Lina Ever atrado Kelią ir ketina juo eiti toliau
Ber­ly­ne gy­ve­nan­ti ra­šy­to­ja Li­na Ever (Ne­ver­bic­kie­nė) per­nai ru­de­nį kar­tu su ku­ni­gu Al­gir­du To­lia­tu ir fo­to­me­ni­nin­ku Al­gi­man­tu Alek­sand­ra­vi­čiu­mi lei­do­si į pi­lig­ri­mi­nę ke­lio­nę dai­li­nin­kų ro­man­ti­kų ka­dai­se pa­mėg­tu ir iš­gar­sin­tu Dai­li­nin­kų ke­liu (Ma­ler­weg) Sak­so­ni­jos Švei­ca­ri­jo­je. Taip gi­mė nau­ja L. Ever kny­ga „Ke­ly­je. 100 000 žings­nių su ku­ni­gu Al­gir­du To­lia­tu“, ku­rią iš­lei­do lei­dyk­la „Ty­to al­ba“.

Tai jau penktoji autorės knyga. Žurnalistė, viešųjų ryšių konsultantė, vertėja rašytojos profesijos link ėjo ilgai. Tačiau L. Ever įsitikinusi, kad viskas prasideda nuo sprendimo pradėti. „Atsisėdi, pradedi rašyti. Ir nesustoji nei išleidęs pirmą, nei antrą, nei ketvirtą kūrinį. Vieno romano autorių yra nemažai, bet rašytoju gali vadintis tik tada, kai iš tiesų didžiąją dalį dienos skiri rašymui ar redagavimui“, – teigė ji ir pridūrė, kad šį darbą reikia mėgti, nes kitaip bus kančia.

Linos Ever naujausioje knygoje daugelis dalykų tikri: čia ji nesislepia už herojų, bando perteikti savo jausmus, patirtis, virpinančias mintis.

O populiarių romanų autorei savo tekstus netgi redaguoti patinka, prie jų ilgėliau pasikrapštyti – šitaip pabėganti iš realaus pasaulio.

Vaikystėje L. Ever buvo šiek tiek vienišas vaikas – ryte rijo knygas ir daugiau gyveno knygų pasaulyje nei realiame. Tėtis supažindino su klasikais, daug pasakodavo apie rašytojus, skirtingas epochas... „Tėvuko laiškai iš lagerio – puikus epistoliarinės literatūros pavyzdys. Užaugau tarp gausybės knygų, jaunystėje skaičiau visokius sudėtingus kūrinius, eiliavau šiek tiek“, – prisiminė pašnekovė.

Būsimai rašytojai labai patiko pasakos, – jos prisidėjo prie pasaulėjautos formavimosi. „Mokykliniais metais net rašiau pasakas. Skyriau vienam berniukui, kuriam nedrįsau prisipažinti apie jausmus. Bet atrodo, kad jis to nesuprato, – nusijuokė ji. – Rašyti pasakas taip patiko, kad tuomet netgi buvau nusprendusi tapti vaikų rašytoja.“

Jau vėliau, dirbdama žurnaliste, viešųjų ryšių konsultante, rašė įvairius tekstus. Dirbti teko daug ir sunkiai, o namie laukė buitis, du vaikai, – prisėsti prie didesnės apimties kūrinio tiesiog nebuvo kada. „Tik laukdamasi trečiojo vaiko, pagranduko, apsisprendžiau nebetarnauti kitiems, o daryti tai, ką visą gyvenimą norėjau – rašyti“, – atvirai kalbėjo L. Ever.

Artimas kūrybinis pasaulis

Iš Panevėžio kilusi rašytoja jaunas dienas leido šokdama liaudies šokius, lankydama muzikos mokyklą – baigė kanklių specialybę. „Panevėžys buvo labai įdomus – toks tikras priešybių miestas su intensyviu kultūriniu gyvenimu ir nesuvaldytomis nusikalstamo pasaulio grupuotėmis“, – šaržavo ji.

Kultūrinę miesto pusę Linai pažinti padėjo jos tėtis – gydytojas, fotografas, Fotomenininkų sąjungos narys. Jis dukrą dažnai vesdavosi į parodų atidarymus, teatro premjeras.

„Mano tėtis buvo vaikų gydytojas ir kūdikių namų vadovas (dabar jo vardu pavadinti Panevėžio Algimanto Bandzos vaikų globos namai). Mama taip pat labai norėjo, kad aš eičiau jo pėdomis“, – kalbėjo L. Ever.

Tačiau pasirinkdama profesiją suprato, kad artimesnis bei įdomesnis vis dėlto yra kūrybinis pasaulis. „Kadangi visada labai patiko rašyti ir fotografuoti, tarsi savaime pasirinkau žurnalistikos studijas. Nors visi sakė, kad būčiau buvusi labai gera daktarė“, – šypsojosi pašnekovė.

Paklausta, kokios apėmė emocijos išleidus pirmąją savo knygą („Objektyve meilė“, 2014), L. Ever tai palygino su pirmo kūdikio gimimu – apimanti įvairi jausmų skalė. Ji visada prisiminsianti tą dieną, kai gavo iš leidyklos laišką, kuriame rašoma, kad jiems patiko rankraštis – nori išleisti knygą. „Laukiau komentarų, atsiliepimų, recenzijų... Bet greitai supratau, kad tapti pastebimam lietuviškose lentynose ne taip jau paprasta, jei nesi televizinis veidas, nevaikštai po fotografuojamus vakarėlius“, – sakė Lina ir pridūrė, kad rašytojų bendruomenė į rašančius žurnalistus irgi reaguojanti santūriai. Tuomet nusprendusi, kad jos, kaip rašytojos, kelias bus ilgas ir nuoseklus. Tyliai ramiai prisijaukinsianti savo skaitytojus.

Rašytoja jau ne vienus metus gyvena, dirba ir kuria Berlyne. Su šeima – vyru Renatu ir jauniausiuoju sūnumi Benu.

Sutuoktinių pora kartu jau dvidešimt aštuoneri metai. Abu studijavo universitete, vėliau dirbo viename dienraštyje. „Berlynu susižavėjome iš pirmo žvilgsnio. Dažnai sugrįždavome, visada svajojome kurį laiką pagyventi. Kai abu vyresni vaikai baigė mokyklą, supratome, kad tas tinkamas laikas jau atėjo – ir štai, tas mūsų „pagyventi“ užtruko šešerius metus, jaunėlis čia jau lanko trečią klasę“, – pasakojo L. Ever.

Dukra Ugnė – architektė, gyvena Vilniuje, o vyresnėlis sūnus Paulius filmuoja, kuria trumpametražius filmus, keliauja po visą pasaulį. Šiuo metu gyvena Barselonoje.

„Kelyje“ išvedė į kelią

L. Ever dienos kupinos įspūdžių – veda ekskursijas po Berlyną ir Potsdamą. O ši veikla prasidėjo nuo knygų. Kai pasirodė romanas „Ruduo Berlyne“, atsirado žmonių, kurie prašė parodyti knygoje aprašytąjį Berlyną. „Vieniems parodžiau, kitiems, o tada gandas kažkaip pasklido ir be jokios reklamos. Ir „Kelyje“ išvedė mane į kelią. Šiemet tuo pačiu maršrutu vedžiau dvi keliautojų grupes iš Lietuvos. Norinčiųjų jau nemažai ir kitiems metams, tai turbūt teks eiti vėl“, – svarstė rašytoja.

Ji neretai sulaukia pasiūlymų ką nors išversti, tad atsiduoti rašymui pavyksta ne kasdien. „Žurnalistinius tekstus galiu rašyti bet kur, nors ir tramvajaus stotelėje, tinklaraščio įrašai atsiranda kavinėse, o prie knygos galiu sėsti tik namie, tik tyloje ir tik pailsėjusia galva. Nerašau naktimis, stengiuosi rašymui skirti produktyviausią dienos dalį“, – apie kūrybos procesą kalbėjo autorė.

L. Ever, kunigas A. Toliatas ir fotomenininkas A. Aleksandravičius piligriminės kelionės Dailininkų keliu per penkias dienas nuėjo 65 kilometrus (100 tūkst. žingsnių) kalbėdamiesi apie Dievą, žmogų ir gamtą. Kam reikalingas kelias, kaip rasti drąsos juo žengti sąmoningo gyvenimo link? „Iš tiesų po kelionės supratau, kaip gera yra išeiti į kelią, palikus visą buitį, įprastą save. Išeiti su žmonėmis, apie kuriuos nedaug žinai, ir kurie tave mažai pažįsta. Kaip smagu, kai gali atvirai pasikalbėti apie bendražmogiškus dalykus, džiaugtis, juokauti ir čia pat vėl grįžti prie rimtų temų“, – dalijosi patirtimi pašnekovė.

Rašytoja prisipažino išsiilgusi tokių rimtų, prasmingų pokalbių apie būtį. Ji supratusi: esame atpratę kalbėtis rimtomis temomis, daug laiko leidžiame tiesiog taukšdami, dangstydamiesi įvairiais įvaizdžiais. „Ką tik vedžiau grupę Dailininkų keliu. Paskutinę dieną pasiūliau visiems valandą žingsniuoti ir atsiveriančiais vaizdais grožėtis visiškoje tyloje. Pojūčiai buvo tokie stiprūs, kad visi tą valandą prisiminė kaip magiškiausią kelionės momentą. Gyvenimo grožis atsiveria labiausiai, kai mes apie jį nekalbame“, – pabrėžė kūrėja.

Ji atvira – naujausioje dienoraščio pobūdžio knygoje daugelis dalykų tikri. Čia nesislėpta už herojų, bandyta perteikti savo jausmus, patirtis, virpinančias mintis ir idėjas. „Bet, žinote, nė vieno atmintimi negalima pasikliauti, tad ir mano prisiminimai yra labai subjektyvūs. Tikiu, kad kunigas ir fotografas po šios kelionės būtų parašę visai skirtingus dienoraščius“, – svarstė Lina.

Laisvalaikiu rašytoja mėgsta skaityti įvairius kūrinius. Jai taip pat patinka vaikščioti, važiuoti dviračiu, vaikštinėti kalnuose, nakvoti palapinėje ar su vaiku žaisti stalo žaidimus, kartu eiti į biblioteką... Stebi ir miesto gyvenimą, eina į renginius, kartais tiesiog ištirpsta minioje arba užsuka į draugų rengiamą vakarėlį. O sekmadienius leidžia neskubėdama, berlynietiškai – miesto kavinėse ir parkuose.