Lietuvos švietimas tautininkų ir katalikų varžybose
Is­to­ri­kas Dan­gi­ras Ma­čiu­lis yra ge­rai ži­no­mas tau­ti­nin­kų re­ži­mo vyk­dy­tos ma­sių in­dok­tri­na­ci­jos, jų na­cio­na­liz­mo, kul­tū­ros po­li­ti­kos, ko­lek­ty­vi­nės lie­tu­vių at­min­ties vaiz­di­nių tar­pu­ka­rio Lie­tu­vo­je ty­ri­mais. Kny­go­je Tau­ti­nė mo­kyk­la: Žvilgs­nis į tau­ti­nin­kų švie­ti­mo po­li­ti­ką re­kons­truo­ja­ma tau­ti­nin­kų švie­ti­mo po­li­ti­ka, ana­li­zuo­jant tris švie­ti­mo erd­vės dė­me­nis – mo­kyk­lą, mo­ki­nius ir mo­ky­to­jus (p. 12).

Autoriaus švietimo sistemos santykio su valstybe analizė sunerta ant katalikų inicijuotų kultūrinės autonomijos projektų pristatymo ir tiek kairiųjų, tiek tautininkų atsako į juos ašies. Pirmasis iš šių projektų buvo kun. Petro Būčio švietimo koncepcija (1917). Ugdymo sistemos pobūdis tapo aštrių diskusijų tarp krikščionių demokratų ir kairiųjų (liaudininkų ir socialdemokratų) objektu seimuose. Kairieji pasisakė už valstybines mokyklas, už teisę vaiko ugdymą apspręsti valstybei, tuo tarpu krikdemai – už Bažnyčios globojamas privačias konfesines mokyklas. Krikdemams pavyko įtvirtinti nuostatą apie „privilegijuotą konfesinių mokyklų padėtį“ konstitucijoje (p. 23). Daug pastangų katalikams reikėjo įdėti ir siekiant išsaugoti aukštesniąsias mokyklas, įsteigtas katalikiškų draugijų, bet tik iš dalies jų finansuojamas. Ne tik ideologiniais, bet ir racionaliais mokyklų tinklo ir veiklos optimizavimo motyvais buvo grindžiami šių mokyklų suvalstybinimo planai, į kuriuos katalikai (Stasys Šalkauskis ir Kazys Pakštas) atsakė kultūrinės autonomijos projektais (p. 32–34).

Knygoje atskleisti ryškiausi tautininkų švietimo politikos bruožai. Vis dėlto kelia abejonių kai kurios autoriaus darbo prielaidos.

1927 m. valdžioje įsitvirtinę tautininkai, kaip ir kairieji, iš karto ėmė reikšti pretenzijas katalikiškų draugijų administruojamoms aukštesniosioms mokykloms dėl „partiškumo“ ir profesinio pasirengimo stokos, mažino jų finansavimą ir nuosekliai žengė jų nacionalizavimo keliu. Valdžiai čia daug padėjo „balsas iš apačios“ – mokinių tėvų siekis turėti pigesnes valstybines gimnazijas. Gindamos savo mokyklas katalikiškos draugijos apeliavo į vyskupus, ragindamos paskelbti jas konfesinėmis. Vis dėlto efektyviai jas ginti trukdė tai, kad pačios draugijų mokyklos nenorėjo tokio statuso – jos būtų turėjusios atsisakyti nekatalikų moksleivių ir valstybės pašalpų.

Tautininkų pastangos sutelkti ugdymą valstybės rankose išplaukė iš jų programinio siekio sukurti tautinę mokyklą, turinčią „išugdyti naują lietuvį, kuris būtų ištikimas lietuviškojo nacionalizmo idealams“ (p. 63). Itin didelis dėmesys buvo skiriamas pradinei mokyklai, pasiekdavusiai didesnę dalį jaunosios kartos. Imti akcentuoti lituanistiniai dalykai. Nekreipiant dėmesio į katalikų aktualizuotą kultūrinės autonomijos klausimą (Prano Dielininkaičio disertacija Valstybė ir auklėjimas (1933) ir 1936 m. jaunųjų katalikų deklaracija), toliau buvo tęsiamas ugdymo srities centralizavimas. Ugdymo monopolizavimą užbaigė 1938 m. konstitucija.

Režimo santykis su jaunimo organizacijomis atskleidžiamas per požiūrį į ateitininkus. Moksleivių dalyvavimo politinėje veikloje ribojimo pedagoginiais sumetimais tendencijos išryškėjo jau krikdemų laikais. Tautininkams įsitvirtinus valdžioje, ateitininkų veiklos draudimo mastai dar labiau stiprėjo. Vis labiau matomas ateitininkų išstūmimo iš mokyklų procesas vedė prie stiprėjančios režimo ir katalikų visuomenės konfrontacijos. Konflikto apogėjus buvo pasiektas Švietimo ministerijai 1930 m. uždraudus moksleivių organizacijų veikimą mokyklose. Bažnyčia į tai atsakė grasinimu „mobilizuoti visus Lietuvos katalikus ateitininkų teisėms apginti“ (p. 127).

Atsivėrusiai tuštumai mokinių socializacijos srityje užpildyti šalia tautininkų jaunimo organizacijos „Jaunoji Lietuva“ reikėjo mokyklose veikiančios organizacijos. Ja tapo Lietuvos skautų sąjunga. Valdžiai teko ieškoti ir kitų priemonių jaunimo religiniams ir profesinio ugdymo poreikiams patenkinti: mokyklose buvo kuriami religiniai ir dalykiniai būreliai, o kaimo jaunimui – jaunųjų ūkininkų rateliai. Tuo tarpu moksleiviams ateitininkams beliko veikti slaptai. Tokia neapibrėžta situacija vargino ir režimą, ir katalikų visuomenę. Tautininkams atmetus Naujosios Romuvos siūlomą kompromisą, ateitininkų klausimas toliau buvo sprendžiamas episkopato ir valdžios derybose. Valdžia siūlė Katalikų akcijos būrelius, tačiau jų veikla negalėjo peržengti mokyklos ribų. Vyskupams tai buvo nepriimtina (p. 184–186). Tad ateitininkų situacija nesikeitė.

Konservatyvioje kaimo visuomenėje mokytojas disponavo didžiuliu autoritetu, kurį režimas bandė išnaudoti suteikdamas mokytojui „tautos ugdymo misiją“.

Trečdalis knygos skirta mokytojo temai. Konservatyvioje kaimo visuomenėje mokytojas disponavo didžiuliu autoritetu, kurį režimas bandė išnaudoti suteikdamas mokytojui „tautos ugdymo misiją“. Kaime mokytojas susidurdavo su senuoju parapijos autoritetu – kunigu. Taip režimo ir Bažnyčios konfliktas „“nusileidęs“ iki parapijos, virto autoritetų konfliktu“ (p. 236). Valdžia, neoficialiai laikydama mokytojus savo atstovais kaime, itin rūpinosi mokytojo autoritetu, bet ir kėlė jam aukštus dorovinius reikalavimus, vertė mokytojus bendradarbiauti su režimu, tapti jo „bendražygiais“. Mokytojas buvo priklausomas nuo valdžios: karjerą galėjo nulemti religinės, politinės simpatijos. Mokytojams kontroliuoti ir ideologiškai indoktrinuoti buvo įkurta Lietuvių mokytojų tautininkų sąjunga.

Knygoje atskleisti ryškiausi tautininkų švietimo politikos bruožai. Vis dėlto kelia abejonių kai kurios autoriaus darbo prielaidos. Įvade tautininkų valdžia apibūdinama kaip nacionalizmo ideologiją išpažįstantis politinis režimas, siekęs švietimo sistemos, kryptingai ugdančios „tautinės valstybės piliečius“ (p. 10). Mačiulis formuluoja prielaidą, kad tautininkų valdžia siekė „valstybės rankose sukoncentruoti ugdymo monopoliją“ (p. 12). Šioms tautininkų pretenzijoms priešinama katalikų siekiama kultūrinė autonomija – principas, pagal kurį „religinė ar pasaulėžiūrinė bendruomenė turi teisę savarankiškai spręsti savo narių švietimo klausimus“ (p. 12). Taigi laikomasi tokios schemos: tautininkų nacionalizmas ir valstybės totalumo ugdymo srityje siekis versus katalikų nenacionalizmas ir pasaulėžiūrinis demokratiškumas. Kyla klausimas, kiek tokia schema pagrįsta, t. y. ar tarpukaryje išimtinai tik tautininkams buvo būdingas nacionalizmas bei ugdymo monopolizavimo tikslai ir ar katalikų visuomenė gali būti apibūdinama tik per katalikybės gynimo siekį ir pasaulėžiūrinių grupių apsisprendimo teisės (sąžinės laisvės principo) pripažinimą. Tiesa, knygoje atkreiptas dėmesys į dvasininkijos skeptiškumą kultūrinės autonomijos atžvilgiu, konstatuojami skirtumai tarp krikdemų (pasisakiusių tik už konfesines mokyklas) ir katalikų intelektualų (pripažinusių visų pasaulėžiūrinių grupių teisę turėti savo mokyklas), tačiau pagrindinių prielaidų tai nekeičia. Vis dėlto realybė buvo sudėtingesnė: tarpukaryje atviroji katalikybė, prioritetą teikianti vidiniam asmens apsisprendimui ir respektuojanti jo sąžinės balsą, dar tik grūmėsi su senąja eksliuzyvizmo samprata (tradicine katalikybe).

Nacionalizmo dėmuo krikščionių demokratų (LKDP) ideologijoje ir praktikoje nekelia abejonių. Pasak Artūro Svarausko „Nacionalizmas [...] tapo [LKDP] politinės veiklos varikliu, o Bažnyčios ir religijos gynimas [...] vaidino ne vienintelį vaidmenį“ (Artūras Svarauskas, Krikščioniškoji demokratija nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940): Politinė galia ir jos ribos, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2014, p. 55). Ketvirto dešimtmečio antroje pusėje lietuvių katalikų visuomenės veidą apsprendę jaunieji katalikai dar ryžtingiau atsiribojo nuo senojo tradicinio ekskliuzyvizmo. „Tai buvo sąžinės laisvės deklaracija“, – taip kun. Fabijonas Kemėšis apibūdino 1936 m. deklaraciją „Į organiškosios valstybės kūrybą“ (Fabijonas Kemėšis, Politinės reorganizacijos pagrindai, in: LYA, f. K-1, ap. 58, b. aP-16071, l. 25–12). Tačiau jaunieji katalikai dar labiau sugriežtino krikdemų nacionalizmą, paversdami jį programiniu. Antano Maceinos, suformulavusio „krikščioniškojo nacionalizmo“ sąvoką, įsitikinimu „padaryti mūsų valstybę tautine prasme totalinę [...], apsivalyti nuo svetimtautiškų priemaišų, [...] padaryti mūsų valstybę lietuvišką yra visų mūsų uždavinys“ (Antanas Maceina, „Tauta ir valstybė“, in: Antanas Maceina, Raštai, t. 12, Vilnius: Mintis, 2007, p. 62).

Krikdemų etnocentrinę švietimo politiką liudija Švietimo ministerijos nusistatymas drausti lietuvių tautybės asmenų mokymąsi tautinių mažumų mokyklose ir jos reikalavimas (1923) pateikti žinias apie mokinių ir jų tėvų tautybę ir tėvų einamas pareigas (Benediktas Šetkus, „Lietuvos vyriausybės požiūris į lenkų tautinės mažumos mokyklas Lietuvoje 1919–1940 m.“, in: Lietuvos rytai, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993, p. 210–211). Tautiškumas buvo ryškus katalikiškų mokyklų mokymo turinyje, vadovėliuose, Šalkauskio ir Maceinos tautinio ugdymo koncepcijose. Jaunasis katalikas mokytojas Juozas Ambrazevičius 1933 m. pabrėžė: „iš lietuviškos mokyklos išėjęs lietuvis turėtų jausti, galvoti ir norėti lietuviškai. Jis turėtų pasijusti esąs ir suprasti privaląs būti mažučiu narveliu to organizmo, kuris vadinasi tauta“ (Lietuvos mokykla ir pedagoginė mintis 1918–1940 m.: Antologija, t. 3, Vilnius: Mintis, 1996, p. 99).

Yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad krikdemų pasisakymą už privačias mokyklas sąlygojo tik minimali jų persvara seimuose ir stipri Bažnyčios struktūra, pajėgi užtikrinti autonomiškos švietimo sistemos egzistavimą. Todėl kai tik krikdemams pavyko suformuoti stabilias vyriausybes (1924–1926), Švietimo ministerija pagal 1925 m. atliktus „Pradinių mokyklų įstatymo“ pakeitimus įvedė centralizuotą mokyklų administravimą. Taigi iš konservatyviosios katalikų visuomenės pusės konfesinių mokyklų konceptas (kaip kultūrinės autonomijos dalinis įgyvendinimas) pasirinktas dėl pragmatiško susitaikymo su realia pasaulėžiūrine situacija ir noro bent daliai vaikų garantuoti griežtai konfesinį ugdymą.

Konservatyvi katalikybė buvo ryškiai matoma liaudies religingume, tačiau toks senuoju pasaulėvaizdžiu grindžiamas tikėjimas kito, veikiamas naujų idėjų, skleidžiamų modernios visuomenės institutų (mokyklos, spaudos, radijo). Tai rodo vykus prieštaringą procesą – viena vertus, sekuliarizaciją ir nutolimą nuo Bažnyčios, kita vertus, lietuvių katalikybės atsivėrimą krikščioniškajai gelmei, atsisakant tradicinio ekskliuzyvistinio ribotumo, tačiau išliekant Bažnyčios dalimi ir keičiantis kartu su ja. Tautininkai, kurių pasaulėžiūroje krikščionybės ašis ryški, buvo šio prieštaringo proceso vaisius (labiau atspindėdamas sekuliarią jo pusę), kita vertus, ir pats skatino šį procesą. Nebuvo išimtis ir tautininkų nacionalizmas. Neseniai susiformavusi modernioji lietuvių tauta ir negalėjo būti kitokia kaip etnocentrinė. Reikėjo žiauraus karo patyrimo, kraujo marių, komunizmo išgyvenimo, kad XX a. pabaigoje atsiskleistų krikščioniškojo ir humanistinio universalizmo pradai, saugoti Bažnyčios ir socialiai jautrių bei liberalių grupių.

Reziumuojant galima daryti išvadą, kad Dangiro Mačiulio knygoje atskleidžiami tautininkų švietimo politikai būdingi bruožai – ugdymo monopolizavimas valstybės rankose, siekiant išugdyti nacionalizmo idealams ištikimą ir režimui lojalų lietuvį. Vis dėlto labiau niuansuotas požiūris į katalikų visuomenės santykį su nacionalizmu ir sąžinės laisve bei didesnis dėmesys mokymo programoms, dalykams ir juose įkūnytiems vaizdiniams galbūt būtų leidęs išryškinti dar gilesnius ir, galimas dalykas, esmingesnius tautininkų švietimo politikos aspektus.