Lietuvių berniuko kino odisėja
Rug­sė­jį Geor­ge'as Mi­kel­lis (Jur­gis Mi­ke­lai­tis) Lie­tu­vos mu­zi­kos ir tea­tro aka­de­mi­jos (LMTA) stu­den­tams įtei­kė dvi sa­vo var­do sti­pen­di­jas. Ta pro­ga 89-erių lie­tu­vių kil­mės ki­no ir tea­tro ak­to­rius, ra­šy­to­jas vie­šė­jo Vil­niu­je.

G. Mikellio stipendiją šiemet pelnė teatro režisūrą studijuojanti Uršulė Gabrielė Bartoševičiūtė ir vaidybos studentas Matas Dirginčius. U. G. Bartoševičiūtė savo diplominį spektaklį „Pabudimas“ statė pagal Antaną Škėmą. M. Dirginčius planavo tyrinėti visuomenės atstumtuosius ir dokumentinės medžiagos pagrindu kurti pjesę. Kitąmet stipendijos bus skiriamos kino menininkams, 2020-aisiais – muzikams.

„Kas jų nusipelnė, leidau spręsti LMTA. Nesu turtingas žmogus, tačiau esu lietuvis, čia gimiau. Su šeima pasitraukėme iš Lietuvos, kai man buvo dvylika, – pasakojo stipendijos steigėjas. – Klajojau po pasaulį, gyvenau Australijoje, dabar mano namai – Didžiojoje Britanijoje. Kalbu lietuviškai, žinoma, ne taip gerai kaip jūs. Šiuo metu rašau autobiografiją ir tikiuosi ją užbaigti prieš išeidamas į savo nuolatinius namus.“

Pirmasis spektaklis – prancūziškai

G. Mikellis gimė 1929 metais Bildenių kaime, Tauragės rajone. Mikelaičiai turėjo 30 hektarų žemės ir kelis samdinius. 1941 metais, baimindamasi trėmimų į Sibirą, šeima pasitraukė į Vokietiją.

Gyvenimas Vokietijoje klostėsi ne taip gerai, kaip tikėtasi. Vyresnieji broliai Jonas, Petras ir Juozapas buvo paimti į fašistinę armiją, Jurgis nusiųstas į Hitlerio jaunųjų nacių stovyklą. Trumpam Mikelaičiai buvo grįžę į Lietuvą, tačiau neilgai trukus teko vėl bėgti nuo sovietų valdžios.

Antrąkart pabėgėliai apsigyveno Oldenburgo mieste, garsėjusiame muzikinėmis ir teatro tradicijomis. Ten būsimas aktorius pamatė pirmąjį spektaklį – „Karalių Edipą“ prancūzų kalba. „Nieko nežinojau apie prancūzų teatrą ar „Karalių Edipą“, o ir prancūziškai nekalbėjau. Bet kažkas viduje traukė pamatyti tą vaidinimą, – prisiminė jis. – Kad sutaupyčiau pinigų bilietui, eidavau į traukinių stotį – padėdavau moterims ir vyresniems žmonėms nešti jų lagaminus. Iš spektaklio išėjau apstulbęs. Ne todėl, kad kraujas ten liejosi kibirais. Įspūdį padarė pats teatras. Buvau įsitikinęs: tai – mano ateitis.“

Jurgis tapo George'u

Scenos menu susižavėjęs jaunuolis laikraštyje perskaitė, kad buvęs Dresdeno teatro vadovas ponas von Seggernas veda dramos pamokas. Stokodamas lėšų studijoms Jurgis nuvyko pasikalbėti su dėstytoju. „Jis sutiko (gal į pamokas užsirašė nepakankamai mokinių?) mane mokyti už nedidelį atlygį. Ir pasiūlė kreiptis į Oldenburgo valstybinį teatrą. Ten įsidarbinau epizodinių vaidmenų atlikėju. Bet Vokietijoje ateities nemačiau – vokiškai kalbėjau su akcentu, be to, svarbesni vaidmenys būdavo skiriami mano kolegoms vokiečiams. Nors jie niekada nieko garsiai nesakė, jaučiau, kad jiems nepatikau“, – kalbėjo aktorius.

Apsisprendęs vykti toli kaip tik įmanoma, Jurgis persikėlė į Australiją. Vėliau įgijo Australijos pilietybę ir tapo George'u. Iš pradžių dirbo pardavėju, medkirčiu ir kaubojumi galvijų rančoje. Pramokęs anglų kalbos įsidarbino Nepriklausomame Doris Fitton teatre Sidnėjuje. Australijoje gastroliavo ir su ten viešėjusia Londono „Old Vic“ teatro trupe. Jos narė tada buvo garsioji aktorė Katharine Hepburn.

Penkerius metus pagyvenęs Sidnėjuje George'as nusprendė aplankyti tėvus Oldenburge. Norėjo pamatyti ir gimtinę, bet australiškas pasas veikiausiai čia nebūtų pripažintas. Pasirūpinęs, kad tėvai ir du vyresni broliai persikeltų į Melburną, pats G. Mikellis su dešimčia svarų kišenėje išvyko į Londoną.

Lemtingi „Navarono pabūklai“

1957 metais G. Mikellis debiutavo britų režisieriaus Roy Wardo Bakerio filme „Tas, kuris pabėgo“. Jame suvaidino vokiečių belaisvį. O 1961 metais, sukūręs vaidmenį Johno Lee Thompsono filme „Navarono pabūklai“, išgarsėjo. Po poros metų Amerikoje pasirodė juosta „Didysis pabėgimas“. George'as nuvyko į Italiją kurti pagrindinio vaidmens filme „Saharos avantiūristas“, neatsisakydavo britų režisierių kvietimų filmuotis. Iš viso kine jis sukūrė 60 vaidmenų.

G. Mikellis įsitikinęs: „Navarono pabūklai“ – vienas didžiųjų XX amžiaus filmų, kaip „Vėjo nublokšti“. Bet koks aktorius būtų atidavęs turtus už galimybę čia filmuotis. George'o vaidmuo buvo nedidelis, bet reikšmingas ir sėkmingas. Paskui aktorių pasiekė Holivudo prodiuserių kvietimas filmuotis „Didžiajame pabėgime“.

Jis nuvyko į Ameriką, susipažino su filmo režisieriumi Johnu Sturgesu. Šis neslėpė: „George'ai, jokio vaidmens tau nebuvo. Bet pamatęs „Navarono pabūklus“ vos nepridėjau į kelnes, todėl parašiau dar vieną vaidmenį.“

„Vaidmuo buvo įdomus, sudėtingas. Nufilmavus juostą paaiškėjo, kad ji truko šešias ar septynias valandas. Deja, dažniausiai tokiu atveju iškirptos antraplanių aktorių scenos atsiduria ant grindų. Vis dar esu filme, bet ne tiek daug, kaip pradžioje planuota“, – apgailestavo pašnekovas.

George‘as Mikellis: „Gerbiu Elizabeth Taylor, ji buvo žavinga. Tačiau kviečiamas į Holivudą atsisakiau: „Dėkoju, mis Taylor, bet man gerai ir čia.“

Pora smūgių ir draugystė

„Navarono pabūkluose“ užsimezgė ir graži aktorių draugystė. Ji prasidėjo, kai G. Mikellis trenkė kolegai Anthony Quinnui. Jiedu repetavo prieš filmavimą. Toje scenoje George'as turėjo skelti Anthony antausį, bet pamiršo, kad dėvi masyvų žiedą, ir smūgis buvo kur kas stipresnis, nei manė.

Mėgindami pamiršti nemalonų incidentą vyrai (abu – šachmatų žaidėjai) susėdo prie žaidimo lentos. George'o laimėjimas buvo tarsi dar vienas smūgis kolegai. „Antrą, trečią partiją pasidaviau, ir galiausiai tapome draugais“, – prisiminė aktorius, iki šiol nešiojantis tą patį žiedą.

Užsienyje gyvendamas lietuvis užmezgė ir daugiau įsimintinų pažinčių. Garsioji britė Elizabeth Taylor kvietė aktorių dirbti Holivude, žadėjo jam pagalbą. „Labai gerbiu E. Taylor, ji buvo žavinga ir negalėjo būti malonesnė. Tačiau atsisakiau: „Dėkoju, mis Taylor, bet man gerai ir čia.“ Vėliau draugai sakė: „Tu esi kvailys“, – juokėsi G. Mikellis ir paaiškino: – Manau, pasielgiau teisingai. Trys jauni aktoriai, kuriuos pažinojau Londone, Holivude nusižudė. Jų vietoje turbūt būčiau pasielgęs taip pat. Taip, E. Taylor būtų man padėjusi, bet vis tiek būčiau buvęs apsuptas vilkų ir liūtų.“

Schicksal – lemtis

G. Mikellis parašė apsakymus „Geležinio vilko šalis“, „Lietuvių berniuko odisėja“. Ši buvo išspausdinta rinkinyje „Forms of Freedom: Lithuanian Culture and Europe after 1990“, atsiminimų knygos ištraukos – „Kultūros baruose“.

„Žaviuosi rašytojais ir pats svajojau rašyti. Bet neturėjau jokio oficialaus išsilavinimo. Kai pasitraukėme iš Lietuvos, maždaug penkerius metus nesimokiau mokykloje, buvau neraštingas. Užuot žaidęs futbolą, eidavau į Oldenburgo viešąją biblioteką skaityti knygų. Galiausiai parašiau neblogą (kaip sako mano draugai) autobiografiją“, – kuklinosi Didžiosios Britanijos rašytojų gildijos narys, kurio knyga ten bus išleista kitąmet.

„Tikiu, kad žmogaus gyvenimo kelias yra nulemtas. Mačiau daugybę karo baisumų, aplink mane mirė daug žmonių, o aš likau sveikas.“

Prisimindamas savo vaikystę Lietuvoje George'as rašė apie baimės ir įtampos kupiną laikotarpį, kai žmonės, pašaipiai atsiliepę apie išblukusias laikraštines Stalino nuotraukas, vėliau dingdavo be žinios: „Būdavau tylus, bijojau, kad kokia nors neatsargi pastaba užtrauks pavojų mano artimiesiems.“

Iš Lietuvos šeima pasitraukė palikusi užgyventą turtą, žemę, kurią dirbo G. Mikellio seneliai ir proseneliai, bei dailius mamos rankdarbius. „Tikiu, kad žmogaus gyvenimo kelias yra nulemtas. Mačiau daugybę karo baisumų, aplink mane mirė daug žmonių, o aš likau sveikas. Gyvenimas išmokė, kad yra schicksal (vok.) – lemtis“, – svarstė G. Mikellis.

Žingsnis – du šūviai

G. Mikellio memuarai kupini skaudžių, žiaurių karo įvykių, kurių liudininku jis tapo dar būdamas mažas – liesas, aukštas, šviesiaplaukis mėlynakis berniukas. „Prisimenu, kai buvome atvežti į karinę stovyklą Zdunska Volioje, pilną pabėgėlių. Ten susidraugavau su žydų berniuku. Vokiečiai griežtai draudė bendrauti su žydais, tačiau mudu žaisdavome ant laiptų mėtydami vienas kitam suglamžyto popieriaus kamuoliuką. Išgirdę ką nors ateinant, pasislėpdavome kambariuose“, – dabar pasakojo jis.

Po kiek laiko aplinkiniai pastebėjo, kad vokiečių kareiviai išveda žydus grupėmis po kelis. „Visi manė, kad juos vesdavo nušauti, bet negalėjo nieko padaryti. Vieną dieną išvydau vedamus savo draugą ir jo mamą. Ji mane pamatė, kažką pašnabždėjo sūnui. Berniukas pasileido bėgti manęs link. Žingsnis – du šūviai – ir jis krito ant žemės. Daugiau nemačiau nei jo mamos, nei tėvo ar sesers, turbūt jie visi buvo nušauti“, – tęsė George'as.

Kitą kartą, kai šeima gyveno lenkiškoje Vokietijos dalyje, kilo nesutarimų tarp žydų ir lenkų. Buvo paskelbta apie ketinimą nubausti dešimtį žydų vyrų – pakarti. „Tėvai neleido eiti stebėti egzekucijos, tačiau nepaklusau jiems. Karas kupinas visokių žiaurumų. Bet tas neapsakomas įvykis paliko didelę žymę mano gyvenime“, – teigė G. Mikellis.

Kitąmet Didžiojoje Britanijoje bus išleisti George'o Mikellio memuarai. Jie kupini skaudžių, žiaurių karo įvykių, kurių liudininku jis tapo dar būdamas mažas.

Grįš kitą rudenį

G. Mikellio ryšiai su vyresniais broliais nutrūko. Du jų Vokietijoje iškart buvo pašaukti į karo tarnybą. Juozas didžiąją karo dalį praleido kaip belaisvis Anglijoje, Petras – kažkur Graikijoje. Jonas, kaip vėliau paaiškėjo, sužeistas atsidūrė Šiaurės Afrikoje.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui broliai grįžo į Oldenburgą. „Neįtikėtina, koks efektyvus buvo Raudonasis Kryžius. Mano tėvai buvo praradę viltį, kad po pasaulį išsibarstę jų vaikai grįš. Vienas po kito jie pasirodė tarpduryje“, – prisiminė G. Mikellis.

Kadaise atrodė neįtikėtina ir tai, kad jis galės grįžti į gimtinę. O dabar lankosi Lietuvoje, šios viešnagės metu George'as dairėsi po Vilnių, nuvyko į Trakus. „Nuo šiol atvyksiu ir dažniau, nes sutikau du mielus, jaunus, talentingus žmones – U. G. Bartoševičiūtę ir M. Dirginčių, – tikino G. Mikellis ir susimąstė: – Teisybę sakant, niekada negali žinoti, ką veiksi ateityje, nes visko gali nutikti, lemtis gali padiktuoti ir kitaip. Bet man patinka Lietuvoje. Jei ne ji, gyvenime nebūčiau nuveikęs to, ką nuveikiau.“