Leonardas Peseckas: geležinio piloto istorija
1976 me­tų ge­gu­žės 29-ąją Či­ka­go­je mi­rė le­gen­di­nis lie­tu­vių ka­ro la­kū­nas pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas Leo­nar­das Pe­sec­kas. Pri­si­min­ki­me šio ka­ri­nin­ko ke­lią į pa­dan­ges ir ryš­kiau­sius jo tar­ny­bos Lie­tu­vai mo­men­tus.

Ka­dai­se L. Pe­sec­kas bu­vo žmo­gus le­gen­da. Kaž­kas jį yra pa­va­di­nęs žmo­gu­mi iš plie­no. Ir ne vel­tui. Mir­čiai į akis šis vy­ras žvel­gė de­šim­tis kar­tų. Bet ji ne­drįs­da­vo prie­iti per ar­ti. L. Pe­sec­kui ste­buk­lin­gai pa­si­se­kė. Kur kas la­biau nei jo anks­ty­vos jau­nys­tės ko­vos drau­gams.

Ge­riau nei Vy­tau­tui Rau­bai, Juo­zui Kum­piui ar ki­tiems de­vy­nio­lik­me­čiams lei­te­nan­tams, ku­rie mū­sų da­bar­ti­niu įsi­vaiz­da­vi­mu dar tik tu­rė­jo sva­jo­ti apie sa­vo at­ei­tį. Daug la­biau jam pa­si­se­kė ir už vy­res­niuo­sius, to­kius kaip L. Pe­sec­ko va­das An­ta­nas Gus­tai­tis, kū­ręs Eu­ro­pą ste­bi­nu­sius or­lai­vius. 1940-ai­siais rau­do­nie­ji so­vie­tų bar­ba­rai pa­ver­tė juos me­ta­lo lau­žo krū­va, o avia­kons­truk­to­riaus gy­vy­bę bru­ta­liai nu­trau­kė Bu­tyr­kų ka­lė­ji­me...

Ir šie jau­nu­čiai vai­ki­nai, ir vy­res­ni jų ko­vos drau­gai tu­rė­jo tap­ti Lie­tu­vos avia­ci­jos šer­di­mi, bet is­to­ri­ja bei lem­tis pa­gai­lė­jo lai­ko. Jie bu­vo pa­pras­ti ir kuk­lūs kai­mo ber­nu­žė­liai, apie ku­riuos po de­šimt­me­čių gar­sus Lie­tu­vos par­ti­za­nų va­das Lion­gi­nas Ba­liu­ke­vi­čius-Dzū­kas die­no­raš­ty­je ra­šė: „Kai­mas vi­sa­da už tė­vy­nę ko­vo­jo. Jis ne­klau­sė, kaip jam bus už tai at­ly­gin­ta. Kai tė­vy­nei kas nors gra­sin­da­vo, kai­mas iš­ei­da­vo su sa­vo ty­ra, pa­pras­ta ir kie­ta lie­tu­viš­ka šir­di­mi ko­vo­ti. Jis ži­no­jo, jog prieš­ą rei­kia muš­ti, na, ir mu­šė…“ Ir jei ne tie dra­ma­tiš­ki me­tai, šian­dien gal nė ne­bū­tų to ro­man­tiš­ko pri­si­mi­ni­mo apie L. Pe­sec­ką – ka­rį, pi­lo­tą, did­vy­rį.

Pa­duok, se­su­le, kar­dą...

L. Pe­sec­ko ke­lias į Lie­tu­vos ka­riuo­me­nę bu­vo pa­pras­tas ir tie­sus it šau­tu­vo vamz­dis. Bū­si­ma­sis pi­lo­tas gi­mė 1899 me­tų rug­sė­jo 15-ąją Bir­žų aps­kri­ties Va­bal­nin­ko vals­čiaus Re­mei­kių kai­me. Prieš pat Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą bai­gė še­šias Vil­niaus rea­li­nės gim­na­zi­jos kla­ses, pa­skui – kai­ze­ri­nės val­džios su­reng­tus mo­ky­to­jų kur­sus. Ap­si­gy­ve­no Aukš­tad­va­ry­je, vie­tos mo­kyk­lė­lė­je mo­kė vai­kus ra­šy­ti ir skai­ty­ti.

Ta­čiau toks dar­bas jau­no pra­džios mo­kyk­los mo­ky­to­jo ne­džiu­gi­no. Drau­ge su bend­ra­moks­liu, taip pat bū­si­mu ka­ro la­kū­nu An­ta­nu Ma­ju­mi daž­nai svars­ty­da­vo, kad to­kius mo­ky­to­jus vo­kie­čių val­džia ti­kriau­siai ren­gė tik dėl to, jog kai­mo žmo­gus ga­lė­tų pers­kai­ty­ti jos pa­lie­pi­mus, nu­ro­dy­mus ir mo­kė­tų pa­si­ra­šy­ti. „Pri­mi­ty­vi prog­ra­ma! Moks­lo tru­pi­niai! Su Ma­ju­mi ta­rė­mės, ką to­liau da­ry­si­me... Pa­tys siek­si­me kuo dau­giau pra­si­la­vin­ti ir įgy­tas ži­nias kuo gau­siau skleis­ti tau­tie­čiams... Mud­vie­jų jau­nat­viš­ka am­bi­ci­ja ne­no­rė­jo pa­klus­ti oku­pan­to bo­ta­gui“, – skai­to­me L. Pe­sec­ko pri­si­mi­ni­muo­se.

Tuo­met bi­čiu­liai dar ne­nu­jau­tė, kad la­bai grei­tai pats gy­ve­ni­mas pa­ko­re­guos jų pla­nus ir par­ei­ka­laus vi­sai ki­tų da­ly­kų nei švie­sos sklai­da. 1918-ųjų va­sa­rį Lie­tu­va pa­skel­bė ne­prik­lau­so­my­bę, o po po­ros mė­ne­sių ją pri­pa­ži­no ka­rą pra­lai­min­ti Vo­kie­ti­ja.

Gruo­dį, kai jau tu­rė­jo­me sa­vo pir­mą­ją Vy­riau­sy­bę ir kai­ze­ri­niai da­li­niai po tru­pu­tį trau­kė­si iš kraš­to, iš Ry­tų į Lie­tu­vą ėmė plūs­ti nuo pa­sau­li­nės re­vo­liu­ci­jos idė­jos aps­vai­gu­sios bol­še­vi­kų or­dos.

Ap­sisp­ręs­ti dvi­de­šim­tuo­sius ei­nan­tį Leo­nar­dą to­mis die­no­mis pa­ska­ti­no iš Vil­niaus į tė­viš­kę at­va­žia­vu­si vy­res­nio­ji se­suo Ade­lė.

Mo­te­ris pa­do­va­no­jo bro­liui ka­riš­ką bal­ną ir įda­vė į ran­kas Vil­niaus ka­ro ko­men­dan­tū­ros at­si­šau­ki­mą: „Lie­tu­va pa­vo­ju­je. Į ry­ti­nę mū­sų kraš­to pu­sę jau įsib­ro­vė sve­ti­mo­ji Ru­si­jos ka­riuo­me­nė. Mas­ko­liai at­ei­na iš­siurb­ti iš Lie­tu­vos pa­sku­ti­nių vy­rų, o mums su gais­rų pa­švais­te ne­ša ba­dą, kan­ky­nę ir griu­vė­sius. Sto­ki­me vi­si Lie­tu­vos gin­ti!“

Pa­ga­liau su­vo­kęs, kad ne­be­tu­ri va­rik­lio, Leo­nar­das Pe­sec­kas iš vi­sų jė­gų pa­trau­kė į sa­ve vai­ra­laz­dę.

Leo­nar­das ry­žo­si aki­mirks­niu. Ta­čiau kur ei­ti, jei vi­sa Lie­tu­vos val­džia jau pa­si­trau­kė iš bol­še­vi­kų užim­to Vil­niaus? Ar­ti­miau­sias ka­riuo­me­nės pul­kas – Aly­tu­je, ne taip ir to­li nuo Aukš­tad­va­rio. Sa­kė, ten įsi­kū­ręs hu­sa­rų es­kad­ro­nas. Ta­čiau koks hu­sa­ras su bal­nu po pa­žas­ti­mi, bet be žir­go? Pa­dė­tį iš­gel­bė­jo tė­vas, sku­biai nu­pir­kęs ark­lį.

Di­de­liam Leo­nar­do nu­si­vy­li­mui Aly­tu­je jis jo­kių hu­sa­rų ne­ra­do. Pa­aiš­kė­jo, kad šie dis­lo­kuo­ti Kau­ne. Jau­nas ka­rys bu­vo pri­im­tas į pės­ti­nin­kų ko­men­dan­tū­rą, ku­riai ver­kiant rei­kė­jo rai­to ry­ši­nin­ko. Ko ge­ro, L. Pe­sec­kas nie­kuo­met ne­bū­tų ta­pęs tuo, kuo ta­po, jei nuo pir­mų aki­mir­kų ne­bū­tų sie­kęs sa­vo sva­jo­nės. Tai­gi, su­lau­kęs anks­ty­vų žie­mos su­te­mų, Leo­nar­das tie­siog iš­ėjo iš ka­rei­vi­nių, pa­si­bal­no­jo ark­lį ir tam­siais lau­kais iš­jo­jo į Kau­ną ieš­ko­ti hu­sa­rų. Net ne­nu­ma­ny­da­mas, kad sva­jo­nių spar­nai nu­neš jį dar to­liau ir dar aukš­čiau.

Pir­mas krikš­tas, pir­mas skry­dis, pir­ma avarija

Pir­mą ko­vos krikš­tą hu­sa­ras L. Pe­sec­kas ga­vo 1919-ųjų va­sa­rį. To­mis die­no­mis prie Jiez­no jo es­kad­ro­nui te­ko su­si­rem­ti su Kau­no link ju­dan­čiais rau­do­nar­mie­čių da­li­niais. Bū­tent ten Leo­nar­das pir­mą kar­tą iš ar­ti pa­ma­tė lėk­tu­vą. Tai bu­vo bol­še­vi­kų or­lai­vis, pri­vers­ti­nai nu­tū­pęs lau­kuo­se pa­si­bai­gus de­ga­lams. L. Pe­sec­kas ku­rį lai­ką tu­rė­jo ly­dė­ti ver­tin­gą tro­fė­jų Kau­no link. Ma­tyt, šis įvy­kis jau­nam hu­sa­rui pa­li­ko ne­iš­dil­do­mą įspū­dį, nes po dau­ge­lio me­tų jis ra­šė: „Pa­dan­gė­mis le­kio­jan­ti ma­ši­na nu­va­žia­vo plen­tu to­lyn, o mes, hu­sa­rai, vėl pa­su­ko­me at­gal, fron­to pu­sėn. Jo­da­mas ke­lis sy­kius at­sig­rę­žiau, žvilgs­niu ly­dė­da­mas nu­tols­tan­tį lėk­tu­vą. Jis su­kė­lė daug įvai­rių min­čių, vi­sai nau­jų, ne­pa­tir­tų. Kaip at­ro­do že­mė aukš­tai pa­ki­lus? Ko­kie jaus­mai ap­val­do žmo­gų, kai jis sten­gia­si pra­sib­rau­ti į pa­ukš­čių ta­ką? Pra­si­verž­ti į spin­din­tį ke­lią gre­ta sau­lės?“

Po mė­ne­sio nu­ti­ko dar vie­nas įvy­kis, ga­lu­ti­nai nu­lė­męs L. Pe­sec­ko ap­sisp­ren­di­mą. Vie­ną ko­vo nak­tį Alek­so­te už­si­lieps­no­jo na­me­lis, gre­ta ku­rio sto­vė­jo an­ga­ras, o ja­me – aš­tuo­ni ką tik Vo­kie­ti­jo­je nu­pirk­ti lėk­tu­vai. Hu­sa­rų es­kad­ro­nas bu­vo pa­siųs­tas į pa­gal­bą ne­se­niai įsteig­tos avia­ci­jos mo­kyk­los kur­san­tams. Tarp jų Leo­nar­das iš­vy­do ir du bu­vu­sius hu­sa­rus – V. Rau­bą ir J. Kum­pį. „Aš žvilg­čio­jau į Rau­bą, Kum­pį, į ki­tus mo­ki­nius-la­kū­nus. Pa­ste­bė­jau, kad vi­si jie – ma­no bend­raam­žiai, nie­kuo ypa­tin­gai ne­iš­sis­ki­rią. Ar­gi aš ne­ga­lė­čiau bū­ti jų bū­ry­je?“ – taip vė­liau šią lem­tin­gą nak­tį pri­si­mins L. Pe­sec­kas.

Po nu­mal­šin­to gais­ro į ka­rei­vi­nes su­grį­žęs hu­sa­ras iš kar­to par­ašė ra­por­tą ir pa­pra­šė jį per­kel­ti į Ka­ro avia­ci­jos mo­kyk­lą. Taip pra­si­dė­jo bū­si­mo avia­ci­jos pul­ki­nin­ko lei­te­nan­to ke­lias į pa­dan­ges.

Į avia­ci­jos mo­kyk­los kur­san­tų są­ra­šus L. Pe­sec­kas bu­vo įra­šy­tas 1919-ųjų ba­lan­dį, ta­čiau rim­tų moks­lų tu­rė­jo lauk­ti maž­daug ke­tu­ris mė­ne­sius – trū­ko ins­truk­to­rių, o tie už­sie­nie­čiai, ku­rie jais ap­si­mes­da­vo, grei­tai iš­si­duo­da­vo nie­ka­da ne­lai­kę ran­ko­je štur­va­lo. Tai­gi vi­so­mis skrai­dy­mo pa­slap­ti­mis mo­ki­niai da­ly­da­vo­si tar­pu­sa­vy­je ar­ba ka­man­ti­nė­da­vo sam­dy­tus vo­kie­čių pi­lo­tus, li­ku­sius Lie­tu­vo­je nuo ka­ro ir da­ly­va­vu­sius oro mū­šiuo­se su bol­še­vi­kais. La­biau pa­si­se­kė tiems, ku­rie bu­vo pa­skir­ti į va­di­na­muo­sius ko­vos bū­rius ir ga­vo par­ei­gą sau­go­ti lėk­tu­vus, de­ga­lus bei amu­ni­ci­ją. Šiems kur­san­tams pi­lo­tai ne tik leis­da­vo iki va­liai sė­dė­ti ka­bi­no­je, bet kar­tais ir pa­skrai­din­da­vo juos. Vie­nas to­kių bu­vo L. Pe­sec­kas. Jį pir­mas ke­lių mi­nu­čių skry­dis vi­siš­kai pa­ke­rė­jo.

„Da­bar tu­riu ei­ti taip, kad iš­mok­čiau skrai­dy­ti, tap­čiau pi­lo­tu! Jei reiks, gal­va sie­ną pra­mu­šiu – sa­vo pa­siek­siu!“ – vė­liau pri­si­mi­nė avia­to­rius, 1919 me­tų rugp­jū­čio 1 die­ną pri­im­tas į mo­ki­nių pi­lo­tų gru­pę. Šio ryž­to ne­už­ge­si­no ir pir­ma ava­ri­ja, pa­tir­ta skren­dant su vo­kie­čiu ins­truk­to­riu­mi. Už­ge­sus va­rik­liui (o tai pa­si­tai­ky­da­vo ko­ne kas­dien) mo­ko­ma­sis „Al­ba­tro­sas“ žnek­te­lė­jo ant Links­mad­va­rio me­džių. Tą­syk L. Pe­sec­kas at­si­pir­ko ko­jos lū­žiu, nors apie jį su­ži­no­jo tik pra­ėjus ne­ma­žai me­tų, jau at­si­ra­dus mo­der­niai ka­ro li­go­ni­nei. O tuo­met, fel­če­rio šiaip taip su­tvars­ty­tas ir su­rams­ty­tas, nei de­ja­vo, nei kam skun­dė­si, nei pra­šė­si į li­go­ni­nę. Prieš­in­gai, bū­si­ma­sis pi­lo­tas, ne­pai­sy­da­mas ge­lian­čio skaus­mo, mo­kė­si skrai­dy­ti to­liau ir net pra­dė­jo žais­ti fut­bo­lą.

Ko­vi­nės už­duo­tys ir drau­gų žū­tys

Pir­ma akis­ta­ta su pa­vo­ju­mi vė­liau at­ro­dys kaip leng­vas pa­si­vaikš­čio­ji­mas, pa­ly­gin­ti su tuo, ką L. Pe­sec­kui teks pa­tir­ti jau tar­nau­jant oro žval­gu ir pi­lo­tu. Bet iki tol jam dar teks iš­gy­ven­ti mo­ky­to­jų ir bend­ra­moks­lių tra­ge­di­jas. 1919 me­tų rug­sė­jo 28 die­ną nu­tiks pir­ma fa­ta­liš­ka Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos ne­lai­mė: per ban­do­mą­jį skry­dį žus L. Pe­sec­ko mo­ky­to­jas Fri­cas Šul­cas. 1920-ųjų ge­gu­žę pa­te­kęs į su­ktu­ką už­si­muš jo drau­gas V. Rau­ba, o dar po pen­kių mė­ne­sių len­kų fron­te bus nu­kau­tas ki­tas bi­čiu­lis – de­vy­nio­lik­me­tis lei­te­nan­tas J. Kum­pis, ta­pęs pir­muo­ju ka­ro la­kū­nu, kri­tu­siu Ne­prik­lau­so­my­bės ko­vo­se.

J. Kum­pio pi­lo­tuo­ja­mą lėk­tu­vą len­kai nu­mu­šė virš jų užim­tos Va­rė­nos. Į gal­vą su­žeis­tas pi­lo­tas po sa­vai­tės mi­rė šio mies­to li­go­ni­nė­je. Tą­dien, kai še­šių lėk­tu­vų es­kad­ri­lė skri­do su­nai­kin­ti Va­rė­nos sto­ties ir jo­je sto­vė­ju­sio šar­vuo­to len­kų trau­ki­nio, vie­na­me iš or­lai­vių bu­vo ir oro žval­gas L. Pe­sec­kas. Ne­lai­mės ženk­lų bū­ta dar ope­ra­ci­jos pra­džio­je – vie­nas lėk­tu­vas, pi­lo­tuo­ja­mas A. Gus­tai­čio, su­du­žo jau kil­da­mas.

Ir at­si­ti­ko tai, ko nie­kas ne­ga­lė­jo ti­kė­tis, – lėk­tu­vo va­rik­ly­je nu­griau­dė­jo kur­ti­nan­tis spro­gi­mas.

Tie­sa, už­duo­tį vis dėl­to pa­vy­ko įvyk­dy­ti – L. Pe­sec­ko iš­mes­tos bom­bos ir gra­na­tos su­nai­ki­no len­kų gar­ve­žį. Avia­to­rius džiau­gė­si sėk­me ir nė ne­nu­jau­tė, kad po de­šim­ties die­nų tu­rės ga­ben­ti J. Kum­pio kars­tą į jo gim­tuo­sius Šiau­lius, mat len­kai, ne­pai­sy­da­mi prieš­iš­kų san­ty­kių, mū­sų pi­lo­to kū­ną per­da­vė Lie­tu­vos ka­riams.

Tos il­gos ir lė­tos ke­lio­nės ap­mąs­ty­mus L. Pe­sec­kas vė­liau per­teiks to­kiais žo­džiais: „Ne­bė­ra dvie­jų, man ar­ti­miau­sių­jų. Juk Vy­tau­tas Rau­ba ir Juo­zas Kum­pis, pa­žin­ti dar hu­sa­rų es­kad­ro­ne, karš­tai įkal­bi­nė­jo, kad aš pa­si­rink­čiau ka­ro avia­ci­ją, la­kū­no li­ki­mą, ei­čiau kar­tu su jais, ieš­ko­čiau rak­tų nuo mė­ly­no dan­gaus, įgy­čiau spar­nus... Ir šit ne­bė­ra nė vie­no... Pa­lū­žo jųd­vie­jų spar­nai. Taip greit ir ne­ti­kė­tai! Be­li­ku­si tik siau­bi ti­kro­vė – jie pa­sku­ti­nį sy­kį iš­skri­do ten, iš kur ne­beg­rįž­ta­ma į sa­vo ae­rod­ro­mus pas se­nus ir ar­ti­mus bi­čiu­lius.“

Mąs­ty­da­mas apie la­kū­no li­ki­mą, L. Pe­sec­kas, be abe­jo, su­pra­to, kad ki­tas žu­vu­sių­jų bū­ry­je ga­li bū­ti ir jis. Tie­sa, į pir­mą sa­va­ran­kiš­ką skry­dį lėk­tu­vu „Al­ba­tros B. II“ avia­to­rius pa­ki­lo 1920 me­tų lap­kri­čio 18-ąją, kai iki ko­vų su len­kais pa­bai­gos bu­vo li­ku­sios vos ke­lios die­nos.

Ta­čiau ir tai­kio­mis die­no­mis ka­ro la­kū­nų pa­ti­ria­mos ka­tas­tro­fos bu­vo be­veik įpras­tas da­ly­kas. Ne­to­bu­li, kap­ri­zin­gi or­lai­viai krės­da­vo jiems „pokš­tus“, ku­rie ne­re­tai baig­da­vo­si la­bai liūd­nai, o kar­tais – ir tra­giš­kai. Ma­žiau­siai po­ra L. Pe­sec­ko skry­džių taip pat tu­rė­jo baig­tis mir­ti­mi. Ta­čiau ne­si­bai­gė.

Su­si­dū­ri­mas virš Kauno

Vie­nas to­kių in­ci­den­tų ga­lė­jo pra­žu­dy­ti ne tik L. Pe­sec­ką, bet ir dar tris la­kū­nus. Jis įvy­ko Kau­ne 1923-iai­siais per Va­sa­rio 16-osios iš­kil­mes. Į šven­tės prog­ra­mą bu­vo įtrauk­tas ir pen­kių lėk­tu­vų „Halb“ pa­si­ro­dy­mas. Va­do­vau­ti es­kad­ri­lei pa­ti­kė­ta pa­ty­ru­siam pi­lo­tui ir lėk­tu­vų kons­truk­to­riui J. Dob­ke­vi­čiui. Jam iš de­ši­nės skri­do L. Pe­sec­kas, o už jo – dar vie­nas „Halb“, pi­lo­tuo­ja­mas jau­no, bet la­bai ga­baus la­kū­no Jo­no Mi­kė­no.

Maž­daug ki­lo­me­tro aukš­ty­je es­kad­ri­lė, ap­su­ku­si ke­lis ra­tus ap­link mies­tą, ga­vo va­do nu­ro­dy­mą iš­sis­kirs­ty­ti. Ir tuo­met ūka­no­ta­me dan­gu­je at­si­ti­ko tai, ko nie­kas ne­si­ti­kė­jo. Štai kaip tas aki­mir­kas pri­si­me­na pats L. Pe­sec­kas: „Pa­ver­čiau „Halb“ į kai­rę. Stai­ga – sve­ti­mas ir tam­sus kū­nas! Jis švilp­te­lė­jo gre­ti­mai ir la­bai greit iš­ny­ko. Iš­gir­dau trenks­mą ir šiur­pų sau­są braš­kė­ji­mą. Aki­nius nuo vei­do nu­plo­vė karš­ta sro­vė. Už­py­lęs vei­dą skys­tis apa­ki­no. Nors nie­ko ne­be­ma­čiau, jau­čiau, kad lėk­tu­vas stai­ga, lyg ant ko­kios ašies, vie­to­je ap­si­su­ko ir pa­ni­ro že­myn. Jau­čiau kva­pus: van­duo, aly­va, ben­zi­nas... Tas skys­čio tva­nas tvos­kė ir tvos­kė į vei­dą. Ran­ko­mis ėmiau va­ly­ti vei­dą, kad grei­čiau pra­re­gė­čiau. Są­mo­nė vei­kė pui­kiai, min­tys nar­dė kaip pa­šė­lu­sios. Kas pa­si­da­rė? Į ko­kį pra­ga­rą pa­te­kau? Ko­dėl?“

O nu­ti­ko štai kas. Skirs­tan­tis ri­kiuo­tei L. Pe­sec­ko ir J. Mi­kė­no pi­lo­tuo­ja­mi lėk­tu­vai bu­vo pa­vo­jin­gai ar­ti vie­nas ki­to, to­dėl da­ry­da­mas po­sū­kį jau­nes­ny­sis ko­le­ga spar­no ga­lu kliu­dė L. Pe­sec­ko or­lai­vio va­rik­lį ir jį iš­plė­šė. Kad ne­bė­ra va­rik­lio, Leo­nar­das su­pra­to ne iš kar­to – nu­siš­luos­tęs nuo akių aly­vą ir pa­ga­liau at­si­mer­kęs pi­lo­tas tik pa­ste­bė­jo, jog lėk­tu­vo prie­ky­je ne­įp­ras­tai švie­su ir tuš­čia. Tuo me­tu „Halb“ pa­šė­lu­siu grei­čiu smi­go že­myn.

Pa­ga­liau su­vo­kęs, kad ne­be­tu­ri va­rik­lio, L. Pe­sec­kas iš vi­sų jė­gų pa­trau­kė į sa­ve vai­ra­laz­dę. Spar­nai klau­sė, tad lėk­tu­vo smi­gi­mą pa­vy­ko su­val­dy­ti. Da­bar jis sklen­dė že­myn nor­ma­liu kam­pu. Ta­čiau be va­rik­lio ae­rod­ro­mo ne­pa­siek­si – per to­li. Va­di­na­si, rei­kia ras­ti bet kiek ly­ges­nę vie­tą ir mė­gin­ti nu­tūp­ti. Bet to­kios nė­ra – po spar­nais slen­ka til­tas per Ne­mu­ną, o už jo grės­min­gai ar­tė­ja Fre­dos šlai­tai. Dar ke­li šim­tai me­trų. Štai ir ly­gi vie­ta, ta­čiau iš vi­sų pu­sių apau­gu­si se­no­mis lie­po­mis, ir jos vis di­dė­ja, di­dė­ja... At­si­dū­ręs tarp tri­jų alė­jų L. Pe­sec­kas su­pra­to, kad pa­te­ko į spąs­tus, iš ku­rių ne­beiš­trūks. Teks leis­tis ta­me ne­di­de­lia­me tri­kam­py­je.

De­ja, sklan­džiai nu­tūp­ti ne­pa­vy­ko. Dėl stai­gių po­sū­kių grei­tį pra­ra­dęs be­no­sis „Halb“ lio­vė­si pa­klus­ti vai­ra­laz­dei, pil­vu tren­kė­si į že­mę ir su­by­rė­jo. Su­nku pa­ti­kė­ti, bet nei L. Pe­sec­kas, nei drau­ge skri­dęs jau­nas avia­ci­jos mo­kyk­los kur­san­tas smar­kiai ne­nu­ken­tė­jo, iš­si­krapš­tė iš nuo­lau­žų at­si­pir­kę tik ke­lio­mis mė­ly­nė­mis!

Vė­liau ava­ri­ją ty­ru­si ko­mi­si­ja nu­sta­tė, kad nuo žū­ties L. Pe­sec­ką ir jo bend­ra­ke­lei­vį iš­gel­bė­jo lėk­tu­vo prie­ky­je įtai­sy­ti du me­ta­li­niai tro­sai – ant jų ir pa­ki­bo iš­plėš­tas „Halb“ va­rik­lis. Jei­gu mo­to­ras bū­tų nu­kri­tęs že­myn, or­lai­vis bū­tų pra­ra­dęs cen­tro ašį, ir joks, net la­biau­siai pa­ty­ręs, avia­to­rius ne­bū­tų pa­jė­gęs jo su­val­dy­ti.

Lai­min­gai ava­ri­ja bai­gė­si ir J. Mi­kė­nui su oro žval­gu. Nors po su­si­dū­ri­mo jo lėk­tu­vas be­veik ne­bek­lau­sė vai­ro, jau­nas pi­lo­tas ne­pra­ra­do sa­vit­var­dos ir nu­tup­dė „Halb“ ae­rod­ro­me. Kaip vė­liau pri­si­mins L. Pe­sec­kas, avia­ci­jos da­lies va­das ge­ne­ro­las Juo­zas Krau­ce­vi­čius abiem pi­lo­tams tuo­met te­pa­sa­kė: „Ei­ki­te į Kar­me­li­tų baž­ny­čią ir ant al­to­riaus pa­sta­ty­ki­te po žva­kę, kad li­ko­te gy­vi.“

Ta­da Leo­nar­das nė ne­nu­jau­tė, ko­kį iš­ban­dy­mą li­ki­mas jam dar ren­gia. Po ku­rio lai­ko pi­lo­tas pa­teks į pa­dė­tį, iš ku­rios iš­trūk­ti gy­vam bent jau teo­riš­kai ne­bus jo­kių šan­sų. Bet jam ir tą­syk pa­si­seks iš­si­gel­bė­ti.

Tro­fė­ji­nio lėk­tu­vo kerš­tas

1928-ai­siais L. Pe­sec­kas jau bu­vo ka­pi­to­nas ir 4-osios es­kad­ri­lės va­das. Es­kad­ri­lei pri­klau­sė ir se­nas ang­liš­kas „Sop­with“ – tas pats, ku­rį 1919-ai­siais pa­vy­ko ati­mti iš bol­še­vi­kų prie Jiez­no ir ku­rio vaiz­das pa­ža­di­no jau­no hu­sa­ro sva­jo­nę apie spar­nus. Šis or­lai­vis sto­vė­jo an­ga­re ne­be­nau­do­ja­mas – nors ir ge­rai vei­kė, ka­ro reik­mėms jis ne­be­ti­ko. Vis dėl­to vie­na pro­ga pa­kel­ti į dan­gų pir­mą­jį Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos lėk­tu­vą at­si­ra­do. Tų me­tų rug­sė­jį Lie­tu­vo­je vie­šė­jo gru­pė lat­vių la­kū­nų. Su­ži­no­jęs, kad lie­tu­viai tu­ri „Sop­with“, Lat­vi­jos ka­ro at­ašė ir pa­ty­ręs pi­lo­tas pul­ki­nin­kas lei­te­nan­tas Ja­nis In­da­nis pa­pra­šė leis­ti jam pa­skrai­dy­ti šiuo lėk­tu­vu. Or­lai­vis bu­vo pa­ti­krin­tas, lei­di­mas gau­tas. Ta­čiau prieš per­duo­dant vai­ra­laz­dę lat­vių ka­ri­nin­kui va­do­vy­bė įsa­kė L. Pe­sec­kui iš­ban­dy­ti „Sop­with“ ore. Tai­gi rug­sė­jo 21-osios pa­va­ka­rę es­kad­ri­lės va­das su oro žval­gu Ka­ziu Šim­ku­mi pa­ki­lo virš Kau­no.

Tą­syk nie­kas ne­pra­na­ša­vo ar­tė­jan­čios bė­dos. Oras pui­kus, dan­gus – be de­be­sė­lio, lėk­tu­vo va­rik­lis dūz­gia kaip bi­tė, ma­ši­na klus­ni ir sta­bi­li. Kai jau L. Pe­sec­kas, ge­rą pus­va­lan­dį pa­si­su­kio­jęs virš mies­to, nu­ta­rė grįž­ti į ae­rod­ro­mą, at­si­ti­ko tai, ko nie­kas ne­ga­lė­jo ti­kė­tis, – or­lai­vio va­rik­ly­je nu­griau­dė­jo kur­ti­nan­tis spro­gi­mas. Į pi­lo­tų ka­bi­ną įsi­ver­žu­si ug­nis ėmė svi­lin­ti Leo­nar­dui ko­jas ir vei­dą. Po ke­lio­li­kos se­kun­džių ka­bi­na vir­to lieps­no­jan­čiu pra­ga­ru, ku­rio nie­kas ne­beišt­ver­tų, to­dėl la­kū­nas bu­vo pri­vers­tas ropš­tis ant spar­no.

„Ma­no spren­di­mas pa­lik­ti lėk­tu­vą ir pa­si­leis­ti šuo­liu į že­mę tvir­tas kaip ak­muo. Ge­riau už­si­muš­ti iš 500 me­trų, kaip spir­gė­ti čia, ug­ny­je. Dra­bu­žiai, ko­jos, pirš­ti­nės jau de­ga. Ta­čiau aš į vi­sa tai ne­krei­piu akies. Vis tiek man vi­sa tai greit bus ne­rei­ka­lin­ga. At­si­du­riu ant de­ši­nio­jo spar­no briau­nos. Pa­links­tu nu­ga­ra į mo­to­rą že­myn. Ga­las tu­ri at­ei­ti greit!..“ – taip pir­mą­sias ka­tas­tro­fos aki­mir­kas vė­liau pri­si­mins pats L. Pe­sec­kas.

Tuo me­tu už pi­lo­to sė­dė­jęs K. Šim­kus ku­rį lai­ką nė ne­sup­ra­to, kas vyks­ta. „Aš žiū­rė­jau at­gal, ae­rod­ro­mo pu­sėn, ka­da ae­rod­ro­mas bus lais­vas tū­pi­mui. Kai at­sig­rį­žau į prie­kį, la­bai nu­ste­bau pa­ma­tęs kpt. Pe­sec­ką, ku­ris val­dė lėk­tu­vą sto­vin­tį ant de­ši­nio spar­no. (...) Pa­gal­vo­jau, jei jis ma­ne gąs­di­na, tai ne­bi­jau, bet jei iš­pro­tė­jo, tai blo­giau, nes ma­no ka­bi­no­je ne­bu­vo an­trų lėk­tu­vo val­dy­mo vai­rų. Bet tuo pa­čiu mo­men­tu pa­ma­čiau dū­mus, ku­rie ver­žė­si į ma­no ka­bi­ną. Kai at­sis­to­jau, pa­ma­čiau, kad kpt. Pe­sec­ko ka­bi­na pil­na dū­mų ir lieps­nos. Ta­da su­pra­tau, ko­dėl jis iš­li­po ant lėk­tu­vo spar­no“, – dau­giau kaip po ke­tu­rių de­šimt­me­čių pa­sa­kos tuo­me­tis lei­te­nan­tas.

Pa­ma­tęs, kad lieps­na tuoj pa­sieks ir jį, K. Šim­kus taip pat iš­si­ropš­tė iš ka­bi­nos, tik ant kai­rio­jo spar­no. Abu vy­rai su­vo­kė, jog pa­dė­tis be­vil­tiš­ka – lėk­tu­vas ar­ba tuoj sprogs, ar­ba pa­teks į su­ktu­ką ir nu­kris. Vis dėl­to, iš­vy­dęs ant prieš­in­go spar­no ba­lan­suo­jan­tį sa­vo žval­gą, L. Pe­sec­kas pa­kei­tė spren­di­mą šok­ti že­myn – juk ne­ga­li­ma pa­lik­ti jau­nes­nio­jo ko­vos drau­go.

Ir štai tuo­met pra­si­dė­jo ste­buk­las. „...iš kaž­kur blyks­te­lė­ja ma­no są­mo­nėj grei­tas spren­di­mas. Aš tu­riu pa­sun­kin­ti no­sį, kad lėk­tu­vas ga­lė­tų sklęs­ti! Kad iš­veng­čiau pra­žū­tin­go­jo su­ktu­ko. Puo­lu į spar­no prie­kį. Len­du pro su­kry­žiuo­tus tar­pus­par­nio plie­ni­nius kas­pi­nus. Grie­biu ran­ko­mis už jų. Pa­si­ka­bi­nu vi­su kū­nu ore. Lau­kiu... Lėk­tu­vas lyg ant sū­puok­lių lei­džia­si prie­kin“, – skai­to­me L. Pe­sec­ko pri­si­mi­ni­muo­se.

Ši­taip ba­lan­suo­da­mas ant de­gan­čio lėk­tu­vo spar­no es­kad­ri­lės va­das vis dėl­to pri­ver­tė „Sop­with“ pa­klus­ti. Štai for­tų grio­viai prie ae­rod­ro­mo kraš­to, plen­to juo­sta, tvir­to­vės py­li­mas. Pi­lo­tas su­pran­ta: rei­kia pa­tai­ky­ti ant jo, ki­taip ma­ši­na nu­gar­mės nuo sta­taus šlai­to, o ta­da jau – su­die vis­kam. Ir stai­ga – trenks­mas. Lėk­tu­vas, kai­riuo­ju spar­nu kliu­dęs py­li­mą, ap­si­su­ko prieš­in­ga kryp­ti­mi ir nu­kri­to nuo sta­taus 8 me­trų šlai­to. K. Šim­kų smū­gio jė­ga nu­bloš­kė apie 10 me­trų, tuo me­tu L. Pe­sec­kas li­ko gu­lė­ti po de­gan­čiu or­lai­viu. Lai­mė, iš lieps­no­jan­čių nuo­lau­žų jį iš­trau­kė ne­to­lie­se tre­ni­ra­vę­si po­li­ci­jos mo­kyk­los auk­lė­ti­niai.

Vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad K. Šim­kus tik smar­ko­kai su­si­mu­šė pe­tį. Es­kad­ri­lės va­das tą­syk su­žei­di­mų ne­iš­ven­gė – jis ge­ro­kai ap­de­gė, taip pat su­si­ža­lo­jo ran­kas į spar­no tro­sus, to­dėl du mė­ne­sius bu­vo gy­do­mas Ka­ro li­go­ni­nė­je. 1928 me­tų spa­lio 9-ąją spe­cia­liu pre­zi­den­to ak­tu L. Pe­sec­kui, pir­ma­jam Lie­tu­vos avia­ci­jo­je, bu­vo su­teik­tas avia­ci­jos ma­jo­ro laips­nis, o apie pre­ce­den­to ne­tu­rin­tį nu­si­lei­di­mą tuo­met ra­šė vi­sos Eu­ro­pos spau­da.

Grį­žęs iš li­go­ni­nės L. Pe­sec­kas dar de­šimt me­tų li­ko ri­kiuo­tė­je. Va­do­va­vo ke­lioms es­kad­ri­lėms ir avia­ci­jos gru­pėms, ga­vo pul­ki­nin­ko lei­te­nan­to laips­nį, skrai­dė 1250 va­lan­dų. Į at­sar­gą pa­sip­ra­šė 1938-ai­siais. Iki so­vie­tų oku­pa­ci­jos dir­bo Pre­ky­bos, pra­mo­nės ir ama­tų rū­muo­se, vė­liau – Tri­ko­ta­žo tres­te, va­do­va­vo au­di­nių fab­ri­kui. 1944-ai­siais pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją, dar po 5 me­tų – į JAV. Čia il­gą lai­ką dir­bo De­troi­te įsi­kū­ru­sio­je „Ford“ ga­myk­lo­je. Įšė­jęs į pen­si­ją įsi­kū­rė Či­ka­go­je. 1976-ųjų pa­va­sa­rį po vi­sų iš­gy­ven­tų ne­gan­dų ir pa­vo­jų at­gu­lė šio mies­to lie­tu­vių ka­pi­nė­se.