Latviškasis Peras Giuntas – savų ambicijų belaisvis
Šian­dien, spa­lio 6 die­ną, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me ope­ros ir ba­le­to tea­tre – Lat­vi­jos na­cio­na­li­nės ope­ros ir ba­le­to tea­tro šiuo­lai­ki­nis ba­le­to spek­tak­lis „Pe­ras Giun­tas“ pa­gal gar­sią­ją kom­po­zi­to­riaus Ed­var­do Grie­go mu­zi­ką. Tai – Slo­vė­ni­jo­je gy­ve­nan­čio ru­mu­nų cho­reog­ra­fo Ed­war­do Clu­go kū­ri­nys.

„Spektaklis „Peras Giuntas“ man – pirmoji siužetinio baleto patirtis. Todėl buvo įdomu, kaip Henriko Ibseno eiliuotą dramą pavyks perteikti baleto kalba. Šiuo metu vis daugiau choreografų imasi siužetinių baletų, ir aš juos suprantu: tai padeda šiuolaikinę choreografiją padaryti suprantamesnę publikai. Tačiau statydamas „Perą Giuntą“ nesiekiau perpasakoti jau žinomos istorijos: priešingai, siekiau ją nustebinti“, – teigė E. Clugas.

Pirmoji jo „Pero Giunto“ versija pirmąkart buvo parodyta žiūrovams antrame pagal dydį (po sostinės Liublianos) Slovėnijos mieste Maribore 2015 metų lapkritį. Vėliau panašus spektaklis atsirado Rygos, Novosibirsko ir Vienos teatrų repertuaruose.

Kompozitoriaus ir dramaturgo konfliktas

Choreografas rėmėsi norvegų kompozitoriaus E. Griego muzika – populiariosiomis siuitomis ir Koncertu smuikui ir fortepijonui. Žinome, kad E. Griegas rašė muziką 1876 metais Oslo teatre pasirodžiusiai „Pero Giunto“ muzikinei inscenizacijai, tačiau jo darbas neįtiko dramaturgui H. Ibsenui: pastarasis pareiškė, kad muzika jo tekstui pernelyg romantiška. Tuo tarpu E. Griegas laikėsi nuomonės, kad jo muzika tiesiog pernelyg gera H. Ibseno tekstui...

Kompozitorius tuo metu jau buvo garsus ir žinomas, o H. Ibsenas – dar tik pradedantis savąjį kelią į dramaturgijos olimpą. Po „Pero Giunto“ premjeros jie išsiskyrė ir daugiau nebesusitiko. Spektakliui kurtą muziką E. Griegas vėliau panaudojo dviem siuitoms, kurios tapo be galo populiarios. Šiandien dauguma žmonių Pero Giunto personažą pažįsta būtent iš E. Griego muzikos, nors H. Ibseno dramos net nėra skaitę.

„Norėjau, kad mano balete skambėtų tik E. Griego muzika, bet tuo pačiu mane trikdė jo melodijų populiarumas. Todėl stengiausi muziką permontuoti taip, kad ji įgautų naujų prasmių ir įgarsintų kitas situacijas, nei buvo numatęs kompozitorius. Libretą baletui parašiau pats“, – pasakojo E. Clugas.

Pirmasis baleto veiksmas primena pasaką ir yra kupinas romantiškų fantazijų, o antrasis – labiau filosofinis, perteikiantis gilesnius personažų asmeninius išgyvenimus. Nebūtų klaida teigti, jog jame perteikiama realistinė romantinių jaunystės polėkių atomazga.

Nauja rumunų choreografo interpretacija

„Manasis Peras Giuntas – savo paties ambicijų auka. Solveiga jo lauks visą gyvenimą, ir jis galiausiai grįš. Šioje istorijoje ypatingai svarbi įvykių seka: Peras Giuntas palieka savo kaimą, kad taptų pasaulio karaliumi, o galų gale pats karūnuoja save kažkur Kairo beprotnamyje... Apsidairykite aplink ir atpažinsite daug panašių personažų“, – sakė choreografas.

E. Clugas prisipažino pats Peru Giuntu virstantis baletų kūrimo periodais, o iš tiesų gyvena ramų šeimyninį gyvenimą Mariboro mieste su žmona ir dviem vaikais. Choreografas užaugo disidentų šeimoje Rumunijos Transilvanijos regione. Būdamas dešimties, pradėjo lankyti baleto mokyklą Kluž-Napoko mieste, tačiau jau tuomet svajojo kuo greičiau išvykti iš Rumunijos. Todėl 1991 metais, vos baigęs mokyklą, įsidarbino šokėju Mariboro teatro baleto trupėje Slovėnijoje.

Ten sutiko garsų slovėnų režisierių Tomažą Pandurą, jo avangardiniuose pastatymuose dalyvavo iš pradžių kaip šokėjas, o vėliau – kaip choreografas. 1998 metais E. Clugas pradėjo kurti savarankiškus šokio projektus, o 2003 metais tapo Mariboro teatro baleto trupės meno vadovu. Sukūrė spektaklius įvairioms trupėms Štutgarte, Ciuriche, Amsterdame, Lisabonoje, Zagrebe, Bukarešte, Miunchene, Vysbadene, Kijeve, Perte (Australijoje) ir daugelyje kitų miestų. Už baletus „Sacre“ (Ciuricho baletas) ir „Handman“ (Nyderlandų šokio teatras) 2017 metais buvo nominuotas garbingai baleto premijai „Benois de la Dance“.

.