Lietuvių kalbos supratimo standartus keičianti monografija
Vil­niaus uni­ver­si­te­to Fi­lo­lo­gi­jos fa­kul­te­to (VU FLF) pro­fe­so­rius dr. Vy­tau­tas Kar­de­lis ne­se­niai iš­lei­do lie­tu­vių kal­bos su­pra­ti­mo stan­dar­tus lau­žan­čią mo­nog­ra­fi­ją. Ne­ti­piš­kas ir pro­fe­so­riaus spren­di­mas kny­gą leis­ti vien elek­tro­ni­niu for­ma­tu.

Mokslininko monografija „Arealinis tipologinis lietuvių tarmių kompleksiškumas. Aukštaičiai“, kitų filologų nuomone, keičia įsigalėjusias taisykles. Knygoje profesorius V. Kardelis išdėsto visiškai naują požiūrį į lietuvių kalbos tarmių tyrimus.

– Kuo ypatinga jūsų monografija?

– Svarbiausias šios monografijos tikslas – išjudinti ne tik dialektologų bendruomenės, bet ir kitų sričių lingvistų diskusijas, kurių pastaruoju metu, man regis, tikrai trūksta. Ir būtinai turiu pridurti – konstruktyvias diskusijas. Mat svarbiausia šios monografijos mintis yra į lietuvių kalbos plotą pažvelgti šiek tiek kitaip, negu tai buvo daroma iki šiol.

Manau, kad lietuvių dialektologijos siekiamybė turėtų būti požiūrių įvairovė ir, žinoma, tarpdalykiškumas. Tik taip mes galėsime matyti objektyvią dabartinės lietuvių kalbos padėtį.

– Kodėl apskritai nusprendėte rašyti tokią monografiją?

– Nuo pirmosios mano monografijos „Šiaurės rytų aukštaičiai vilniškiai: ribos ir diferenciacija“, kurią publikavau 2009 m., prabėgo beveik dešimtmetis. Per jį gerokai pasikeitė mano požiūris ne tik į dialektologiją, bet ir į lingvistiką apskritai.

Vis dar yra nuomonių, kad dialektologija kalbotyroje yra tam tikras marginalas. Tačiau, mano supratimu, būtent dialektologija leidžia pamatyti išsamesnį, platesnį ir bendresnį lietuvių kalbos vaizdą. Tie, kas domisi dialektologija, jau turbūt pastebėjo joje įsivyraujančias naujas teorines ir metodologines kryptis, diskusijas, linkusias į tarpdalykiškumą. Tą gerai parodė ir 2018 m. liepos mėnesį Vilniuje vykusio IX tarptautinio dialektologijos ir geolingvistikos kongreso (SIDG) darbas.

– Kokia kryptimi juda tokie tyrimai Lietuvoje?

– Lietuvių dialektologijos tyrimai aiškiai modernėja ir ima vis mažiau atsilikti nuo Vakarų lingvistikos. Formuojasi naujos tyrimų kryptys: perceptyvioji dialektologija, tarmiškumo matavimas, dialektometrija, plėtojami sociolingvistiniai tyrimai. Žinoma, niekur nedingo tradicinės lietuviškosios dialektologijos mokyklos darbai ir šiokia tokia jų tąsa. Bet įvairovė, kaip minėta, visada yra gerai.

Daugelis sako, kad jūsų monografija yra šviežio oro gūsis. Ar galėtumėte trumpai papasakoti apie ją ne specialistams?

Kaip tas gūsis pasisuks, bus matyti ateityje. Tikiuosi, kad susilauksiu ir kritikos, ir pritarimo. Bet vienas iš monografijos tikslų ir yra toks – paprovokuoti diskusiją, išjudinti nusistovėjusį vandenį. Ši monografija skirta lingvistų bendruomenei, bet ją rašydamas daug galvojau ir apie studentus, kurie, tikiuosi, ją skaitys. Galvojau ir apie perspektyvą – gal kai kurios teksto mintys paskatins imtis naujų tyrimų ir formuoti dar kitokį požiūrį į lietuvių kalbos plotą.

Pirmoji monografijos dalis, tikiuosi, bus nesunkiai įkandama ir plačiajai visuomenei. Joje stengiausi parodyti kiek platesnį tyrimų kontekstą, be to, ji yra tiesiogiai susijusi su mėginimu pateikti naujus metodus lietuvių kalbos ploto tyrimams, pakeisti žiūros tašką.

Apskritai šią monografiją reiktų traktuoti kaip bene pirmąjį mėginimą tirti lietuvių kalbos tarmių kompleksiškumą, atsisakant minties apie įprastas tarmių skiriamąsias ypatybes. Svarbiausia šios dalies mintis – paklibinti įsigalėjusią nuomonę apie itin didelę ir unikalią lietuvių tarmių diferenciaciją. Monografijoje pasukau kita kryptimi – man buvo kur kas įdomesni panašumai nei skirtumai. Antrojoje monografijos dalyje, jau remdamasis atitinkama lingvistine technika (fonologija), mėginau parodyti, kad tradicinė nuomonė apie itin susiskaldžiusį lietuvių kalbos plotą gali turėti alternatyvą.

Gal kai kuriuos skaitytojus nustebins, bet knygoje jie neras dialektologijos darbams įprastų žemėlapių. Galiu tik pasakyti, kad žemėlapių ir kitų vizualizacijos priemonių atsisakiau visiškai sąmoningai. Tokį patį sąmoningą pasirinkimą padariau ir dėl antro dalyko: monografijoje labai nedaug pavyzdžių. Kodėl taip pasielgiau, skaitytojas supras perskaitęs knygą.

– Akivaizdu, kad pradedate naują kryptį lietuvių kalbos tarmių tyrimams?

– Kiek ta kryptis bus aktuali ir ar jai pritars kolegos, taip pat parodys laikas. Tačiau žiūrint į tyrimų perspektyvą ir turint galvoje šią monografiją, tikrai galima nupiešti tam tikrą viziją – šios monografijos tęsinį.

Greta aukštaičių tarmės (monografijoje ją vadinu diasistema) reikėtų dar ištirti žemaičių tarmę ir apibendrinti abu tyrimus. Jeigu atsiras abiejų lietuvių kalbos diasistemų bendras vaizdas, kitas žingsnis būtų „Lietuvių kalbos atlaso“ atnaujinimas. Viskas turi persikelti į skaitmeninę „Lietuvių kalbos atlaso“ versiją, o toks atnaujinimas būtų pagrindas tolesniems tyrimams. Tolimesnis ir visiškai konkretus darbas būtų tiek senojo, tiek atnaujinto „Lietuvių kalbos atlaso“ kompleksinis ir tarpdalykinis – dialektometrinis tyrimas.

Todėl monografijos pabaigoje dialektologų bendruomenės diskusijai pasiūlau tam tikrą perspektyvinį tyrimų planą. Ir jeigu jis būtų išdiskutuotas ir įvykdytas, tai gauti rezultatai, mano supratimu, duotų išsamesnį ir objektyvesnį lietuvių kalbos ploto vaizdą.

Profesoriaus V. Kardelio monografiją nemokamai EPUB formatu galima parsisiųsti iš Vilniaus universiteto leidyklos tinklalapio.