Laužykite visas taisykles!
Po­kal­bis su me­no kri­ti­ke, kny­gos „Kaip ra­šy­ti apie šiuo­lai­ki­nį me­ną“ au­to­re Gil­da Wil­liams.

Jei esate meno kritikas ar istorikas, susitikimas su dr. Gilda Williams prilygsta hipotetinei situacijai, kai sutinkate tikrą Kalėdų Senelį savo mėgstamiausios roko grupės koncerte. Ji – populiarios knygos „Kaip rašyti apie šiuolaikinį meną“ (2018 m. vertimą į lietuvių kalbą parengė ir knygą išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla) autorė, aktyvi „Arforum“ kritikė, dėsto Londono Auksakalių koledže, kaip lektorė dirba „Sotheby’s“ meno institute ir „Frieze“ akademijoje, skaitė paskaitas „The Guardian“ meistrystės klasėje, buvo komisijų narė prestižiniuose meno konkursuose (pvz., „Max Mara Art Prize“ 2011-aisiais, „Other Art Fair“ 2018-aisiais) – daugiau nei dešimtmetį dirbo „Phaidon“ leidyklos atsakingąja redaktore. Šis pokalbis – tai nuostabi rašymo apie šiuolaikinį meną pamoka, todėl visai nesutrinku Gildai jį pradėjus.

– Gilda Williams: Aš pradėsiu šį pokalbį. Anksčiau sakėte, kad mano knyga Jums pasirodė padrąsinanti – kuria prasme? Užsinorėjote rašyti?

– Alberta Vengrytė: Panorau rašyti dar labiau, taip! Tarsi knyga atstotų draugišką patarimą rašančiajam.

– G. W.: Puiku! Taigi, knygos tonas padrąsinantis?

– A. V.: Toks ir yra. Jūsų tekstas intelektualus, skaidrus, įtraukiantis, „įkrautas“ praktinėmis įžvalgomis ir patarimais, kurių jauniems rašytojams stinga. Nežinia, į ką turėtum kreiptis rašydamas savo pirmąjį tekstą.

– G. W.: Būtent dėl to parašiau šią knygą. Pripažinkime – rašyti apie meną yra sunku, niekas to nedaro intuityviai. Be to, rašymu dažniausiai užsiima mažiausiai patyrę meno pasaulio žmonės – tai prasčiausiai apmokamas darbas visoje meno sferoje, deja, nors ir vertingas bei nelengvas. Tačiau taip ir neišmokome šio darbo įkainoti, todėl jį atlieka pradedantieji: studentai, ne tokie svarbūs galerijų, muziejų darbuotojai. Ir jų niekas niekada neapmoko! Tai labai nesąžininga.

– A. V.: Kodėl, Jūsų manymu, taip yra?

– G. W.: Labai paprasta. Prieš maždaug šimtą metų meno pasaulyje egzistavo vienintelė rašančiųjų apie meną žmonių grupė – jie buvo vadinami meno kritikais. Menininkai pateikdavo jiems kūrinius, kuratoriai, savo ruožtu, buvo tylūs žmonės, dirbantys muziejuose, kolekcininkai anaiptol nebuvo viešos figūros. Taigi, kritikai neturėjo jokių įsipareigojimų menininkams, dažnai jų net nepažinojo, todėl jų balsas buvo vienašalis. Tai siaubingas modelis, nenuostabu, kad menininkai prieš jį protestavo, o šios reakcijos 7-ajame dešimtmetyje pakeitė padėtį. Taigi iškilo „despecializacijos“ idėja. Neva „nereikia jokio ypatingo talento, kad galėtum rašyti – tai gali daryti bet kas“, – taigi, tokie žmonės kaip Andy Warholas tiesiog pakištų jums mikrofoną ir būtent čia būtų kuriamas tekstas.

Šiandien meno pasaulyje rašo visi. Arba rašai, arba surandi ką nors, kas rašytų už tave. Kolekcijos, aukcionai (iš tiesų – jie niekada nebuvo nustoję rašyti), muziejai – visi rašo nesuvokiamos apimties įvairiausio lygmens medžiagą. Galerijos, mokyklos, kuratoriai – kiekvienas rašo. Tačiau mes vis tiek laikomės minties, kad ši veikla yra nespecializuota ir nieko apie rašymą nereikia išmokti. Menininkai visada privalėjo rašyti, bet jie apie tai neturi jokio supratimo! Tačiau rašymo galima išmokti.

Dirbau leidyboje nuo 10-ojo dešimtmečio, su „Phaidon“ leidykla kūrėme knygas, kurios tuo metu buvo inovatyvios, taigi turėjau galimybę dirbti su labai jaunais, taip pat ir su vyresniais menininkais bei kritikais. Vis prireikdavo pagalbos. Tai buvo proga praktiškai išbandyti idėjas, kurios dabar atsidūrė knygoje. Akademijoje pradėjus dirbti su studentais – ta pati situacija. Rašydama knygą, žinojau, kad šie patarimai kadaise suveikė. Knygoje yra viskas, ko išmokau per maždaug dvidešimt penkerius metus, – apie tai, kaip rašyti ir kaip mokyti žmones rašymo.

– A. V.: Tai juk be galo dosnu!

– G. W.: Jiems to reikia! Aš juos užjaučiu. Kai rašiau knygą, maždaug prieš ketverius metus, meno kritikos būklė nemažai aptarinėta dėl to, kad kritika yra pretenzinga, neperskaitoma, pernelyg sudėtinga. Tačiau ji nėra per daug sudėtinga – ji tiesiog prastai parašyta! Ne idėjos yra sunkios, o būdas, kuriuo jos išreiškiamos. Pasirodė labai nemalonių rašinių, kokia neva prasta yra meno kritika, tačiau, žinote, tai visai nepadeda. Daug žmonių kuria pretenzingus, neaiškius tekstus sąmoningai – tiesa, tačiau galbūt jie geriau ir negali. Jie nesupranta, ką privalėtų daryti kitaip, nes niekas niekada to jiems nepaaiškino. Šie žmonės nėra kvailiai! Kai jiems paaiškini, jie supranta. Privalai būti gudrus, tačiau neabejotinai tampa aiškiau.

– A. V.: Skaičiau Jūsų pokalbį su nepriklausomu kuratoriumi Baru Yerushalmi (buvęs Gildos Williams mokinys – aut. past.) žurnalui „Tohu“. Be kitų temų, rašote, kad jei esi menininkas ir esi linkęs rašyti, – o gal rašai net visai gerai, – tau labai pasisekė. Kur slypi toji sėkmė?

– G. W.: Tikriausiai prisimenate, ką sakiau apie kritikus, kurie „užgrobdavo“ menininkų balsą. Pats skausmingiausias pavyzdys, žinoma, yra Clementas Greenbergas ir Jacksonas Pollockas. Pačiam Pollockui jo menas buvo apie muziką ir žvaigždes. Tačiau atsiranda toks Greenbergas, kuris teigia: „Visai ne, tai plokštuma, šis ir tas...“ Kai mokau menininkus rašymo, visada jiems primenu: jūs kovojote už savo erdvę!

Kūrėjai, iš prigimties mokantys rašyti, – visai kita istorija. Pavyzdžiui, Robertas Smithsonas, Adriana Piper, o šiandien – Liamas Gillickas. Hito Steyerl yra nuostabi rašytoja, Frances Stark – tiesiog fantastiška, taip pat ir daug už juos jaunesni, dirbantys su ready-made tekstais, mašinomis, kitokiais teksto generavimo metodais, – visi dirbame aplinkoje, kurioje išsilavinimu, tyrimais ir įrodymais grįstos meninės praktikos yra vertinamos, tiesa? Ypač kitapus rinkos – o tai bekraštis meno pasaulis, kuris, tikiu, tikrai atsispiria rinkos dėsniams, net jei ir pati rinka yra priklausoma nuo teksto. Aukcionų katalogai, metiniai meno mugių albumai – komercinis pasaulis taip pat gyvas rašymu. Kalbant plačiau, beveik nėra išimčių: akademinis meno pasaulis, kylantys menininkai – tekstas kerta visas šias platformas. Taigi, jei esi menininkas ir sugebi rašyti puikiai, turi didžiulį pranašumą. Žmonės skaito Steyerl, Kelsey ar Gillicką daug mieliau nei meno kritikus.

– A. V.: Galbūt lemia pasitikėjimas menininko statusu? Ar viešumas ir charizma taip pat svarbūs norint pasiekti skaitytoją?

– G. W.: O, taip! Tikime, kad menininkams priklauso autentiškumas, žinojimas. Pasitikime menininkais daug labiau nei kuo kitu, įskaitant kuratorius, kurie, žinoma, „irgi šį tą išmano“ ir yra skaitomi. Mano nuomone, menininkai – labiausiai vertinami pranešėjai apie meną. Rašyti gerai – tai turėti idėjų ir galėti jas perteikti. Jei tau pavyksta be didelių pastangų (daugeliui menininkų taip nenutinka) – be abejonės, turi didžiulį pranašumą. Pagalvojus apie naująsias medijas, ar tai būtų performansas, ar filmas – jie taip pat kliaujasi tekstu. Sakytum, kad skulptūra, tapyba ar kitos tradiciškesnės meno formos tuo nepasižymi, bet dėl to būčiau linkusi diskutuoti. Kai kurios meno rūšys apskritai atsiranda tik per kalbą ir tekstą, ne šalia jų.

– A. V.: Kalbant apie meno įkainojimo procesus – kur meno lauko veikėjų ekosistemoje atsiduria meno kritikas? „Tradicinis“ kritikas, apie kurį kalbėjome anksčiau, vis dar egzistuoja? Koks jo vaidmuo? Ką tai atskleidžia apie šiuolaikinės meno kritikos būklę?

– G. W.: Labai geras klausimas. Daug apie tai mąstau, nes esu meno kritikė. Manau, mūsų vaidmuo menkstantis. Jis vis labiau silpsta, nes turime jį perkurti, atrasti iš naujo. Meno kritikų nuomonės klausoma menkiausiai, lyginant su tuo, ką apie savo kūrybą ir pasaulį bendrąja prasme kalba menininkai. Jų nuomonė be galo gerbiama, ir nieko čia blogo. Šiandien žmonės net dažniau užsiima skirtinga veikla: menininkas yra ir kritikas, ir kuratorius, ir didelė meno pasaulio figūra, taigi jau dabar turime permąstyti šias kategorijas. Tačiau yra ir žmonių kaip aš – tebesu meno kritikė, tuo užsiimu. Na, kartais dirbu kuratore.

– A. V.: Ir dėstote. Ir rašote knygas.

– G. W.: O, taip, dar dėstau, ačiū! Tačiau egzistuoja ir kitas lygmuo – žmonės, sudarinėjantys rinkinius, nustatinėjantys kriterijus, rodančius, į kokius menininkus verta žiūrėti. Anksčiau tuo užsiimdavo kritikai, tačiau šiandien turime profesionalų, kurie daug atidžiau identifikuoja ir vykdo atranką, artikuliuoja, kokios meno praktikos yra svarbios. Tai daugiausia kuratoriai, daug lemia rinka. Atidūs galerininkai atlieka puikų darbą. Kritikai? Mes patekome ten per vėlai! Vėluojame įvykių grandinėje, norėdami būti tiek pat vertingi kaip kadaise. Mano manymu, kritikai galėtų būti daug naudingesni, jei paprašytume menininkų išartikuliuoti pirmuoju asmeniu, ką gi jie daro.

Ne visi geba rašyt kaip Liamas Gillickas ar Hito Steyerl. Mane jaudina tokia bendradarbiavimo forma: „tu kalbi, aš galvoju; tu galvoji, aš kalbu“. Turime pripažinti, kad rašymas reikalauja įgūdžių. Puikus pavyzdys, aktualus maždaug 50 metų, yra Andy Warholas, kuris suprato kalbėjimo už save vertę. Jis numatė, kur eina menas, daug anksčiau nei kas nors kitas. Warholas nesugebėjo rašyti, tačiau atrado kitą būdą įsirašyti, panaudodamas bendraautorius. Taip pat elgėsi ir kūryboje. Dažnai pastebiu, kad menininkai, dirbdami studijoje, yra pasiruošę pasitelkti bet ką – technologijas, bendrą darbą, ką tik jiems bepasiūlytum – tačiau kai ima rašyti, sugrįžta į XIX amžių ir amatininkiškai bando save išreikšti nuo nulio, nesuprasdami, kad turi tą pačią išraiškos laisvę. Tai yra jų erdvė – nuolat kartoju – jie kovojo už šią erdvę, taigi turėtų išnaudoti ją, kaip patinka. Taip, kad ši erdvė veiktų jų naudai.

– A. V.: Ar meno kritikai turėtų menininkus apie tai informuoti?

– G. W.: Iš savo patirties galiu pasakyti, kad yra žmonių, kurie rašė tikrai nemažai, kurie supranta, kad su kalba gali daryti ką tik nori. Tačiau menininkai – galbūt patys jauniausi, su kuriais dirbu, – tiesiog bijo, nes jie nesupranta, ką su ta kalba veikti. Galiausiai didelė dalis to, ką rašome, net nėra kritika: tai bendri kelių autorių kūrybiniai tekstai, o meno kritikas retai smerkia ir vertina. Ar skaitėte Chris Kraus? Nuostabi rašytoja.

– A. V.: Neabejotinai.

– G. W.: Labai įdomus Kraus tekstas pavadinimu „Faces“ („Veidai“). Jame pasakojama, kaip kritikė pakviečiama į Berlyną – jai taip atrodo – rašyti apie vieną menininką. Tačiau menininkas ima aiškinti jai, apie ką yra šis menas. Tame pasakojime yra skyrius, kuriame Kraus po savo įžangos užrašo menininko diktuojamą jo meno interpretaciją ir tik tada grįžta prie kuriamo teksto. Kuo tai baigiasi? Nepakartojamas tekstas! Ji nesukritikuoja menininko versijos, o randa nuostabų sprendimą, kaip reaguoti į apribojimą laisvai interpretuoti. Menininkas aiškina, apie ką yra kūrinys, o Kraus, kaip rašytoja, perima tą rodomą kryptį geriau, nei sugebėtų kas nors kitas – reikia būti Chris Kraus, kad galėtum su tokiu diktatu sutikti! Ji sukuria savotišką rėmą jo kūrybai, artėdama ir toldama nuo meno – tai drąsus tekstas. Vis dėlto man atrodo, kad jo centre yra nesėkmės tema. Meno kritikai nenori rašyti apie meną, ne apie ką nors kita. Man dėl to neramu, nes tikiu, kad menas turi veikti „atviroje sistemoje“, į jį būtina reaguoti visais įmanomais būdais. Neprivalai savo tekste lieti menininko žodžių, juolab kieno nors kito. Jei vienintelė tiesa apie meno kūrinį yra menininko – manau, tai mirties taškas. Jis ne atveria kokią nors diskusiją, bet uždaro ją aklinai.

– A. V.: Kaip suvokiate šiuolaikinės akademijos vaidmenį? Kokiais metodais kliaujatės dirbdama su studentais?

– G. W.: Mokau rašymo, tai absoliučiai įmanoma! Tikiu, kad jei atsiduri akademijoje, tai dėl to, kad esi imlus, protingas – tau tik reikia paaiškinti. Pasaulyje, kuris susirūpinęs dėl netikrų naujienų ir falsifikacijos, mokai, kaip paaiškinti dalykus per kalbą. Svarbu ne tik turėti idėjų, bet ir įtikinamai parodyti, iš kur jos kyla. Taigi pirma – privalai turėti idėjų, antra – neišvengiamai turėsi permąstyti, kaip iki jų „atkeliavai“. Bet kuris įdomus rašytojas – romanistas ar filosofas – skaitytoją pasiima kartu į savo smegenis, parodo jam, kaip užrašo savo puikias mintis. Štai ko mokai, kai aiškini kam nors apie rašymą – atsikratyti visko, kas prieštarauja tavo mintims, ir sekti loginę teksto liniją. Be to, daryti tai kūrybiškai, įdomiai. Jei nepavyksta – bent jau kalbėk tiesiai, o to tikrai galima išmokyti. Kvailystė, kad įrodymai suplokština rezultatus, nes būtent jais remdamasis gali sugalvoti pačią įdomiausią idėją – kokią tik nori. Taigi mokydamas rašymo ne pasakoji apie kažkokią fantastinę techniką, – tiesa, rašymas visai be jos neapsieina, – o mokai studentus, kaip suteikti jų tekstams tvarką.

– A. V.: Kaip sukurti autentišką struktūrą, per kurią, parodant tvirtai argumentuotą minties kelią, atsiskleistų tavo paties mąstymo būdas?

– G. W.: Labai svarbu tvarka. Ypač kai rašau tiriamuosius tekstus, 10 ar 20 proc. darbo sudaro tyrimas, apie 70 proc. tikrinu, ar nėra „skylių“ teiginiuose, o jau tada rašau. Paskutinė dalis – vieni niekai, užtrunka gal dieną. Jei išmanau savo teksto turinį, rašyti iš tiesų nėra taip svarbu. Žinoma, nuostabu, jei kas nors netikėto nutiks berašant, tačiau bent man svarbiausia aiškiai parodyti, iš kur atsiranda teiginiai, kaip jie dėstomi. Tik tada supranti, kur tuštuma, kur teks sugrįžti, o paskui jau viskas turės prasmę. Tai nemenka rašančiųjų problema – čia daugiausia galvoju apie menininkus: ne pats rašymas yra prastas (nors irgi būna), bet tekstas nepasako nieko. Paklausus menininko, ką norėjai pasakyti, jis atsako: „Nežinau – nieko nenoriu pasakyti! Tiesiog noriu atsikratyti šio darbo, man nepatinka būti rašytoju.“ Toks rašinys niekada nebus įdomus.

– A. V.: Skamba pažįstamai. Dažnai atrodo, kad kalbėjimą ir rašymą apie savo kūrinius menininkai suvokia kaip grėsmę. Pavyzdžiui, netikėtai ateina peržiūrų metas, ir menininkas pasijunta išeksponuotas – priverstas kalbėti apie tai, ką sukūrė.

– G. W.: Savo studentams vis pasiūlau anekdotišką menininko pareiškimą (angl. artist-statement), kuris tinka bet kuriam menininkui, bet kokiam kūriniui, bet kokiai medijai. Tai taip kvaila, taip banalu – tiesiog akivaizdybės apie meną: „Mano kūryba meta iššūkį žiūrovui, reikalauja žiūrovo užbaigti kūrinį, mano menas trina ribas tarp faktų ir fikcijų“ ir t.t. Jei nenorite rašyti – imkite. Siaubingas, idiotiškas tekstas. Jei ketinate rašyti taip prastai, bent jau negaiškite laiko – tai šlamštas!

– A. V.: Neįtikėtinai šmaikštu!

– G. W.: Žinau, bet veikia! Jie supranta. Kartais, tiesa, panaudoja pavienius segmentus, bet tai nepadeda. Kalba yra galinga ir nuostabi proga išreikšti save žodžiais. Taip pat sakau studentams, kad jei rašomas tekstas nesuteikia džiaugsmo, kažką darai blogai. Ypač jei rašai apie tai, kas svarbu, – savo kūrinį. Juk esi didžiausias ekspertas, taigi gali pasakoti apie jį, kaip tik patinka, – nėra jokių taisyklių! Rašymas turėtų būti didžiausia pramoga, malonumas ir privilegija.

– A. V.: Šiandien VDA Dailės istorijos ir teorijos katedroje visi nori rašyti kaip dr. Gilda Williams. Kokios buvo Jūsų „didžiosios pamokos“? Kas buvo Jūsų mokytojai?

– G. W.: Yra ne vienas atsakymas į šį klausimą. Tačiau pirmiausia – gera literatūra. Aš daug skaitau.

– A. V.: Kas, Jūsų manymu, yra gera literatūra?

– G. W.: Tai gali būti daug kas. Neseniai perskaičiau „Washington Black“ („Juodasis Vašingtonas“, 2018), parašytą Esi Edugyan – tai nuostabi literatūra. Ką tik pasirodė Tayari Jones „An American Marriage“ („Amerikietiška santuoka“, 2018) – ji, taip pat Toni Morrison, – nuostabios romanistės. Taip pat skaitau tik labai gerą žurnalistiką, kaip Davido Fosterio Wallace’o – gali visko išmokti vien tik skaitydamas jį. Neskaitau daug meno kritikos. Privalau tai daryti darbe, bet man to nereikia technikai ar žodynui tobulinti.

Prisimenu, nemažai išmokau iš Rosalind Krauss – ne tiek stiliaus, nes man jis atrodo pernelyg tankus, įspūdingas jos sugebėjimas perskaityti vizualinę informaciją! Kraus absoliučiai tiki meno kūriniais. Ji žvelgs į juos taip ilgai, kiek tik reikės, kad tik galėtų perteikti, kokiu būdu šie kūriniai jai tampa prasmingi.

Ar žinote Mirandą July? Ji pritrenkianti – rašanti skulptorė, kuri puikiai dirba su kalba. Neabejotinai verta skaityti Richardo Kaskey knygas, tačiau ir senuosius rašytojus! Skaitau Dickensą – randu ko išmokti ir iš jo, net jei svarbu naudoti šiuolaikinę kalbą ir pavyzdžius.

– A. V.: Koks Jūsų santykis su poezija?

– G. W.: O... Kaip norėčiau ją suprasti! Man labai gėda dėl šio negebėjimo. Myliu poeziją, esame geri draugai su Kennethu Goldsmithu, svarbiu amerikiečių poetu, keletą kartų dirbome drauge – reikėtų sakyti, jis padėjo man suprasti poeziją. Bet aš tiesiog jos nesuprantu, o taip norėčiau! Galiu skaityti Emily Dickinson, dar keletą poetų, kurių eilėraščiai man turi prasmę. Man labai gėda dėl to, tačiau taip – skaitykite poeziją! Manau, yra tikrai puikių apie meną rašančių autorių, kurie mokosi iš poetinės kalbos – juk ji tokia kondensuota, tokia prašmatni. Ši kalba sukuria paveikslus ir pasakojimus be galo mažoje erdvėje – tai nuostabu. Tik, deja, aš to nemoku.

– A. V.: O kaip vertinate – pavadinkime – poetišką meno kritiką, kuri neretai pasižymi neaiškiu kalbėjimu, emocionalumu ir t.t.? Autorius pradeda tekstą apibūdindamas vyraujančius orus, supančią aplinką, tada keliauja toliau, kol teksto pabaigoje pasiekia meną – staiga supranti, kad buvo kalbama apie konkretų kūrinį, kuris, pasirodo, eksponuojamas tam tikroje galerijoje, kažkieno surengtoje parodoje?

– G. W.: Stebuklinga... Yra rašytojų, kurie taip dirba. Kurie ilgainiui prieina prie meno. Tuoj ką nors prisiminsime – kas būtų geras pavyzdys? Tarkime, Brianas Dillonas, kuris rašo esė aplink ir per meno kūrinius, ir jam tai puikiai sekasi. Arba Laura McLean-Ferris – jos tekstai nėra būtent tokie, apie kokius kalbate, bet ji tikrai nuostabi, kai norima papasakoti dvi istorijas vienu metu. Aš palaikau bet ką. Kad būtų aiškiau – aš tiesiog netikiu, kad yra vienas teisingas būdas rašyti apie meną. Tikrai, gali nutikti bet kas. Žmonės, kurie rašo prastai, – ir kai sakau prastai, turiu omenyje, kad jie nesugeba komunikuoti, – visi jie rašo vienodai. Jų tekstai subliūkšta labai panašiai: juose per daug abstrakcijų, neįmanoma atsekti teksto gijos. Blogi meno kritikos tekstai yra linkę supanašėti. Labai tikiuosi, kad savo knygoje įstengiau parodyti, kuo pasižymi žlugę tekstai.

– A. V.: Dievinu tą skyrių, kuriame teigiate: „Sudėtingos abstrakčios idėjos nebandykite paaiškinti kita sudėtinga abstrakčia idėja.“

– G. W.: Net ir mokslinis rašymas žlunga dėl tos pačios priežasties. Visi prasti menininkų pareiškimai turi tuos pačius elementus – raktažodžiai skiriasi, bet stilius yra tolydžiai vienodas ir nuobodus. Tai nepavykę tekstai, nes niekas jų nenori skaityti! Rašymo grožis ir malonumas yra matyti, kai tai daroma skirtingais būdais. Taigi, tikrai nėra jokių taisyklių sumaniam, protingam, kūrybingam, inovatyviam rašymui apie meną – jokių. Tiesą sakant, laužykite visas taisykles! Tačiau egzistuoja silpno rašymo dėsniai. Jie matyti tik atsivertus tekstą. Visi iki vieno nevykę pranešimai spaudai yra vienodi. Taigi, kad ir kokios būtų galimybės, – poetiškas rašymas, romanistinė maniera, prisiminimai, – visapusiškai jas palaikau. Kai išmoksi, ko reikia vengti, – nors kartais žmonės įdomiai žaidžia ir su klaidomis, – tada neabejotinai gali kalbėti netiesiogiai, gali būti poetiškas, naudoti ready-made ar „suklijuotus“ tekstus. Skaičiau nuostabią Carolinos A. Mirandos recenziją apie Jeffo Koonso parodą „LA Times“ laikraštyje. Ji tos parodos nematė ir savo tekste suklijavo krūvą kitų recenzijų, taip sukurdama kažkokį gražų eilėraštį. Jis pritrenkiantis! Esmė ta, kad ji išrado savo pačios taisykles, naują žanrą. Kai supranti, kur slypi teksto silpnybės, tik dangus yra tavo riba.

– A. V.: Ir knygoje nuolat pabrėžiate, kad skaitytojo tikslas nėra išmokti rašyti apie meną studijuojant skyrių po skyriaus. Greičiau jau įsigilinant į pavyzdžius, kuriuos atidžiai parinkote, įsiklausant į patarimus ir mokantis atsekti silpno teksto dėsningumus, kurie ir trukdo tapti nuostabiais rašytojais.

– G. W.: Taip, taip, silpno rašymo dėsningumai. Niekas nenori taip rašyti, nes neįmanoma į tokį tekstą sutelkti dėmesnio. Meno pasaulyje apsimetame, kad užsiimame daugiausia meno kūrimu, bet tai netiesa – pagaminame lygiai tiek pat teksto, kiek ir meno, esame ištisa teksto industrija. Vis dėlto mes nežymiai nuvertinti. Įsivaizduojame, kad tekstas yra šalutinis meno produktas. Netikiu tuo, nes meno kūrinys negali egzistuoti pasaulyje be jį kažkokiu būdu palaikančio teksto. Jei pabandysite jį parduoti ar sulaukti kritinio vertinimo – kūrinys tiesiog mirs likęs be teksto. Lyg niekada ir nebūtų egzistavęs.

– A. V.: Taigi netikite argumentu, jog „kai kurie reiškiniai yra tiesiog anapus kalbos sistemos“, kad ne visi fenomenai apskritai gali būti paaiškinti žodžiais?

– G. W.: Tokiu atveju labai sunku diskutuoti. Tai tampa problema menininkams, kurie sąmoningai domisi kūryba, atsieta nuo kalbos. Tokių yra nemažai ir tai labai įdomus, kilnus tikslas, tačiau be galo sunku šį meną patvirtinti bet kokiame akademiniame diskurse, apibendrinti kritiškai. Sunku įsprausti į rėmus, bet galbūt egzistuoja kalba, labiau tinkanti šnekėjimui apie kūrinius, kurie sąmoningai jai priešinasi. Menininkai daro, ką nori, – tai normalu.

– A. V.: Paskutinis mano klausimas – kokių turite patarimų rengiantiems interviu? Ko turėčiau pasimokyti iki kito susitikimo?

– G. W.: Turite pradėti savo svarbiausiu ir originaliausiu klausimu – tuo, ką tikrai norite sužinoti. Ne pamažu keliaujate link to, bet čia pat ir pradedate. Tai viskas – visa kita buvo puiku! Kai pati rengiu interviu su menininkais ar rašytojais, paprastai turiu sąrašą visų dalykų, kuriuos jie sukūrė, su datomis. Niekada neklausiu: „Prisimeni tą violetinį daiktą, kurį padarei 10-ajame dešimtmetyje?“ Svarbiausia telpa viename popieriaus lape, ten pat ir labai trumpi klausimai, kurių eigos niekada nepaisau. Jūs irgi tai padarėte, ir tai gerai, nes niekada negali žinoti, ką tavo pašnekovas atsakys į kurį nors klausimą. Johnathano Franzeno romane „Freedom“ (2010) yra meilės trikampis, o vienas iš jo kampų – pankrokeris Ričardas. Jis duoda interviu klaikiai nepatyrusiam žurnalistui, taigi apsuka kiekvieną klausimą savo naudai. Visada skaitau tai savo studentams, tai pamoka, „kaip duoti ir neduoti interviu“. Puikiai parašyta ir be galo juokinga!

– A. V.: Esu labai dėkinga, kad sutikote pasikalbėti!

– G. W.: Buvo smagu!