Laiškai iš kaimo: būk teisingas – gerbk kraštovaizdį ir vietovardį
Hen­ri­kas Gu­da­vi­čius – gam­ti­nin­kas, kraš­to­ty­ri­nin­kas, ra­šy­to­jas, Vals­ty­bi­nės Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pre­mi­jos lau­rea­tas, Dzū­ki­jos na­cio­na­li­nio par­ko lei­džia­mo lai­kraš­čio „Šal­ci­nis“ re­dak­to­rius. Že­mai­tis, į Dzū­ki­ją per­si­kė­lęs 1990 me­tais, ne­pri­pa­žįs­tan­tis mo­bi­lio­jo te­le­fo­no, iš sa­vo vien­kie­mio ne­to­li Liš­kia­vos ra­šo „Laiš­kus iš kai­mo“, ku­rie jau su­gu­lė į dvi kny­gas. Pub­li­kuo­ja­me nau­jau­sius jo laiš­kus-die­no­raš­čius.

Vasario 2-oji

Šiandien Grabnyčios (Perkūno diena). Rytoj bus Vaižganto diena. O nuo kada šios dienos mums tapo svarbios, kaip atsekti senųjų tradicijų pradžią? Konkrečiai niekas neatsakys. Mūsų protėviai visus Gamtos reiškinius norėjo kaip nors paaiškinti, atspėti visokiausių atsitikimų priežastį, todėl ir radosi tiek daug dievų, tiek keistų mitų, sakmių ir padavimų. Mitologas Norbertas Vėlius, stebėdamasis mardasaviškio dainininko Petro Zalansko dainomis ir poringėmis, šitaip apibūdino šio geraširdiško ir gyvybingo dzūko pasaulėjautą: „Kaip lengva gyventi, kai viską žinai.“ ... Žinojo žmogus, kada ir kaip dainuoti šienapjūtės ar rugiapjūtės dainas, o kada svarbu prisiminti visokius verkavimus, užkalbėjimus ar net vilktakų keistenybes. Kai viską čia pat kaip įprasta sugebi savo vaikams bei vaikaičiams paaiškinti, tai ir ta paslaptinga, o kartais net katastrofiška Gamta darosi ne tokia baisi. Grabnyčių žvakė, uždegta vasarą, griaustiniui griaudžiant, veikdavo raminančiai, tarsi ir nutolindavo nelaimę. O gamtmeldiško linų dievo Vaižganto palankumas, matyt, irgi kažkaip priklausydavo nuo žiemos sniego, visi žinojo, kad linai mėgsta drėgnesnes dirvas...

Grabnyčių žvakė, uždegta vasarą, griaustiniui griaudžiant, veikdavo raminančiai, tarsi ir nutolindavo nelaimę.

Ne viską taip lengva paaiškinti. Kaipgi galėjo atsirasti tas vienintelis didžiulis akmuo plačioje, lygioje pievoje? Kas išrausė gilią, stačiašlaitę Velnio duobę? Geologai, tyrinėjantys griaunančią ir kuriančią ledynų veiklą, daug ką paaiškino, bet kai kas vis dar tėra tik hipotezės. Štai vienas gana įdomus spėjimas: paskutinio ledynmečio atsitraukiančius ledo kalnus galėjo matyti pirmykščiai mūsų krašto gyventojai, galėjo net ištarti žodžius, kurie tapo vietovardžiais ir išliko iki mūsų dienų. Tai mums primena Valentinas Baltrūnas ką tik pasirodžiusioje knygoje „Ledyno dvelksmas: Grenlandija ir Lietuva“. Netiesiogiai tai paliudija ir tautosakininkai: labai didelį akmenį galėjęs atvilkti tik milžinas, o ežeras Dusia atsiradęs staiga, kai nuskendo mergina ir pradėjo veržtis nesulaikomi vandenys. Tas milžinas, atvilkęs akmenį, ir buvo ledynas, o Dusios, Metelio ir Obelijos ežerų guolius paliko milžiniški ledo luitai.

Julius Vaicekauskas – su kitais kolegomis 1969 metais įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją. Jis - vienas garsiausių to meto Lietuvos fotografų, 1986 metais netikėtai paliko Vilnių ir apsigyveno Perlojoje. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Vasario 3-ioji

Kol žiema tokia neaiški ir permaininga, reikia sulėtinti gyvenimo tempą (ypač kaime, kur tokie slidūs keliai ir takai), juo labiau senstant reikėtų žvelgti į bėgantį laiką retrospektyviai. Toks ir galėtų būti pasiteisinimas, kad štai ir vėl prisimenu 1993-iuosius. Būtent tada pasirodė Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkės Irenos Seliukaitės raginimas imti rašyti ir buvusių, ir vis dar esančių kaimų istorijas. O kaimo istorija prasideda nuo vardo. Ir štai praėjusiais metais mūsų Seimas aiškiausiai pranešė, kad 2019-ieji Lietuvoje bus pažymėti ne tik kaip Vaižganto, Antano Smetonos, Jono Žemaičio, bet dar ir kaip Žemaitijos, ir net kaip Vietovardžių metai. Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869-aisiais, taigi prieš 150 metų, A. Smetona buvo Lietuvos prezidentu išrinktas 1919-aisiais, taigi prieš 100 metų, istorinę deklaraciją apie pogrindyje egzistuojančią nepriklausomą Lietuvą generolas J. Žemaitis su bendražygiais paskelbė prieš septyniasdešimt metų... O kas gi būtent dabar, 2019-aisiais, žada kėsintis į Lietuvos vietovardžius? Matyt, niekas. Tai gal nė nebuvo pamirštas šitoks svarbus darbas per visus 25 metus, praėjusius nuo to laiko, kai I. Seliukaitė sukūrė darbinius klausimus ir rekomendacijas visų šalies rajonų kraštotyrininkams, pradėjusiems fiksuoti bei rašyti savųjų kaimų istorijas? Tokie darbai nepadaromi vien Seimo nutarimu. Reikia ir laiko, ir kraštotyros darbams gabių žmonių. Juk galėjo būti visur laukiami, visada pagarbiai sutinkami, netgi kaip nors specialiai skatinami tie raštingi kaimų istorijų autoriai ir tie drąsuoliai, kurie jau prieš ketvirtį amžiaus neprarasdavo energijos prikelti ir įteisinti pradingusių ar bedingstančių kaimų vardus?

Praėjusią vasarą dukra Elzė nuvežė mane į Akmenę, kur senatviškai oriai su žmona Julija begyvenąs mano jaunų dienų bičiulis, miškininkas ir rašytojas Vytautas Almanis. Parodė jis mums savo tvirtomis rankomis sodintą jauną mišką pačiame lietuviškos Žiemgalos pakraštyje, prie pat Latvijos sienos – sėkmingai užaugintą 7 ha ąžuolyną ir 2 ha liepyną. O paskui privedė mus prie ką tik sukrautos akmenų rūžos ir paaiškino: „Čia stovėjo tėvų troba, čia buvo Viešučių kaimas.“ Deja, aplinkui nesimatė nė vienos sodybos. Penkiolika metų čia, tėvų žemėje, sodino mišką V. Almanis, saugojo medelius nuo sausrų ir žvėrių, o svarbiausia – įrodė Akmenės rajono valdininkams, kad Viešučių vietovardis turi teisę išlikti ir būti gyvas, nors iš visų popierių jau išbrauktas, jau dingęs...

Kitas dar visiškai nesenas faktas – Norvydiškių kaimo išnykimas ir atsiradimas Varėnos rajono šiauriniame pakraštyje. Sūrininkai Rasa ir Valdas Kavaliauskai pirko žemės sklypą Jakėnų seniūnijoje netoli Puodžių, persikraustė ten iš Trakų rajono Dargužių gatvinio kaimo, persikėlė su visais gyvulėliais ir sūrių gamybos padargais, nes pasistatė ten namus, bet jiems taip pat dar teko įrodinėti, kad gyvena įsikūrę ne Puodžių vienkiemyje, o būtent Norvydiškių kaime, kuriame jau nebuvo išlikusi nė viena sodyba...

Kol žiema tokia neaiški ir permaininga, reikia sulėtinti gyvenimo tempą, juo labiau senstant reikėtų žvelgti į bėgantį laiką retrospektyviai.

Labai netinkamai pasielgė ir Druskininkų savivaldybė, panaikinusi Janavo kaimo vardą ir nurodžiusi, kad vienintelė šio kaimelio gyventoja Ona Bogušienė dabar priskirta Liepiškių kaimo bendruomenei. Net keista, kad Leipalingio seniūnas neapgynė Janavo vietovardžio, liudijusio apie istorinį kaimą, įsikūrusį ir gyvavusį prie pat senojo Žaliamiškio, kur pokariu buvo sunaikinta paskutinė pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio slėptuvė, kur 1946 metais ir žuvo garbus partizanų vadas. Tenai, kur vėliau iš tremties sugrįžę jo sūnūs pastatė švento atminimo koplytstulpį, nes jų narsaus Tėvo kapas Lietuvoje iki šiol nežinomas.

Šie keli pavyzdžiai rodo, kad vietų vardai dažniausiai pranyksta rajonų pakraščiuose. Todėl visi, kas tik turi energijos ir įdomių etnokultūrinės veiklos planų, tegu tik keliasi į pakraščius – čia daugiausia erdvės ir laisvės, čia vėliausiai ateina arba visai neateina mirtinų epidemijų ir įtartinų kosmopolitinių eksperimentų grėsmė. Susikaupti prie tau skirtų darbų geriausiai pavyksta tada, kai turi savo kūrybinę erdvę, kai žinai aiškų savosios vietos vardą.

Ona Bogušienė – ištikimoji Janavo kaimo gyventoja, pakeliui į savąjį šimtmetį. 2015 metai. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Vasario 10-oji

Šviečia saulė. Vienkiemio pirkios pavėsio pusėje termometras rodė penkis laipsnius šilumos. Bet čia, giliame Vaikšnoro Rave, prie pirties šulinėlio, drėgna ir žiemiškai šalta. Dideli dabar kontrastai. Senas tingus katinas ramioje sodyboje tokį ankstyvą pavasarį greitai susiieško pačią šilčiausią vietą, ir juodas jo kailis kaipmat apšyla. Nebijo šalčio tas žmogaus įnamis, bet šilumą mėgsta... Šiandien nutariau Vaikšnoro Rave pakeisti sutręšusį stulpą, kuris man tarnavo kaip kaladė, ir dabar šaltoje griovoje iš lėto beplušėdamas tarsi pavydžiu tiems, kurie pamažu atšylančioje sodyboje ar kažkur tolimų Alpių šiltesnėje pašonėje jau gali pajusti gaivinančią saulės jėgą.

Dunksteli mano kastuvas į akmenį, ir staiga danguje suklega, sučeksi pulkelis paukščiukų, sutartinai leidžiasi jie į senos pušies viršūnę ir vis dar draugiškai klega, čeksi, aptarinėja savo svarbų skrydį. O juk tai kryžiasnapiai, – niekas kitas ten negali būti, tiktai kryžiasnapiai, dabar geriausiai jaučiantys saulę. Tačiau jie labai užsiėmę: dirba, aižo kankorėžių sėklas. Net prisimerkdamas žvelgiu pro akinius į viršų, neįžiūriu nė vieno paukštelio, bet šitas nesiliaujantis jų klipsėjimas ir čeksėjimas pušies aukštybėje man atrodo lyg koks vibracinis ryšys su kosmosu, apie kurį aš, tiesą sakant, nieko nežinau. Gal kas ir galėtų suprantamai paaiškinti, kaip pačių naujausių prietaisų veikimą Žemėje garantuoja nuolat kosmose besisukantys palydovai, bet kol visa tai suprasčiau, turbūt ilgokai turėčiau pastudijuoti šiuolaikinės fizikos rebusus. Aišku tik tiek, kad žmonija dabar tarsi priversta nuolat apsiginkluoti tokiais įmantriais pabūklais, kurių veikimo nė pati gerai nesupranta. Ir dėl to išmaniojoje mūsų dienų žiniasklaidoje paprastas sodininkas gali būti traktuojamas kaip grynas marginalas. Kryžiasnapiai, beje, kol kas irgi išlieka kaip nepaprastai mįslingi „marginalai“. Nepakankamai ištirti, vienaip ar kitaip dryžuoti, margaspalviai, balsingi, šoklūs ir judrūs. Juos galima išgirsti sengirėje, galima išvysti judriu pulkeliu praskrendančius, bet jų lizdo niekada nepamatysi. Ir populiarūs atlasai, ir akademiniai leidiniai tvirtina, kad niekam dar nepavyko detaliai aprašyti šių dryžuotų paukštelių eiklaus gyvenimo. Lizdus jie suka žiemą, slepia juos senų eglių ar pušų viršūnėse, kryžiasnapius įmanoma tiktai girdėti. Ir kaip vis dėlto įdomu: tu žinai, kad girioje būtinai gyvena kryžiasnapiai, nykštukai, kažkokie maži ir labai maži voriukai, pačios smulkiausios muselės, bet pamatyti jų negali. Ko gero, taip ir turi būti – Gamta niekada neparodys visų savo paslapčių.

fotkes/thumb/76616_Henr. G.jpg / Brolių Černiauskų nuotrauka

Nebegirdžiu kryžiasnapių klegėjimo. Leidžiuosi žemyn prie mažo šulinėlio ir kastuvu prakertu ledo šarvą. Matau, kaip tuoj pat išropoja iš vandens maža juoda dusia. Greitai eina per ledą. O vandens paviršiuje sukasi mažas voriukas. Nesuprantu, kaip jis čia atsirado. Sugrąžinu atgal į vandenį tą dusią, o voriuką iškeliu lauk: jis gi tikrai ne plūdvoris, netinka jam gyventi kartu su dusiomis... Pasiremdamas kastuvu braunuosi per susipynusių ievų brūzgynus, slenku žemyn raguvos dugnu Krūčiaus link, o prieš mane atslenka rūko banga. Sustoju, bandau suprasti, kas darosi upelio slėnyje, kur sniego ir ledo dar labai daug. Tenai, matyt, plūstelėjo saulės šiluma, todėl bežiūrint atsiranda rūkas ir iš lėto kyla aukštyn. Slenka balzgano rūko banga pro mane, ir galiu įsivaizduoti, kad stoviu ant ribos: žemai dar visa snieguota žiema ir rūke pasislėpusi požemių karalystė, o aukštai – šviesus dangus su klegančiais darbščiais kryžiasnapiais. Galiu taip jaustis ir taip galvoti apie žmogaus lyg kokio vabalėlio ar paukštelio ryšį su kosmosu.

Vasario 23-ioji

Šiandien Perlojos istorijos muziejuje atidaroma fotomenininko Julijaus Vaicekausko paroda „Vieno kiemo fotografija“. Tas kiemas – čia pat, Perlojoje. Galima sakyti, kad J. Vaicekauskas yra šio istorinio miestelio senbuvis, gana seniai pasitraukęs iš Vilniaus. Suremontavo, prikėlė naujam gyvenimui labai seną pirkią istorinėje Perlojoje ir dabar ta jo atgaivinta pirkia atrodo lyg muziejinė vertybė. O netoliese didokame dviaukščio mūro pastate veikiantį Perlojos istorijos muziejų dabar jau turėtume kitaip vadinti – tai jau Merkinės krašto muziejaus filialas.

Apie Perloją būtų galima rašyti ir kalbėti tiek pat daug, kaip ir apie Liškiavą. Vis prisimenu, kaip poetas Valdemaras Kukulas sueiliavo: „ … atjoja, atjoja, atjoja – Merkinė, Punia ir Perloja.“ Bandžiau anuomet pasiginčyti su poetu: kodėl jis tokiame pakiliame posme gal vien tik dėl ritmo prisimena būtent Punią, o nutyli Liškiavą. Senoji Merkinės pilis tikrai minima istoriniuose metraščiuose, ant Liškiavos piliakalnio iš tiesų tebestovi archeologo Karolio Meko rekonstruotas buvusios akmeninės pilies kuoras, o Perlojos Respublikos dokumentai irgi įtikinamai pateikti istorikų knygose, tačiau Punioje, kaip žinonme, – vien tik legendiniai, ne istoriniai Pilėnai. Kodėl tad V. Kukulo eilėraščio narsioji raitija neatjoja nuo Liškiavos!? Regis, esu tai išsakęs pačiam poetui, kai susitikome kartą „Moksleivio“ redakcijoje, bet dabar nebedrįsčiau taip priekaištauti. Su našiu žirgu praskriejant per Mančiagirės, Žiūrų, Trakiškių miškus ar lankantis Perlojoje galėjo juk ir Punia vienam ar kitam sparčios vyties bernaičiui pasiregėti lyg ir artesnė, lyg pasiekiamesnė nei Liškiava. Kartais, matyt, vienaip ar kitaip suveikia stiprus vaizduotės žaismas, kaip kad ir pradėjus ginčytis apie nacionalinių bei regioninių parkų ribas, o pernelyg įsikarščiavus svarbiausias argumentas lieka toks: liaukimės ginčytis, juk visa Lietuva plačiajame pasaulyje turėtų būti godojama kaip nacionalinis parkas.

J. Vaicekausko paroda „Vieno kiemo fotografija“ atidaroma Perlojos muziejuje šiandien, bet mes ją pamatėme jau vakar, grįždami iš Vilniaus knygų mugės. Įdomiausia, kad kai kuriuos tikrai estetiškus, rudeniškai apšerkšnijusius, apšalusius, apdžiūvusius šio kiemo augalus galima pamatyti ne tik muziejuje eksponuojamose fotografijose. Svečiuodamiesi pastebėjome juos ir lauke dekoratyviai styrančius lyg archetipinio kosminio ryšio antenas ant senovinės, rąstinės Julijaus gyvenamosios pirkios sienos. Dėmesį patraukė ir sudžiūvęs miškinis karšulis (Dipsacus fullonum) – čia būtina lotyniška nuoroda, nes ne visuose lietuvių floros atlasuose ir vadovuose šis augalas pažymėtas. Tai didelė retenybė ir Dzūkijoje, ir kituose Lietuvos regionuose. Jokiame gėlių darželyje dabar nesurasi karšulio, o kadaise šis gerokai dygus augalas, matyt, buvo godojamas lietuviškuose kiemuose kaip ir erškėčių genties radasta ar visiškai jau išnykusi neapsakomo kvapnumo razeta.

Varėnos r., Mardasavo kaimas. Kairiajame Ūlos upės krante, netoli santakos su Merkiu, stūkso bene didžiausias Dzūkijos nacionaliniame parke akmuo. Netyčia jam prigijo Mardasavo kaimo dainiaus Petro Zalansko vardas. / Brolių Černiauskų nuotrauka

Vieną vasarą man buvo pavykę aptikti karšulį apleistoje sodyboje Panaros kaime. Visas dygliuotas, labai keistas augalas. Parsinešiau tuomet, gal prieš penkerius metus, didelę karšulio šaką su apvytusiais žiedais, ir kažkas iš Dzūkijos nacionalinio parko svečių pastebėjo, kad šis augalas labai panašus į pajūrinę zundą, kuri auga Kuršių nerijos kopose. Tikrai panašus. Bet zundą galima pamatyti ir gėlių darželiuose, o tas mano atrastas gal metro aukščio karšulis, ko gero, buvo nuo kadai kadžių užsilikęs visiškai žmogaus apleistoje Nemuno kranto buveinėje. Atpažinti jį man padėjo šešiatomė rusiška enciklopedija „Augalų gyvenimas“ („Žyzn rastienij“), ten radau aprašytą ir tokį gana keistą dalyką, kad Pietų Europoje karšulis (rusų k. vorsianka liesnaja) buvo naudojamas veliant vilną gelumbiniam audeklui – drapui. Senovinis drapas dabar gal tokia pat retenybė, kaip ir kamlotas, kuris lyg ir būdavęs suveltas iš kupranugario vilnų...

O šiandien svarbiausia yra tai, kad ne tik muziejuje veikiančioje J. Vaicekausko fotografijų parodoje, bet ir jo gyvenamoje sodyboje gražiai švyti ne tik patikimai išsaugota ypatinga senovinė lenta, ne tik senovinių pirkios rąstų spalvinė dermė, ne tiktai kukliame darželyje teberuduojantys pluoštiniai linai, bet ir tas labai senovinis augalas karšulis. Atrodo, kad ir Gamtos, ir žmogaus sukurti patvarūs dalykai atsakingai palaiko vienas kitą, todėl išlieka ilgaamžiai. Muziejaus galerijoje lankytojų žvilgsnį patraukia ant stalelio belaukiantis žurnalas „Kelionė“, kurį vartant ir įdomų interviu beskaitant bei šviesiomis nuotraukomis besigėrint čia pat kiekviename puslapyje turiningai atgyja ir labai raiškiai „Vieno kiemo fotografijų“ parodą papildo išmintingo autoriaus, aštuoniasdešimties metų jubiliato J. Vaicekausko anksčiau ar vėliau įamžinti lietuviškos būties ir buities epizodai su civilizacijos nepaliestais gamtovaizdžiais ir žmonių gyvenimais.