Lietuviškas dramaturgo ir režisieriaus duetas parūpino rusų dramai nemirtingumo
Į Lie­tu­vos ru­sų dra­mos tea­trą po tri­kam­pio skan­da­lo vėl plūs­te­lė­jo pub­li­ka. Bi­lie­tai iš­per­ka­mi, pa­gy­vė­ji­mas – aki­vaiz­dus. Vie­na jo prie­žas­čių, be abe­jo, ir vi­suo­ti­nai lan­ko­ma šių me­tų prem­je­ra – „Ru­siš­kas ro­ma­nas“, ra­šy­to­jo Le­vo Tols­to­jaus šei­mos dra­ma.

Dramaturgas Marius Ivaškevičius parašė, o režisierius Oskaras Koršunovas pastatė klasikinio kirpimo pjesę. Klasikinio, nes Oskarui būdingų veiksmo permetimų į kitą laiką pasitaikė tik antroje spektaklio dalyje. Pamenu, aktoriai įkūrė hipišką komuną, užkūrė papirosą, kvipino žiūrovus marihuana. Tarsi atpažinau, vadinasi, esu kaltas, esu labai kaltas.

Kol kas premjeroje vaidino, pasak pačių teatro darbuotojų, „lietuviška sudėtis“: Nelė Savičenko – Sofija Andrejevna Tolstaja, Vytautas Anužis – Čertkovas, Inga Jankauskaitė – Ana Karenina. Ir pasak tų pačių darbuotojų, (atitinkamai) Jelena Bogdanovič, Andrius Darela ir Jevgenija Gladij tuos vaidmenis kuria visai kitaip. Lietuviai vaidino labai gerai, o ir rusišką tekstą tarė be akcento. Nebent rusakalbiai jį bus pajutę, čia jau kitas klausimas.

Rusiškas romanas... bent jau nereikia sukti galvos, ką turėjo omenyje dramaturgas, sumanęs tokį pavadinimą.

Nereikia sukti galvos

Lyg archyvinėje fotografijoje spektaklio sceną be prošvaisčių laikė apklėtusi prietema. Nė karto į ją neprasimušė dienos šviesa (bent ta teatrinė, iliuzinė), tik naktį keitė pragaro tamsumos ir blaškėsi šešėliai – vaiduokliški personažai, patys dorai nežinantys, kuriam pasauliui jie priklauso.

Scenovaizdis – skurdus, asketiškas: vienišas pianinas, suolai, primenantys traukinį, kai reikia – cerkvę. Per sceną numestas gelžkelis staiga lūžta ir kyla į dangų. Dvasinė vertikalė. Ekrano projekcija su riedančiais traukiniais, iš tamsos atsirandančiais L. Tolstojaus, Stalino portretais.

Pjesė, spektaklis liečiasi prie fizinės baigties ir genijaus nemirtingumo temų. Viskas prasideda anapusinio pasaulio dugne, kur Sofija Tolstaja aiškinasi su savo nematomu, bet visur esančiu vyru, kas jų gyvenime atsitiko ne taip. Būta meilės, būta laimingų dienų, bet netrukus įsismelkė pavydas.

Ne, pats L. Tolstojus kaip personažas nepasirodo. Tačiau pasirodo kaip veikėjas, lėmėjas. Sukūręs Aną Kareniną, Leviną, Kiti, daugybę personažų, juos ir save rašytojas „aprūpino“ nemirtingumu.

Aprūpino ir savo artimuosius – žmoną Sofiją, sūnų Levą Lvovičių, dukrą Sašą, „tolstovcų“ lyderį Vladimirą Čertkovą. Ir štai jie visi susitinka M. Ivaškevičiaus pjesėje ar, jei norite, ateina iš praeities, kad atskleistų, kokia tragedija paženklino jų gyvenimą. Rusiškas romanas... bent jau nereikia sukti galvos, ką turėjo omenyje dramaturgas, sumanęs tokį pavadinimą.

Simpatiškas piktadarys

Iš minios geležinkelio stotyje tuoj pat atsiskyrė Ana Karenina – lyg to sambrūzdžio stumdoma lėlė nereginčiomis akimis. Jos lemtis – pragariška, skaitytojams ji per amžius liks pavydo auka, kankinė, savižudė. Puikiai I. Jankauskaitės kuriamas personažas spektaklio pabaigoje persimaino, virsta dar vienu liūdnu žaislu pasaulinės literatūros dėžutėje – Spragtuku.

V. Anužio Stoties viršininkas ir Konduktorius – lyg iš akies luptas Klausas Kinskis Warnerio Herzogo filme „Nosferatu“. Toks naivus ir romantiškas piktadarys. Michailas Bulgakovas romane „Meistras ir Margarita“ (darbinis pavadinimas buvo „Evangelija pagal Šėtoną“) Meistro rašomo romano pagrindu paėmė L. Tolstojaus „Evangeliją“, kur bet koks žmogus, net ir didžiausias piktadarys, yra geras. Ar tik nebus tas Konduktorius į M. Ivaškevičiaus pjesę atklydęs nuo Patriarcho tvenkinių?

Vaidindamas L. Tolstojaus pasekėją Čertkovą, V. Anužis meistriškai varijuoja žmogiškais ir demoniškais šio personažo pradais.

Pranašiškas romanas

Nors pjesėje L. Tolstojaus personažo nėra, M. Ivaškevičiaus pastangas sukurti jam paminklą puikiai įvertino rašytojo tėvynainiai („Auksinė kaukė“ už geriausią dramaturgiją). „Rusišką romaną“ 2016 metais Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre pastatė jo meno vadovas ir režisierius Mindaugas Karbauskis.

Rašydamas pjesę, M. Ivaškevičius studijavo L. Tolstojaus biografiją, kūrybą. Mėgino perimti jo kalbos stilistiką, net analizavo to meto Tulos gubernijos valstiečių žodyną. Daugiausia rėmėsi romanu „Ana Karenina“, jo sakinius, ištraukas paversdamas ištisomis pjesės scenomis.

Šis romanas L. Tolstojui buvo pranašiškas. Kol jį kūrė būdamas santuokoje su Sofija Andrejevna, jautėsi laimingas. Tačiau vėliau šeimos gyvenimas pakriko, suskilo. Valdinga žmona negalėjo atleisti vyrui ankstesnių neištikimybių, turėtų moterų.

Rietenas dar labiau paskatino namuose atsiradę pašaliniai – rašytojo garbintojai, savinęsi vyrą. Vieni vaikai ir draugai palaikė rašytoją, kiti – jo žmoną. Autoriui, kaip ir Anai Kareninai, viskas baigėsi katastrofa. Neiškentęs barnių šeimoje, būdamas 82-jų, bėgo iš namų, traukinyje peršalo, susirgo ir mirė Ostapovo pakelės stotyje.

„Anos Kareninos“ romane yra dvi simbolinės linijos: Levinas ir Kiti – idiliška Levo ir Sofijos bendro gyvenimo pradžia, Kareninos istorija – baisi jų santykių atomazga. O. Koršunovo ir M. Ivaškevičiaus tandemas šias linijas supina ir įtempia lyg lanką.