Lakūnas Antanas Navaitis: nuo padangių iki lagerių
Šian­dien pri­si­min­ki­me ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­ro la­kū­ną An­ta­ną Na­vai­tį. Ne­pai­sy­da­mas jo da­liai te­ku­sių ne­gan­dų, šis ka­ri­nin­kas nu­gy­ve­no il­gą ir tu­ri­nin­gą gy­ve­ni­mą. Gi­męs ca­ri­nės im­pe­ri­jos lai­kais, jis ma­tė ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą, so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją, iš­tvė­rė Si­bi­ro la­ge­rius ir ga­liau­siai su­lau­kė at­kur­tos ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės.

A. Navaitis (tuomet dar – Navickas) gimė 1913 metų birželio 1-ąją Ūdrijos valsčiaus Cibiliekų kaime, dabartiniame Alytaus rajone. Jis buvo vyriausias vaikas ūkininkų Vlado ir Marijos Navickų šeimoje. Baigęs Ūdrijos pradžios mokyklą įstojo į Alytaus gimnaziją, kuri tuo metu buvo įsikūrusi buvusiose Didžiosios kunigaikštienės Birutės 2-ojo ulonų pulko kareivinėse. Kas žino, gal būtent kareivinių atmosfera ir paskatino Antaną rinktis kario kelią.

Gimnaziją A. Navaitis baigė 1933-iaisiais. Įdomu, kad rytas po išleistuvių nakties jam įsiminė visam gyvenimui, mat grupei abiturientų keliaujant namo nutiko sunkiai paaiškinamas atsitikimas. Tąryt netoli vieno restorano šešetas jaunuolių sutiko iš matymo pažįstamą pusgirtį inteligentą. Šis pareiškė, kad kaip tik tądien prasideda vaikinų gyvenimo rūpesčiai, ir pasisiūlė nuskaityti jų likimą iš delnų. Abiturientai negalėjo atsispirti tokiai pramogai ir visi kaip vienas ištiesė rankas. Ir ką gi – penkiems iš šešių vaikinų „pranašas“ garantavo neišvengiamą kalėjimą. Tarp tų nelaimingųjų buvo ir A. Navaitis.

Dar po poros dienų likusių tarnauti karo lakūnų antpečiai pakeisti vadinamosiomis „petlicomis“.

Žinoma, niekas tokiais svaičiojimais nepatikėjo. „Neįtikėtina, kad žmogų suimtų, uždarytų į kalėjimą šiaip sau. Reikia, kad jis padarytų nusikaltimą. Tada dar neturėjome žalio supratimo, kad pasaulyje yra tokia komunistinė sistema, kuri, pamynusi visas žmogiškumo normas, gali žmogų suimti, kankinti, priversti prisipažinti padarius nusikaltimą, kurio jis net ir sapne neregėjo, prisipažinti nužudžius tėvą ir motiną“, – po daugelio metų prisiminimuose rašė A. Navaitis.

Nežinoma, kaip susiklostė tą rytą drauge su Antanu namo keliavusių jo bendramokslių likimai, bet jam pačiam įkaušusio „orakulo“ pranašystė išsipildė su kaupu: sovietams okupavus Lietuvą, jis be jokios kaltės atsidūrė Norilsko lageryje ir jame kalėjo 6 metus. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas šviesiausių ateities vilčių kupinas vaikinas renkasi gyvenimo kelią, kur nematyti jokių tamsių debesų.

Akistata su pučistais

Tiesa, tam tikri išbandymai A. Navaičio laukė jau karo mokykloje, į kurią jis įstojo 1933 metų rugsėjo mėnesį pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Vos metus pasimokiusiam kariūnui teko susidurti su neramumais, kurie įėjo į istoriją kaip voldemarininkų pučas. Trumpai prisiminkime šių įvykių kontekstą.

Viskas prasidėjo, kai, praėjus gal trejiems metams po 1926-ųjų perversmo, tarp prezidento Antano Smetonos ir jo seno bičiulio ministro pirmininko Augustino Voldemaro perbėgo juoda katė. Nesutarimų priežastis buvo paprasta: dviem vyrams valdžios olimpe pasidarė per ankšta. Konfliktą išprovokavo ambicingasis A. Voldemaras, pamažu, bet tvirtai pradėjęs koncentruoti valdžią savo rankose. Padėtis ypač paaštrėjo susikūrus sukarintai „Geležinio Vilko“ organizacijai, kuri palengva tapo neoficialia A. Voldemaro gvardija. Įtikėjęs nesutriuškinama „vilkų“ galia A. Voldemaras visiškai prarado atsargumą ir vis drąsiau priiminėjo vienasmenius sprendimus, visiškai nebesitardamas su A. Smetona. Viskas baigėsi tuo, kad 1929-ųjų rugsėjo pabaigoje A. Smetona savo buvusį bičiulį atleido iš visų pareigų.

Tačiau karštakošis ekspremjeras susitaikyti su tokia padėtimi nei norėjo, nei galėjo ir drauge su „vilkais“ ėmė regzti planus, kaip jėga sugrįžti į valdžią. Pirmas pučas turėjo vykti 1930 metų liepą, prezidentui išvykus į Čekoslovakiją. Antrasis bandymas buvo numatytas per tų pačių metų Žolinę – perversmininkai planavo suimti į Palangą atvykusį A. Smetoną. Nė vienas šių sumanymų nepavyko. Ir nors po antrojo mėginimo „Geležinio Vilko“ organizacija buvo išvaikyta, jos nariai ir toliau puoselėjo planus, kaip grąžinti A. Voldemarą į valdžią. Dar vienas pučas, šįsyk kur kas geriau parengtas, prasidėjo 1934 metų birželio 7-osios naktį. Tada Kariuomenės štabo viršininko Petro Kubiliūno vadovaujami daliniai birželio mėnesį užėmė Vyriausiąjį štabą, tuščius Vyriausybės rūmus, išstatė sankryžose bei ant tiltų šarvuočius ir apsupo prezidentūrą. Tačiau veltis į ginkluotą konfliktą su A. Smetonos rezidenciją saugančiais policininkais maištininkai neišdrįso. P. Kubiliūnas su kitais perversmininkų vadais atvyko pas prezidentą, kad jį įtikintų skirti A. Voldemarą ministru pirmininku. Į šio pučo verpetą buvo įveltas ir kariūnas A. Navaitis, atsidūręs pučistų priešininkų stovykloje.

Birželio 7-osios vidurnaktį kariūnas kaip tik stojo sargybon prie pagrindinių Karo mokyklos vartų, o po poros valandų Aukštojoje Panemunėje prasidėjo kariuomenės judėjimas. Dar po kurio laiko Šančių pusėje pasigirdo neįprastas triukšmas. „Smalsumo vedamas nuėjau nuo vartų apie 34–40 metrų. Matau – nuo Šančių pusės prie Aukštosios Panemunės tilto atvažiavo ir sustojo tankas. Kitoje Nemuno pusėje statomi sunkieji kulkosvaidžiai, nukreipti į Karo mokyklą, o gatve nuo 5-ojo pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulko kautynių tvarka atžygiuoja kareivių skyrius. Grįžtu atgal. Girdžiu – kažkas bėga link manęs. Išdidumas neleidžia bėgti, bet žingsnį paspartinu. Pribėga jaunesnysis puskarininkis su dviem kareiviais. Nukreipę į mane šautuvus apsupa. O puskarininkis įsako: „Atiduok šautuvą.“ Apie kokį nors pavojų net negalvojau. Vienintelė mintis – kokia bus gėda, kai nuginkluos sargybinį. Automatiškai atšokau atgal ir surikau: „Pasitrauk, rupūže, kaip duosiu tau į dantis, tai visas skyrius jų nesurinks!“

Nesitikėję tokio jauno kariūno ryžto, kareiviai nuleido šautuvus ir kartu su sutrikusiu puskarininkiu pasitraukė į kitoje gavės pusėje esančias kapinaites. Tuo metu A. Navaitis telefonu išsikvietė mokyklos budėtojo pavaduotoją ir pranešė apie incidentą. Netrukus prie mokyklos vartų pasirodė Karo mokyklos viršininkas Jonas Jackus ir bataliono vadas Andrius Butkevičius. Išklausęs kariūno raportą, mokyklos viršininkas padėkojo A. Navaičiui už sąžiningą tarnybą. Tačiau viskas tuo nesibaigė – po kelių mėnesių už tai, kad nesileido nuginkluojamas, A. Navaitis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino III laipsnio medaliu. Tai buvo pirmas kovinis medalis, kurį užsitarnavo dar neapsiplunksnavęs kariūnas.

Na, o kalbant apie visą pučo baigtį pažymėtina, kad jam žlugus apie 70 jame dalyvavusių karininkų buvo išvaryti iš kariuomenės arba pažeminti iki eilinių, penki maišto organizatoriai nuteisti sušaudyti. Tiesa, netrukus mirties bausmė jiems buvo pakeista sunkiųjų darbų kalėjimu, o dar po poros metų visi išėjo į laisvę. 12 metų kalėti nuteistas ir pats A. Voldemaras. Šį kartą A. Smetona ne juokais įpyko ant savo buvusio globotinio – jis nereagavo į ekspremjero malonės prašymus, tik 1938-aisiais sutiko išleisti jį į laisvę su sąlyga, kad šis nedelsdamas išvyks iš Lietuvos.

1935 metų rugsėjo 15-ąją kariūno uniformą A. Navaitis pakeitė į karininko mundurą. Po savaitės jaunas karininkas buvo paskirtas Plungėje dislokuoto 4-ojo artilerijos pulko Mokomosios baterijos pulko vadu. Rudenį Mokomoji baterija buvo perkelta į Šiaulius. Nuo to laiko šis miestas tapo pagrindine A. Navaičio tarnybos vieta – tiek tarnaujant artilerijoje, tiek ir perėjus į karo aviaciją.

Pirmieji skrydžiai ir Marytė

Troškimas pakilti į padanges A. Navaičiui kilo 1936-ųjų vasarą – kaip tik tuomet jis sužinojo apie organizuojamus Karo aviacijos karininkų kursus. Artilerijos karininkas pulko vadui nedvejodamas parašė raportą ir tų pačių metų rugsėjo 16-ąją jau buvo Karo aviacijos mokykloje. Beje, patekti ten nebuvo paprasta, mat būsimiems lakūnams buvo keliami labai dideli reikalavimai – pirmiausia pretendentai turėjo būti nepriekaištingos sveikatos. Taigi iš šešių dešimčių kandidatų gydytojai tinkamais tarnybai pripažino vos 22. Tarp jų buvo ir A. Navaitis.

Jau mokymosi pradžioje būsimam aviatoriui teko savo akimis susidurti su pora tragiškų įvykių. Rugsėjo 25-osios rytą per pratybas, vykstančias netoli Kėdainių, susidūrus dviem lėktuvams, žuvo 5-osios eskadrilės lakūnas Antanas Skaržinskas. Dar po 20 dienų, spalio 15-ąją, naikintuvų eskadrilei Eigulių poligone treniruojantis pikiruoti ir mėtyti bombas, lūžo leitenanto Broniaus Šabono pilotuojamo orlaivio sparnai. Iš pusantro kilometro aukščio smigusio lėktuvo pilotui taip pat neliko jokių šansų likti gyvam.

Pats A. Navaitis tuo metu jau buvo atlikęs pirmąjį savarankišką skrydį. Tai įvyko rugpjūčio 26-ąją. Orlaivio šturvalas Karo aviacijos kursų auklėtiniams buvo patikimas atskraidžius 15–18 valandų su instruktoriumi ir šiam įsitikinus, kad mokinys sugeba pakilti, atlikti vidutinio sunkumo posūkius, išlyginti lėktuvą iš įvairių padėčių ir nutūpti tiek su įjungtu, tiek su išjungtu varikliu. Savarankiško skrydžio įspūdžiais A. Navaitis tą pačią dieną rašytame laiške skubėjo pasidalyti su savo drauge Maryte: „Sveikink mane. Jau šiandieną 16 val. pirmąkart vienas pakilau į erdvę. (...) Visai kitas jausmas vienam skristi, kai instruktorius nieko nesako ir jautiesi pats valdantis mašiną. (...) Kai vienas skrendi, tai jauti, kad judesiai tikresni, drąsesni, kažkoks didesnis pasitikėjimas. Skraidant atrodo, kad tu esi oro viešpats ir pasiutusiai gerai skrendi.“

Čia turbūt reikėtų trumpam atsitraukti nuo A. Navaičio karinės tarnybos ir keliais žodžiais paaiškinti, kas gi toji Marytė, kuriai jaunas karininkas rašė laiškus. Jaunuoliai susipažino 1936-aisiais, per sporto varžybas Šiaulių „Makabi“ stadione. Vėliau nuėjo į piliečių klubą pašokti. Mergina karininkui iš karto krito į akį. Atrodo, kad simpatija buvo abipusė, nes jaunuolių susitikimai darėsi vis dažnesni. Vėliau abu susitikinėjo Kaune, mat ten A. Navaitis vis dar mokėsi Karo aviacijos mokykloje, o Marytė – Kūno kultūros kursuose. Baigę mokslus juodu vėl atsidūrė netoli vienas kito – Marytė mokytojavo Joniškyje, o Antanas – Zokniuose, tad pasimatymai vykdavo kiekvieną šeštadienį. Galiausiai viskas baigėsi vestuvėmis.

Tačiau visa tai vyko kiek vėliau. O iki to laiko A. Navaitis spėjo tapti tikru pilotu. 1937 metų gruodžio 31-ąją jam ir dar keturiolikai mokinių buvo įteiktas Karo aviacijos kursų baigimo diplomas ir suteiktas II eilės karo lakūno vardas. Baigęs mokslus A. Navaitis buvo paskirtas į Zoknių aerodrome dislokuotą 4-ąją eskadrilę. Tai buvo ir didelė garbė, ir didelis įpareigojimas, nes ši eskadrilė buvo išties garsi: joje buvo tarnavęs ir Atlanto nugalėtojas Steponas Darius, ir savo didvyriškumu į pasaulio aviacijos istoriją patekęs Leonardas Peseckas, ir garsiojo skrydžio aplink Europą dalyvis Juozas Namikas.

„4-oji eskadrilė tapo mano gyvenimo formuotoja. Joje 1938 m. vasario 16 d. man buvo suteiktas leitenanto laipsnis, o 1940 m. sausio 1 d. – I eilės karo lakūno vardas. (...) Tarnaudamas 4-ojoje eskadrilėje mačiau, kaip tobulėjo mūsų aviacija, kaip ji buvo apginkluota tuo metu pačiais moderniausiais lėktuvais“, – vėliau prisiminė A. Navaitis. Ar galėjo karo lakūnas tuomet įsivaizduoti, kad nepraėjus nė pusei metų visus šiuos lėktuvus, kaip ir visą Lietuvos karo aviaciją, taip pat daugelį lietuvių lakūnų brutaliai sunaikins raudonieji okupantai?

Antpečius pakeitė „petlicos“

1940 metų birželio 16-osios popietę Zoknių aerodromą kaip skėriai užplūdo raudonomis žvaigždėmis paženklinti sovietų karo lėktuvai. Jie užblokavo visus angarus, kad nė vienas orlaivis negalėtų iš ten išriedėti. Tas pats dėjosi ir kituose miestuose – Kaune, Panevėžyje. Nuo tos akimirkos nė vienas Lietuvos karo lėktuvas į dangų nebepakilo.

Tai buvo tik pradžia. Liepos 1-ąją prasidėjo vadinamasis karo aviacijos kadrų valymas. Per porą savaičių buvo išleisti į atsargą aukštesni karininkai, užgrobiami karo aviacijos pastatai, karininkų gyvenamieji būstai. Paties A. Navaičio okupantai kol kas nelietė. Priešingai – atleidus iš kariuomenės III bombonešių grupės karininką Albertą Švarplaitį, jis buvo paskirtas į buvusias jo pareigas. Kaip dirbti šį darbą, A. Navaitis neturėjo jokio supratimo, o pasitarti nebebuvo su kuo, mat grupės vadas pulkininkas leitenantas Jonas Liorentas jau buvo nušalintas nuo pareigų, o vietoj jo paskirtas kapitonas Jonas Brazys taip pat nieko nenusimanė apie štabo darbą.

Dar po poros dienų likę tarnauti karo lakūnai buvo priversti pakeisti ir skiriamuosius ženklus – jų antpečiai pakeisti antsiuvais („petlicomis“) – ant švarko atlapų prisiūtais trikampiais su laipsnį žyminčiomis žvaigždutėmis. Beveik tuo pat metu bombonešių grupėje atsirado ir karininkų lojalumą sovietams privalantis stebėti politrukas. Juo buvo paskirtas priesaiką tėvynei pamynęs lietuvių tautos naikintojo Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus svainis – Lietuvos karo aviacijos leitenantas Kazys Lisauskas.

Būtent šiam išdavikui buvo patikėta surengti tarnauti vadinamojoje Liaudies kariuomenėje likusių buvusių mokslo draugų lakūnų ir aerodromo karininkų atestaciją. Nemažai daliai jų atestacijos bylose jis įrašydavo: „Tarp kareivių nepopuliarus. Neturi autoriteto. Tarybų valdžiai nepritaria.“ Tikriausiai nereikia aiškinti, kad tokie įrašai vėliau nulėmė liūdną Lietuvos karių likimą.

Lietuvos karo aviacija, kurioje iki okupantų invazijos tarnavo 119 pilotų, 65 žvalgai ir daugiau nei 20 oro šaulių, galutinai baigta naikinti 1941 metų sausio 1-ąją. O gegužės 30-ąją laiške žmonai A. Navaitis rašė: „Dabar sėdžiu Varėnos geležinkelio stotyje. Prieš mus kitam gale sėdi rusas, po stiklinę kaip vandenį traukia šnapsą. Kur šiandien nakvosiu ir kada grįšiu, nežinau. Kiek algos gausiu šį mėnesį, nežinau, nes esu paskirtas į puskarininkio etatą. Taip daugumoj karininkų paskirta į puskarininkių vietas, o puskarininkiai – į karininkų“.

Popiet jis ir dar penki suimti karininkai jau buvo Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje, kurioje buvo formuojami tremtinių ešelonai.

Kaip žinoma, 1940 metų rugpjūčio 30-ąją vadinamoji Liaudies kariuomenė buvo reorganizuota į Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą. Prie jo priskirta rudenį suformuota aviacijos eskadrilė, kurioje tarnavo A. Navaitis. Spalio 26-ąją eskadrilė buvo perdislokuotą į Pivoniją šalia Ukmergės. Iš ten A. Navaitis 1941 metų gegužės 18-ąją pakilo į paskutinį savo skrydį maršrutu Ukmergė-Kėdainiai. Mažiau nei po mėnesio, nelemtąją birželio 14-ąją, prasidėjo tiek asmeninė A. Navaičio, tiek visos lietuvių tautos tragedija.

Gegužės 30-ją dalis lietuviškos eskadrilės lakūnų buvo komandiruoti į Varėnos poligoną, kur jie turėjo tobulinti ugnies koregavimo įgūdžius. Birželio 14-ąją apie pirmą nakties visi staiga buvo pakelti pagal aliarmą. Po pusvalandžio aviatoriai vežimais dardėjo į Varėnos geležinkelio stotį, tačiau vos išvažiavusius iš poligono lakūnus apsupo ginkluoti rusų kareiviai, išlaipino iš vežimų ir susodino į duobę. Tiesa, po kokių trejeto valandų atsiradęs sovietų karininkas paaiškino, kad įvyko nesusipratimas ir palinkėjo laimingo kelio į Ukmergę.

Vienuoliktą vakaro iš Varėnos vykstantis traukinys sustojo Jonavos stotyje, kurioje knibždėte knibždėjo NKVD kareivių. Stotyje jau buvo įkurdintas žmonių trėmimo štabas, o ant atsarginių bėgių stovėjo gyvulinių vagonų ešelonas, į kurį enkavėdistai grūdo pirmąsias masinių trėmimų aukas.

Kadangi eskadrilės vadas tą savaitgalį leido karininkams aplankyti savo šeimas, A. Navaitis nutarė nepraleisti šios, galbūt jau paskutinės, galimybės. Atvykus traukiniui Kaunas-Kretinga, nusipirko bilietą iki Šiaulių ir išvažiavo pas žmoną. Iš jos sužinojo, kad mieste suimta daug mokytojų su šeimomis ir kad dabar jie laikomi prekiniuose vagonuose geležinkelio stotyje.

Anapus speigračio

Kitą dieną A. Navaitis turėjo grįžti į Ukmergę. „Žmona, lydėdama į stotį, sako: „Antanuk, nevažiuok į Ukmergę, man baisu.“ Net šmėkštelėjo mintis pasilikti. Pasižiūrėjau į ją ir nusprendžiau: jei negrįšiu į eskadrilę, tai bus įvertinta kaip dezertyravimas ir reikš pražūtį ne tik man, bet ir jai, sūneliui Algiukui bei uošvei. Ne, negaliu pasilikti. Reikia važiuoti, nors ir nežinau, kas laukia Ukmergėje“, – taip tą dramatišką dieną vėliau prisiminė lakūnas. A. Navaitis nė nenumanė, kad vos jam išvykus naktį į birželio 16-ąją į uošvės namus Šiauliuose įsiveržę enkavėdistai ieškos jo, darys bute kratą.

Grįžęs į Ukmergę A. Navaitis sužinojo, kad tądien ten buvo suimti du eskadrilės karininkai. Nenorėdamas bandyti likimo, lakūnas nutarė pernakvoti ne namuose, o pas tarnybos draugą leitenantą Viktorą Kantauską. Tačiau tai nepadėjo. Apie antrą nakties į kambarį įsiveržė enkavėdistai. Jie suėmė A. Navaitį ir išvežė jį į Ukmergės kleboniją, kurios rūsyje buvo įrengtos kameros sulaikytiesiems. Čia lakūnui buvo pranešta, kad jis yra suimtas.

Ankstyvą kitos dienos rytą A. Navaitis ir dar du suimti karininkai sunkvežimiu buvo nuvežti į Vilnių ir uždaryti į areštinę, kuri anksčiau buvo dabartiniame Bernardinų sode. Popiet jis ir dar penki suimti karininkai jau buvo Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje, kurioje buvo formuojami tremtinių ešelonai. Prieš pat vidurnaktį ešelonas su suimtais karininkais pajudėjo Rytų kryptimi, o po trijų dienų sustojo daugiau nei už penkių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, Babinino geležinkelio stotyje Tuvoje. Tolesnis A. Navaičio ir dar daugiau nei dviejų šimtų Lietuvos karininkų kelias vedė į Juchnovkos lagerį.

Tiesa, suimtieji ten išbuvo neilgai. Birželio 29-ąją visi buvo suvaryti atgal į Babinino stotį. Būtent ten sužinojo, kad prieš savaitę prasidėjo SSRS ir Vokietijos karas, ir kad iki išsigelbėjimo nuo tremties pritrūko vos kelių dienų. Deja, ištrūkti iš enkavėdistų gniaužtų tomis dienomis pavyko tik tiems, kurie dar nebuvo sugrūsti į ešelonus ir kuriuos iš kalėjimų kamerų išlaisvino Birželio sukilėliai.

Tuo metu iš Babinino pajudėjęs ešelonas per Maskvą patraukė Uralo ir Sibiro link. Liepos 15-ąją suimtieji atsidūrė Krasnojarsko persiuntimo lageryje. Po poros savaičių maždaug tūkstantis Baltijos šalių karininkų baržomis iškeliavo Jenisiejaus upe į šiaurę. Rugpjūčio 9-ąją juos išlaipino už speigiračio esančiame Dudinkos uoste, o kitą dieną įkurdino Norilsko ypatingojo režimo 7-ajame lageryje.

Apie lietuvių ir kitų tautų atstovų gyvenimą Norilsko lageriuose ir net apie jų mėginimus pasipriešinti žvėriškai gulagų sistemai jau esame pasakoję. Tad šį kartą apsiribokime tik tokiu A. Navaičio pastebėjimu: „1941–1942 m. žiema mums buvo pati sunkiausia. Daugeliui iš mūsų ji buvo paskutinė. Nebuvome prisitaikę prie nežmoniškų vergijos sąlygų, prie bado dietos, prie žiaurios užpoliarės gamtos (...) Mus laikė ne žmonėmis, mes buvome niekas – skirti sunaikinti. Dirbome atvirame lauke, be jokių poilsio dienų kasdien po 10 ir daugiau valandų, alkani, 40–50 laipsnių šaltyje, siaučiant baisioms pūgoms, aprengti senais, dėvėtais drabužiais, pro kuriuos šiaurės vėjas perpūsdavo kiaurai.“

Baisiausia, kad A, Navaitis nežinojo, nei kuo jis nusikalto sovietų valdžiai, nei kiek laiko jam teks išbūti šiame lediniame pragare – atvykęs į lagerį, formaliai jis net nebuvo suimtas. Nutarimas dėl arešto buvo pasirašytas tik po trijų mėnesių, 1941 metų rugsėjo 10-ąją. Tardytojas spaudė buvusį karo lakūną prisipažinti priešiškai sutikus sovietų valdžios atėjimą į Lietuvą. Tačiau, matyt, neką tepešė – teko pritaikyti kitokį straipsnį. „Kas ir kada mus teisė – nežinome. Tik 1942 metų pabaigoje ar 1943 metų pradžioje sužinojome, kad NKVD Ypatingojo pasitarimo sprendimu mums paskirta kankintis lageriuose. Buvęs karo lakūnas už antisovietinius pasisakymus buvo nuteistas 6 metams nelaisvės – pasak kitų lagerininkų, tai buvo „vaikiška bausmė“.

Norilske A. Navaitis išbuvo, kaip sakoma, „nuo skambučio iki skambučio. 1947-ųjų birželio 17 dieną išleistas į laisvę sugrįžo į Lietuvą, tačiau ir čia susidūrė su įvairiausiais apribojimais: negalėjo įsikurti nei Vilniuje, nei kituose didžiuosiuose miestuose. Teko kurtis Alytuje. Tik vėliau, LSSR Aukščiausiajai Tarybai leidus, persikėlė į sostinę, įsidarbino Vilniaus pedagoginio instituto bendrabučio komendantu, vėliau įvairias pareigas ėjo dirbdamas skaičiavimo mašinų gamykloje.

Sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, A. Navaitis aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime: buvo vienas iš Lietuvos atsargos karininkų sąjungos atkūrimo iniciatorių, išrinktas jos valdybos nariu, dalyvavo rengiant enciklopedinį leidinį, skirtą Lietuvos kariuomenės karininkams, sulaukęs 90 metų parašė knygą apie Lietuvos karo lakūnus, kovojusius už Tėvynės laisvę. Nors teko patirti visokių negandų, dimisijos pulkininkas leitenantas A. Navaitis buvo apdovanotas ilgu ir prasmingu gyvenimu. 2013-ųjų kovo 7 dieną, nesulaukus vos 88 dienų iki garbingo šimto metų jubiliejaus, A. Navaičio palaikus priglaudė Rokantiškių kapinių Lakūnų kalnelis.