Latvių muzikos Lačplėsis: teatrui be humoro nepavadovausi
Pa­va­sa­rį vy­kę ra­di­ka­lūs pa­si­kei­ti­mai Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre (LNOBT) sa­vo ruo­žtu ska­ti­na nau­jas per­mai­nas, ku­rių im­asi da­bar­ti­nis įstai­gos va­do­vas. Vi­sa tai la­bai ge­rai pa­žįs­ta­ma, sa­vu kai­liu pa­tir­ta šian­die­nos „Lie­tu­vos ži­nių“ pa­šne­ko­vo, Lat­vi­jos na­cio­na­li­nės ope­ros ir ba­le­to va­do­vo Zig­ma­ro Lie­pi­nio.

Z. Liepinis atvažiavo papasakoti apie rygiečių teatro gastroles. Spalį LNOBT publika pamatys operą „Faustas“, baletą „Peras Giuntas“ ir baletą visai šeimai „Karlsonas skrenda“.

Z. Liepinis džiaugėsi valstybių 100-mečiui skirta gastrolinių mainų programa (latviai pamatys tris LNOBT spektaklius) ir abiejų šalių Kultūros ministerijų parama. Nes tai, pasak jo, itin brangus žingsnis. Vien „Faustui“ pergabenti į Vilnių reikia septynių sunkvežimių, su pastatymu atkeliauja apie 200 žmonių.

„Faustą“ režisavo idealiai latviškai kalbantis armėnų kilmės menininkas Aikas Karapetianas. Kai nedirba operoje, jis filmuoja siaubo filmus. Tad ir jo „Faustas“ gerokai paveiktas gotiškos estetikos. Be to, nepaprastą spektaklio atmosferą padėjo kurti žydų kilmės amerikietis AJ Weissbardas, dirbantis su Lietuvos publikai gerai žinomu ir vėl laukiamu Robertu Wilsonu.

„Perą Giuntą“ pastatė slovėnų choreografas Edwardas Clugas, atradęs klasikinio baleto, šiuolaikinio šokio ir pantomimos dermę. Spektaklyje skamba vienas gražiausių Edvardo Griego fortepijoninių koncertų.

O baletą vaikams „Karlsonas skrenda...“ sukūrė kompozitorius Juris... Karlsonas. Jau penktą sezoną sėkmingai rodomą baletą, anot Z. Liepinio, parašė tikras specialistas. Mat J. Karlsonas pats studijavo choreografiją ir gerai išmano, kaip muzika atskleisti sceninius niuansus.

Ryga susirenka geriausius

– Kodėl tokia tendencija: Rygos nacionalinėje operoje dirbo mažiausiai dešimt lietuvių, tarp jų – Gintaras Rinkevičius, Asmik Grigorian, Gintaras Varnas, Modestas Pitrėnas, o latvių Lietuvoje vos vienas – režisierius Andrejis Žagaras? – LŽ žurnalistas klausė Zigmaro Liepinio.

– Man regis, Lietuvoje dainavo Janis Apeinis. Matyt, mūsiškiai atrankos vadybininkai dirba sėkmingiau, išgraibstome geriausius Lietuvoje, Estijoje. O jūsiškiai pritingi. (Nusišypso.)

Na, atsakysiu ironiškai. Taip yra todėl, kad mes – regiono centras. (Nusijuokia.) Sopranas Vida Miknevičiūtė štai dainuoja pas mus.

– Ji kaip tik Margarita jūsų atvežamame „Fauste“!

– Taip, netrukus dainuos ir „Skrajojančio olando“ premjeroje. O visi geriausi latviai išvažiavo kas kur. Janis Šilinis vaidina 19-oje skirtingų „Skrajojančio olando“ pastatymų. Galite įsivaizduoti?! Dar Elyna Garanča, Aleksandras Antonenka. Jie jau visai iš kitos – olimpinės sferos.

Tad jei stengiamės sudaryti rimtą repertuarą, gerų balsų labai stinga, ypač tenorų. Bet ne tik mums.

Šiuo metu teatre nuolat rodome 20 operų. Sunkumų dėl to kyla ir atlikėjams, ir techniniam personalui. Todėl svarstau, ar nevertėtų pereiti nuo repertuarinio prie projektinio teatro. Pastatai premjerą ir kurį laiką rodai vien tik ją, nereikia keisti dekoracijų. Tada statai kitą veikalą. Jei kurį vaidinimą publika pamėgsta, rodai jį iš naujo.

Teko kirsti galvas

– Kai atėjote vadovauti teatrui, inicijavote nemažai permainų. Tarkime, taupydami lėšas pradėjote remtis vietiniais, „nacionaliniais ištekliais“. Dėl šios priežasties atsisakyta, tarkime, M. Pitrėno.

– Ne visai taip. Modestas – puikus režisierius ir žmogus, tačiau reikia brandinti savus talentus. O jie turi augti šalia. Nacionalinės operos vyriausiasis dirigentas Martinis Ozolinis nuolat stebi muzikinį, akademinį lauką, žino, kur kokie gabūs atlikėjai mokosi, groja.

– Sugrąžinote ir baletą į Nacionalinio teatro pavadinimą.

– Baleto spektakliai sudaro lygiai pusę repertuaro. Ką, ar baleto artistai kokie antrarūšiai? Be to, gana dirstelėti į teatro buhalteriją – baletas duoda gerokai daugiau pelno! Jį visada išperka, o operos – ne. Tad reikia juos gerbti ir vertinti.

– Jūsų pirmtakas A. Žagaras Nacionalinei operai vadovavo net 17 metų! Spėju, bent iš pradžių patyrėte nemažą spaudimą, kokį dabar, regis, jaučia ir LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas?

– Taip, Jonui nelengva, žinau, nes pats daug patyriau savo kailiu. A. Žagarui pareiškė nepasitikėjimą tuometė kultūros ministrė. Buvo didelių finansinių problemų. Palaikantieji vadovą net ją nuvertė. Tačiau naujoji irgi nenusileido, paskelbė konkursą.

Buvau apipiltas purvais, sužinojau apie save tokių dalykų, kokių nė sapnavęs nesu. Protestavo, veikė klanai – politikų, žurnalistų, teatro žmonių. Juk tarp šešių šimtų darbuotojų buvo A. Žagarui artimų žmonių. Teko pamažu... (Mosteli delnu.)

„Buvau apipiltas purvais, sužinojau apie save tokių dalykų, kokių nė sapnavęs nesu“

– Kirsti galvas?

– Būtent. Ne taip paprasta. Reikėjo įtikinėti, išmokėti kompensacijas. Viskas užtruko pusantrų metų.

Pasistatė paminklą ne rankų darbo

– Ar tikrai esate pirmosios latvių operos, pastatytos užsienyje, autorius? Turiu omenyje „Paryžiaus katedrą“, iki šiol rodomą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

– Man regis, Estijoje buvo rodyta vieno latvių kompozitoriaus opera vaikams. Tiesą sakant, niekada tuo nesidomėjau.

„Paryžiaus katedrą“ režisavo Ramūnas Kaubrys. Paskui jis Rygoje pastatė vieną mano muzikinį dramatinį kūrinį apie narkomanus – „Adata“. Spektaklis buvo sėkmingas, rodytas daugiau kaip 60 kartų.

– Grojote kompozitoriaus Raimondo Paulo suburtame estrados ansamblyje „Modo“. Kaip atsitiko, kad perėmėte vadovavimą?

– Jis dirbo iki 1978 metų, paskui mus paliko. Teko kapanotis. Prasidėjo muzikantų kaita, o kai atėjo laikas – pakeičiau pavadinimą į „Opus“. Grupė išsilaikė iki 1989 metų. Atlikome mano parašytą roko operą „Lačplėsis“ ir tada pasakiau – gana, pasenome, laikas lipti nuo scenos.

Paskui atėjo rinkos laikai, 1992 metais su partneriais įkūrėme pirmą privačią radijo stotį „Radio SWH“, vėliau atsirado dar dvi. Lygiagrečiai rašiau operas ir kitus muzikinius veikalus. Paprastai dirbdavau kabinetuose. Privatus verslas – kas kita, tai ne opera. 2007-aisiais verslą pardaviau ir išsilaisvinau nuo visko.

Beje, lapkritį rengiamės trankiai paminėti „Lačplėsio“ trisdešimtmetį. Grieš simfoninis orkestras, perrašėme aranžuotę. Per tą laiką netekome kai kurių senųjų solistų, tad opera skambės jau kitaip. Bus choras su tūkstančiu dainininkų. Matote, mano „Lačplėsis“ po truputį tapo folkloru, daugelis jį moka atmintinai.

„Faustą“ režisavo idealiai latviškai kalbantis armėnų kilmės menininkas Aikas Karapetjanas. Kai nedirba operoje, jis filmuoja siaubo filmus.

– Kiekvieno latvio nuosavybė?

– Jei man kada nors ir pastatys paminklą, tai bus „Lačplėsis“. (Griausmingai juokiasi.)

– Pirmasis muzikinis paminklas.

– Reikia suprasti, kad esu ironiškas žmogus. Be humoro niekaip nesugebėčiau dirbti operos direktoriumi. Kiekviena diena teatre atneša ką nors netikėta. Kitaip tariant, randasi tūkstantis priežasčių nesėkmei. Gelbsti tik humoras.