Latvių garsenybė – apie vidutinybes vienijančią nelaimę
Lat­vių tea­tro re­ži­sie­rius Al­vis Her­ma­nis (g. 1965) – Vil­niaus kny­gų mu­gės sve­čias. Jo „Die­no­raš­tį“ į lie­tu­vių kal­bą iš­ver­tė žur­na­lis­tas Aud­rius Mus­tei­kis.

Ką ir kaip galima parašyti apie dienoraštį? Juk tai kasdieninis raštas pačiam sau. Recenzija šiuo atveju iš dalies primena cenzūrą, kai tikrini, vertini, ką ir kaip derėtų sakyti arba nesakyti viešai. Taigi recenzuoti dienoraštį pernelyg drąsu, tarsi pretenduotum užimti poziciją žinančiojo, koks turėtų būti kito asmens gyvenimas, kas jame vertinga, o kas ne, kaip derėtų jį aprašyti.

A. Hermanis, režisierius, garsus plačiajame teatro pasaulyje, be to, aktorius, scenografas, Naujojo Rygos teatro (NRT) meno vadovas, įvairių Latvijos ir tarptautinių premijų laureatas, vadinamas vienu įtakingiausių Latvijos mąstytojų. Jo kūrybinė veikla susijusi tiek su dramos, tiek su operos žanrais. „Dienoraštis“ (išleido „Krantų redakcija“) apima vieną (2015–2016 m.) teatro sezoną, bet jame atsispindi viskas – menas, šeima, politika, vertybės ir prioritetai, pripažinimas ir spaudos išpuoliai, šiuolaikinės visuomenės savijauta ir savivoka. Faktai ir interpretacijos, aštraus proto įžvalgos, jausmai, ironija ir sąmojis. Vertėjas A. Musteikis rašo, kad „2016 metų rudenį Latvijoje pasirodžiusi Alvio Hermanio knyga netrukus buvo išgraibstyta.“

Pirmasis įrašas 2015 m. liepos 27 d. – prieš pat teatro sezono pradžią. Tai tarsi liudija, kad teatro žmonės gyvena sceninės kūrybos ritmu, pasiduodami jam, juo matuodami laiko tėkmę. „Dienoraštis“, pasak vertėjo A. Musteikio, rašytas itin įtemptu teatro sezonu, tačiau Hermanis jokios įtampos dar nepranašavo: „2015–2016 metų sezonas bus toks pat kaip ir visi kiti. Teatre rutina pasireiškia tuo, kad niekada niekas nesikartoja. Visada viskas kažkaip kitaip, negu praėjusį sykį. Ir taip metai po metų. Savotiškai net nuobodu„ (p. 8).

Tačiau gilesnis, jautresnis žvilgsnis leidžia suvokti, kad po bendraisiais dalykais, po vienodu paviršiumi slypi detalės, dažnai, gal net visada, sudarančios ir nulemiančios didžiųjų įvykių reikšmę, prasmę, vertę. Pasak Hermanio, „didžiausia žmonių giminės egzistencinė problema – sprendimų priėmimo procesas. Visas mūsų gyvenimas susideda iš sprendimų pasirinkimo. Bet kokio, netgi menkiausio sprendimo pasekmės sukelia grandininę reakciją ir veda mus į kitą situaciją, kur vėl reikia rinktis. Visas gyvenimo menas – pasirinkti teisingus sprendimus. Sprendimo pasirinkimo kokybė savo ruožtu pareina nuo žmogaus sąmonės būsenos. [...] Iš esmės čia ir yra režisieriaus profesijos druska. Juk turint šią profesiją nieko daugiau nereikia daryti, tik priimti sprendimus. O juos įgyvendins, įkūnys kiti. Tačiau sprendimų priėmėjas tik vienas – režisierius. Vienas klaidingas pasirinkimas, ir tolesnis procesas sutrinka – viskam galas. Režisierius – žmogus, kuris visų pirma nebijo atsakomybės priimti sprendimus„ (p. 59).

Apmaudu pripažinti, kiek mažai žinome apie savo artimiausius kaimynus, kaip menkai pažįstame šiandieninę jų kultūrą. Latvių rašytojų kūryba Lietuvoje pristatoma epizodiškai, o skaityti ją originalo kalba gebėtų retas iš mūsų. Tą įprasmina ir knygos viršelis, artimas minimalizmo estetikai, sukurtas grafikos dizainerės Skaistės Ašmenavičiūtės. Baltas stačiakampis tarsi nepažinta erdvė, pažinimo tuštuma, atvira, laukianti, kviečianti, o kartu nuoroda – jame plazda mažytė Latvijos vėliava su „Dienoraščio“ datomis.

Fragmentiški įrašai atskleidžia Hermanio santykius su žmona Kristyne ir septyniais vaikais, kūrybinį bendradarbiavimą su latvių aktoriais, su dirigentais, scenografais, techniniais darbuotojais, su pasaulinio garso operos solistais Placido Domingo, Anna Netrebko, Elyna Garanča...

Remdamasis autentiška patirtimi, režisierius sako, kad „negalima apie teatrą kalbėti, trykštant netikru optimizmu. Teatras žiūrovui primena, kad visas jo gyvenimas tėra užsitęsusi krizė. Net jei žiūrovui taip neatrodo, teatro pareiga įtikinti, kad yra priešingai. [...] Geriausiai teatrą apibūdino mūsų aktorius Andris Keišas. Žmogus nusiperka bilietą, kad įgytų teisę kelias valandas pasėdėti tamsoje ir pamąstyti apie savo varganą, apgailėtiną gyvenimą. Vienintelė sceninio vyksmo funkcija – tokius apmąstymus skatinti. Tuo teatras skiriasi nuo kino: čia pasakojamos istorijos montažas vyksta žiūrovo galvoje, o ne ekrane„ (p. 16). Kaip tas įgyvendinama? Atsakymas labai paprastas: reikia „repetuoti – [...] mąstyti, neskubriai ir iš esmės, kitų žmonių akivaizdoje. Repeticija ir yra spektaklio kūryba. Tačiau pirmiausia tai meditacija apie gyvenimą apskritai. Tikrosios repeticijos – tos, per kurias gilinamasi į gyvenimo paslaptis ir per kurias tu pats sužinai ką nors nauja apie šitą patį gyvenimą„ (p. 178). Taigi už kūrybinių atradimų slypi egzistencinės paslaptys, kurias narplioti ir kviečiama publika, nes taip atveriamas tikrasis gyvenimas, bent jau tam tikras jo fragmentas.

Hermanis rašo: „Matyti, kaip spektaklis pamažu įgyja formas, – įkvepiantis dalykas. Tikriausiai taip jaučiasi sodininkas, kas rytą apeinantis sodą ir apžiūrintis, kas per naktį pasikeitė. Senatvėje aš ir norėčiau tapti sodininku. Jaunystėje menininkai paprastai trokšta būti sprogdintojais, revoliucionieriais. Bet senatvėje vis dėlto geriau būti sodininku„ (p. 28–29).

Tikrosios teatrinės kūrybos esmė – aktoriaus menas: „Esu tikras, kad tada, kai pasaulio kultūrinis gyvenimas bus visiškai sukomercialėjęs ir suamerikonėjęs, kai nebeliks normalių repertuarinių teatrų, Burgtheater bus paskutinė tvirtovė, sergstinti teatro esmę, istorinę jo sampratą, pagal kurią teatras – ne vien režisieriaus konceptai, bet visų pirma aktoriaus menas. [...] Dabartinis teatras eina tokia kryptimi, kad aktoriaus profesija vis labiau nuvertinama. Teatro menininkais šiandien save vadina visokiausi socialiniai aktyvistai, rengiantys socialinius projektus – performansus, kuriuose gali dalyvauti tiek žmonės iš gatvės, tiek profesionalūs aktoriai. Tarp vienų ir kitų nėra jokio ypatingo skirtumo. [...] Kad aktorius galėtų vadintis bent jau profesionalu, jis turėtų kasdien eiti į darbą. Kad palaikytų tonusą, dvidešimt vakarų per mėnesį aktorius turėtų vaidinti spektakliuose. Nuolatos, metai po metų. Toks darbo režimas įmanomas tik repertuariniuose teatruose. Visi kiti formatai – saviveiklininkams„ (p. 33).

O kas gi tas aktorius? Kokia jo esatis ir esmė? Hermanio teigimu, „protingas, intelektualus aktorius, deja, neturi kokio nors ypatingo pranašumo prieš „kvailesnius“ kolegas. Žinoma, perskaitytos knygos – tikras turtas, tačiau, kad ir kaip gaila, jos nesuteikia jėgos, kurią pasitelkęs aktorius kelias valandas galėtų kontroliuoti ir kerėti šimtus žmonių, sėdinčių toje tamsioje erdvėje, kurią vadiname teatru„ (p. 72).

„Dienoraščio“ autoriaus manymu, vienintelis tinkamumo aktoriaus profesijai kriterijus – asmenybės savitumas, išskirtinumas, tačiau nežinia, kaip tą išmatuoti. Aktoriaus užduotis – persikūnyti į ką nors kitą. Pasak Hermanio, tai padaryti sugeba daugių daugiausia 5 proc. aktorių šiandienos teatre visame pasaulyje: „Likusieji visą gyvenimą vaidina patys save tam tikromis aplinkybėmis„ (p. 73). Pati svarbiausia, reikalingiausia aktoriaus savybė – tikslumas; apytikslis darbas yra vidutinybes vienijanti nelaimė (p. 28). Matyt, tikslumas ir leidžia persikūnyti iš tikrųjų, tada aktorius ir jo personažas alsuoja vienu ritmu, laisvai ir natūraliai, be didelių pastangų. Būtent tai ir yra aktorystės menas – įsteigti tą specifinę sceninę tikrovę, kad prieš akis atsivertų kito žmogaus pasaulis. Stebuklo tikėtis verta. Jis įvyksta tada, kai scenoje veikia aktorius, „kuris scenoje mąsto iš tikrųjų, o ne imituoja mąstymą. [...] Per visą gyvenimą sutikau vos kelis aktorius, kurie nepalieka „tuščių vietų“ – mąsto taip greitai, kad žiūrovas ne stebi juos, o vejasi, bėga iš paskos„ (p. 222).

Taip išsipildo istorija – ne tik didi, bet ir pati mažiausia, nes „etiudas – teatro pagrindas. Kaip sakinys – literatūros pagrindas. Etiudų kolekcionavimas – metodas, kurį taikau per visą savo kaip režisieriaus gyvenimą. [...] Etiudas – tai mažytis, miniatiūrinis spektakliukas, suteikiantis prasmę, logiką ir tikslumą visam didžiajam spektakliui„ (p. 30). Plytos, „iš kurių sudėliojama visa spektaklio konstrukcija. Bet kurio spektaklio. O pasirengti spektakliui – tai sumanyti ir surišti dramaturginius „mazgelius“, kurie jo griaučius pavers kūnu ir krauju„ (p. 30).

Kas galioja etiudui, tas dar labiau privaloma kuriant spektaklį: „Režisieriaus darbe svarbiausia įkvėpti kitiems tikėjimo tuo, kuo pats nesi visiškai tikras. Deja, nė vienas režisierius negali tiksliai numatyti galutinio rezultato. Šis visada skendės miglose. Galima tik pasitikėti savais instinktais ir nuojautomis. Vienintelis išsigelbėjimas. Teatre, ypač operos, į spektaklio statymą įtraukiami keli šimtai žmonių. Ir geriau, kad jie nežinotų, jog tai, kas gimė režisieriaus galvoje, paremta tik labai subjektyviais, iracionaliais pojūčiais. [...] Man pačiam didžiausios staigmenos prasideda prieš keletą savaičių iki premjeros, kai per pirmąsias scenines repeticijas tampu liudytoju, kaip spektaklis „lenda lauk iš mamos pilvo“. Visada tai kažkas netikėta. Patirtis ir darbo metai čia nieko nekeičia„ (p. 37).

Hermanis prisipažįsta „Dienoraštį“ rašantis, kai kiti miega, o jis būdrauja – „esu į save įsileidęs pernelyg daug visko iš aplinkinio pasaulio. Tas viskas manyje malasi, sukasi ir nenori liautis„ (p. 77). Tačiau, pasak jo, „žiauriausiai dėl nemigos kenčia aktoriai. Ypač tie, kurie darbuojasi pirmajame plane, kurie ir tempia spektaklius. [...] Per spektaklį aktorius kaip niekad atsivėręs, visi kanalai atidaryti. Visa energijos masė, plūstanti iš tūkstantgalvės publikos, suteka į aktorių ir dar ilgai spektakliui pasibaigus siautėja ten, viduje„ (p. 77).

„Dienoraštis“ liudija gyvenimą, o jame viskas susiję ir susipynę, šalia teatrinės kūrybos egzistuoja asmeninė būties ir buities tikrovė, net politinės pasaulio nuotaikos ir nuostatos, kurios, norime to ar nenorime, daugiau ar mažiau tiesiogiai veikia kiekvieną iš mūsų. „Per kelis mėnesius kartu repetuodami visada suartėjame kaip giminės. Esu tikras, kad teatro žmonės vieni apie kitus žino daug daugiau nei jų giminaičiai apie juos. Tokia jau repeticijų specifika – jos leidžia pažinti vienam kitą labai artimai ir intymiai„ (p. 40–41). Kita vertus, Hermanis cituoja kostiumų dailininkės Kristynės Jurjanės mintį, kad „teatras – ne kas kita, kaip vieta, kur renkasi vienišiai.“ Režisieriaus manymu, tas vienatvės pojūtis apėmęs ir žiūrovus.

„Dienoraštis“ atveria skaitytojams asmeninę režisieriaus patirtį: „Aš apskritai netikiu greitomis pergalėmis mene. Mokinystės metai ilgi, bet absoliučiai būtini. Aš irgi kokius dvidešimt metų ariau kaip juodas jautis, kol apie mane sužinojo ir ėmė skaitytis. Į teatro pasaulį įžengiau šešiolikos. Taigi esu jame 34 metus. Šiokių tokių triukų išmokau, bet dar ir dabar visa tai man oi kaip neaišku. Neaišku, ką veikiu kiekvieną dieną„ (p. 50).

Alvis Hermanis puoselėja teatro sodą. Jis kaip režisierius, kaip meno vadovas stimuliuoja kūrybinę energiją, suteikdamas laisvę, bet reikalaudamas atsakomybės. Jam svarbiausia „investuoti į žmones, ne į daiktus„ (p. 186) ir užtikrinti tarpusavio pasitikėjimą.