Laimutei Fedosejevai karpiniai – tarsi dvasios vaistai
Pra­ėju­sią sa­vai­tę Vil­niu­je še­šias die­nas vy­kęs 46-asis tarp­tau­ti­nis folk­lo­ro fes­ti­va­lis „Skam­ba skam­ba kank­liai“ pri­sta­tė be­maž 40 ren­gi­nių. Vie­nas jų – vil­nie­tės tau­to­dai­li­nin­kės Lai­mu­tės Fe­do­se­je­vos po­pie­riaus kar­pi­nių par­oda „Kank­lių skam­bė­ji­me“ Na­cio­na­li­nė­je Mar­ty­no Maž­vy­do bib­lio­te­ko­je.

Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijos vadovė Ramutė Kraujalienė per L. Fedosejevos parodos atidarymą sakė, kad menininkei pavyko pataikyti į tonaciją: esą kanklių skambėjimas puikiai atsispindi karpiniuose. Pati meistrė, sertifikuota tautinio paveldo produktų tradicinė amatininkė, papildydama kolegę pažymėjo, kad karpiniai kiekvienoje erdvėje suskamba vis kitaip.

Jokiomis kompiuterinės grafikos programomis nenupieši karpinių plazdėjimo, jie – gyvas dalykas, nemėgsta drėgmės, blogo oro, ašarų...

Etninės kultūros centro vyriausioji koordinatorė Vilma Žukauskienė stebėjosi tautodailininkės produktyvumu – per mėnesį jau antra paroda. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje visai neseniai buvo pristatyta L. Fedosejevos popieriaus karpinių ekspozicija „Pakeleivės išpažintis“. Per dvidešimt kūrybos metų autorė iš viso surengė 37 personalines ir 74 grupines parodas.

L. Fedosejeva gimė Karaliaučiuje, į Lietuvą šeima parvyko 1975-aisiais. Tautodailininkė to nelaiko kokiu nors išskirtiniu dalyku: lietuviai išsiblaškę po visą pasaulį, o norintieji grįžti vos atsiradus galimybei ir sugrįždavo. Gyvenimo į „prieš“ ir „po“ ji nedalija, tai, pasak pašnekovės, šeimos istorija. Tiesa, įgyta patirtis, kitas požiūris į gyvenimą ne visada patiko aplinkiniams.

Grįžusi į Lietuvą L. Fedosejeva ne iškart kibo į studijas, pradėjo dirbti. Vėliau įstojo į tuometį Šiaulių pedagoginį institutą (dabar – universitetas) studijuoti rusų kalbos. Tai nebuvo svajonių profesija, tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Pagal specialybę dirbo trumpai.

Per praktiką

Šiandien gyvenimas pasisukęs visai kita kryptimi: L. Fedosejeva yra Vilniaus kolegijos Reklamos ir komunikacijos katedros lektorė. „Keitėsi rinka, poreikiai... Sakoma, kad sovietmečiu reklamos nebuvo, bet ji mane domino visada, kaip ir komunikacija. Taip ir įsisukau“, – kalbėjo tautodailininkė.

Šiek tiek pasimokė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete. „Norėjau suvokti, kaip dabar dėstoma, kaip komunikuojama su studentais. Viskas – per praktiką, kaip ir karpiniai“, – šypsodamasi prisipažino senųjų amatų puoselėtoja.

Pašnekovės teigimu, Lietuvoje niekas nemoko meninio karpymo subtilybių, o Baltarusijoje, Molodečno Mykolo Kleopo Oginskio muzikos kolegijoje, Taikomųjų menų katedra siūlo studentams specialią karpinių programą. „Nors mūsų šalyje to nemokoma, negalima sakyti, kad Lietuvoje nėra karpinių meistrų“, – pabrėžė L. Fedosejeva.

Tautodailės leidinių leidėjo, šviesaus atminimo Felikso Marcinkaus knygoje ji suskaičiavusi per pusantro šimto karpytojų. „Aišku, tarp jų yra karpančių tik epizodiškai, tačiau dauguma žmonių žinomi, dalyvauja parodose. Nemaža šeima – savita subkultūra. Karpymo technika prieinama, paprasta. Bet kas paprasta, nėra prasta – tokia visa gyvenimo filosofija“, – tikino L. Fedosejeva.

Karpymo technikų yra labai daug – nuo plėšymo iki pjaustymo, karpymo įvairiausiais įrankiais. „Jei kas nors pasakytų, kad vienaip ar kitaip daryti nevalia, drąsiai užginčyčiau: netikėkit, kiekvienas meistras randa savo stilių. Be abejo, reikia žinoti tradicijas, turėti išlavintą skonį arba Dievo dovaną – vidinį skonio pajautimą“, – pašnekovė vardijo savybes, kurių reikia kuriantiems žmonėms.

2015-aisiais Lietuvos nacionaliniame muziejuje vyko tarptautinė karpinių paroda: buvo eksponuojami 138 autorių darbai iš 13 šalių, Lietuvai atstovavo net 48 karpytojai. „Negalėjome tilpti į jokias sales. Visi buvo nustebinti, iš kur atsirado tiek kuriančiųjų“, – prisiminė tautodailininkė.

Natūrali aplinka

L. Fedosejeva karpo mažomis tiesiomis žirklutėmis. Meistrė tvirtino, kad iš šimto karpinių atskirtų, kokios tautos atstovo vienas ar kitas darbas, – skiriasi jų stilius, spalviniai sprendimai, bendra simbolika, pateikimas. Anot kūrėjos, lietuviški karpiniai turi savitą mokyklą, yra vertinami specialistų. „Lietuvai gėdos nedarome“, – garantavo ji.

Paklausta, ar šeimoje esama daugiau menininkų, L. Fedosejeva atsakė, kad kiekvienas nagingas žmogus jau savaime yra kūrėjas. Tautodailė Laimutę lydi nuo pat vaikystės. Gyveno ir augo tarp auksarankių: mama puikiai mezga, neria, siuvinėja, močiutė karpė, mezgė, teta audė, kita teta – dailininkė-modeliuotoja.

Šeimos namai visada išpuošti nėriniais, siuvinėtais darbais. „Jei net niekam nereikėtų karpinių, vis tiek tai daryčiau. Bėgant metams šis užsiėmimas įgavo didelę prasmę – tai tarsi sielos gydymas. Gyvenimas nėra toks paprastas, kai kada – net žiaurus, pasiduoti labai lengva. O kaip tam silpnam žmogui rasti stiprybės? – retoriškai klausė ji ir tuoj pat pridūrė: – Tik per kūrybą, meną. Vienas imasi tapyti, kitas – drožinėti, man padeda karpiniai.“

Savas Kryžiaus kelias

2012-aisiais L. Fedosejevos šeima išgyveno skausmą dėl sūnaus Tomo žūties. „Tikiu ir branginu tautosaką, bet dėl vieno ji meluoja: esą laikas gydo. Negydo. Tik apstingdo... Bet, kaip sakydavo mano močiutė, gyvas į žemę nesulįsi. Jeigu ne kūryba, būtų gerokai sunkiau. Reikia gyventi“, – sunkiai rinko žodžius netekties prislėgta mama.

L. Fedosejeva prisiminė, kad jos tėtis, sužinojęs apie anūko mirtį, tepasakė: „Man pakirpo sparnus...“

„Man taip pat. Be abejo, sūnus visada šalia... Manau, jis džiaugiasi tuo, ką darau. Aplinkiniai dažnai manęs klausia, kaip išgyvenau? – Žinote, anksčiau buvau labai laiminga, o dabar tiesiog laiminga“, – nesulaikė ašarų moteris.

Visur kur yra mistikos. Tais pačiais metais, kai žuvo Tomas, Šv. Ignoto bažnyčios rektorius paprašė L. Fedosejevos sukurti karių misijos koplyčiai Čagčarane (Afganistanas) Kryžiaus kelią. Ir iškėlė sąlygą – visi trys paveikslai turi sverti ne daugiau kaip pusę kilogramo, bus transportuojami kartu su kitais kroviniais. „Sunkus darbas. Reikėjo daug vidinių jėgų vien išdrįsti šią temą paliesti. Kas iš dailininkų ėmėsi jos, tapo kitokie. Sprendžiu pagal save – skaičiau Bibliją, ėjau į vienuolyną“, – pasakojo Laimutė.

Iš trylikos stacijų – Kryžiaus kelio stočių – namie liko trys eskizai: motinos susitikimas su Jėzumi. „Išmesti ranka nekilo, padėjau karpinius po knygomis ir užmiršau juos. Vasarą išėjo Tomas... Visai netyčia karpinius ištraukiau – tiesiog kojos pačios atvedė. Suprantu, kad turiu motinos Kryžiaus kelią, – stebėjosi likimo ženklais karpytoja ir svarstė, kokia vieta čia tenka kūrybai. – Ar kūryba leidžia išgyti dvasiai? Ko gero, taip.“

Vyras jau priprato

L. Fedosejevos vyras Dmitrijus nebebumba, susitaikė su žmonos pomėgiu. Sutuoktinis turi vokiečių kraujo – anksčiau jį erzindavo chaosas, kuris tvyrodavo namie įsismarkavus kūrybiniam procesui. Ir ne tik – kildavo natūralus vyriškas klausimas: „O kas iš to? Kam tai daryti, jei neduoda naudos?“

„Ačiū Dievui, gyvename drauge daugiau kaip trisdešimt metų – jau nebeklausia... Be didelio entuziazmo, bet prisideda: fotografuoja, maketuoja, padeda iškabinti darbus. Tačiau tai – mano užsiėmimas, – pabrėžė tautodailininkė, – vyras turi savąjį – yra informacinių technologijų specialistas.“

Kai L. Fedosejeva pasižiūri į ankstesnius savo karpinius, pirmiausia į galvą šauna mintis, kad dabar taip nepadarytų. Vieni tokių – „Miesto nėriniai“ – rodomi parodoje „Kanklių skambėjime“, kuri veiks iki birželio 3 dienos.

„Karpiniai gyvena savarankišką gyvenimą. Yra daug šalių, kurias norėčiau aplankyti: Izraelį, Japoniją... Mano darbai jau buvę ten, o aš – ne“, – prisipažino autorė.

Naujausios technologijos leistų daryti karpinius visai kitaip, dešimt kartų preciziškiau, tačiau jokiais lazeriais, kompiuterinės grafikos programomis nenupieši jų plazdėjimo. Šie kūriniai, pasak meistrės, gyvas dalykas – nemėgsta drėgmės, blogo oro, ašarų... „Gyvenimas labai paprastas, kaip tie karpiniai – elementarūs, bet kiekvienas turi savo braižą, tikslą“, – sakė L. Fedosejeva.