėjosi, kad lietuvių bendruomenė Airijoje yra didelė ir tyli. Apie ją D. Collinsas daugiau sužinojo tik susipažinęs su L. Lužytė. Pasižiūrėjo „Amžinai kartu“, perskaitė antrojo filmo scenarijų.

„Pamaniau, kad emigranto patirtis – svarbi tema. Tik tada sužinojau, kad Airijoje gyvena daugiau nei 80 tūkst. lietuvių. Jie gana kuklūs, regis, anksčiau jų nė nepastebėjau. Po truputį ėmė aiškėti, kad kai kurie žmonės, kuriuos sutinku, yra atvykėliai iš Lietuvos. Todėl po šio filmavimo noriu nuvykti pasidairyti po galerijas, nusipirkti lietuviškų knygų ir pažinti jūsų kultūrą“, – planavo D. Collinsas.

Filme – trijų kartų moterys emigracijoje.

Filmo prodiuseris Airijoje atsakingas už jo platinimą šioje šalyje. D. Collinsas teigė norintis, kad filmas būtų rodomas didžiuosiuose kino festivaliuose.

„Tai ne komercinis, o autorinis filmas. Finansinis pasisekimas, žinoma, yra laukiamas rezultatas. Tačiau kiną kuriame ne dėl to. Manau, Lina yra talentinga režisierė. Ji turi balsą, surinko gerą aktorių grupę, puikiai bendrauja. Man malonu prisidėti prie jaunos meninininkės kūrybos – pristatyti ją, pavyzdžiui, „Berlinalėje“, Kanuose. Taip pat – skleisti žinią, kad žiūrovai nors porai valandų atkreiptų dėmesį į filmą. Paskui jie eis žiūrėti kito filmo, nes šiais laikais kine – kaip laukiniuose Vakaruose“, – kalbėjo airis.

Pasiruošimas filmavimui.

Vestuvių nenužudė

Šiemet pasirodys Tomo Vengrio filmas „Gimtinė“, kuriame B. Bareikytė sukūrė debiutinį vaidmenį. Jis nufilmuotas praėjusią vasarą. „Tada žinojau, kad šią vasarą filmuosime „Pilį“. Kelionės į Airiją laukiau dvejus metus. Keista – ji taip greit prabėgo, grįžome ir liko vos dvi filmavimo pamainos. Paskui – jokių planų“, – sakė Barbora, jau galinti palyginti poros režisierių darbo metodus.

Filmo prodiuseris – kino kompanijos „Artbox“ įkūrėjas, muzikantas Kęstutis Drazdauskas.

„Pamėgau šią veiklą ir pamilau čia dirbančius žmones. Man svarbu, kad režisierius leistų pačiai interpretuoti scenarijų, kad galėtume padiskutuoti. Dabar žiūrėdama filmus kartais pagalvoju: „Galbūt žinau, kaip jie nufilmavo šią sceną“. Anksčiau nesusimąstydavau“, – po dienos darbų kino aikštelėje svarstė aktorė.

„Vilniaus kino klasterio“ pavilijone atkurta Dublino panorama.

Kūrėjams įsiminė vestuvių filmavimo scena. „Atrodytų, kas čia – vyksta vestuvės, vieni šoka, kiti išgėrinėja. O nufilmavome tokią sceną, kad sustabdžius kameras aktoriai toliau šoko ir dainavo. Tokių epizodų svarbu „nenužudyti“, leisti įvykti šiam stebuklui ir jį „pagauti“, – pasakojo L. Lužytė.

Kaip ji sakė, muzika nuo mažens buvo jos svajonių pilis. „Visą gyvenimą mėgau muziką, mokiausi klasikinės gitaros, grojau būgnais. Todėl šiuo filmu truputį „groju“. Iki šiol svajoju nueiti pas vokalo mokytoją, kad išgirsčiau, jog neturiu klausos ir negaliu dainuoti“, – juokėsi pašnekovė.

O jei išgirs, kad dainuoti gali? „Tada dainuosiu“, – tikino režisierė. Planuojama, kad L. Lužytės „Pilis“ kinuose pasirodys 2019 metų rudenį.