Laimę į Užupį neša drakonas ir deimantai
Try­li­ka me­ni­nin­kų sos­ti­nės Užu­pio gy­ve­na­mų­jų na­mų (Po­loc­ko g. 17) laip­ti­nė­se su­kū­rė me­no ga­le­ri­ją. Sa­vo dar­bus į ne­tra­di­ci­nę erd­vę įter­pė ta­py­to­jai, skulp­to­riai, ke­ra­mi­kai, fo­tog­ra­fai. Kaip sa­kė gra­fi­kas Ta­das Šim­kus, daž­niau­siai de­ko­ruo­ja­me bu­tus, kie­mus, o laip­ti­nes pe­rei­na­me ir pa­mirš­ta­me.

Naujų laiptinių pavadinimai buvo suskirstyti pagal įvairių amatinininkų, mokslininkų ir menininkų profesijas. Kalvis Raimundas Vaitkūnas pasirūpino apdaila – nukalė balkonus, turėklus ir kitas metalines architektūros detales. Kiemo centre stovi jo fontanas – metalo medis.

„Filosofai ne druskos ar cukraus eina skolintis, o knygų, kai pritrūksta.“

Į laiptines, galima sakyti, grįžo Eglė Ridikaitė. Anksčiau ji vaikščiojo po senųjų sostinės pastatų laiptines – ieškojo įdomių keraminių grindų kompozicijų, kurias perkėlė į tapybą. Dar ankstesnė menininkės kūrinių serija – „Palikimas (Babutas skarialas)“ – taip pat buvo didelio formato darbai. Dabar Eglė laiptinėms sukūrė mažesnio formato ir tiražo atspaudus, o darbus pakabino Audėjų laiptinėje.

Nešantys sėkmę

Papuošti laiptines meno kūriniais E. Ridikaitė buvo paprašyta praėjusį pavasarį. „Babutas skarialas“ parinko, nes anksčiau šioje vietoje stovėjo apleistas tekstilės fabrikas „Vilija“. O jos „baba“ sakydavo: „Na, Egla, paduok šventinį skarialį, eisma turgun“. Kaip palikimą padovanojo jai dėžutę „užgyventų“ skarelių.

„Užupis visada buvo „už“ – už upės, miesto sienos. Čia gyveno amatinininkai, menininkai įsikūrė gerokai vėliau. Sovietmečiu veikė didžiulis trikotažo fabrikas „Vilija“, bankrutavęs 2004 metais. Gal ir patys lipote ant jo stogų. Tuo metu tai buvo populiariausia studentų ir jaunimo susitikimų, pasisėdėjimų vieta“, – prisiminė gidė Ieva Bartaševičiūtė.

Užupyje užaugo dailininkas vitražistas Nerijus Baublys. Freską ant laiptinės sienos jis tapė kelias savaites. Kompozicijoje menininkas perteikė šio rajono istoriją ir legendas.

Nutapė Užupio undinėlę, katiną Ponulį, gyvenantį „Keistotekoje“, vietos žmones ir architektūrą. Legenda apie drakoną sako, kad Užupyje gyveno ir naktį pasirodydavo drakonas – laimingi tie, kurie jį matė.

Eglė Ridikaitė, galima sakyti, grįžo į laiptines. Anksčiau senųjų sostinių pastatų laiptinėse ji ieškojo išskirtinių keraminių grindų kompozicijų.Alinos Ožič nuotrauka

Sėkmę neša ir deimantai. Skulptorius Tomas Martišauskis su žmona Kunigunda Dineikaite kompiuteriniu būdu piešė brangakmenius, kuriuos atspaudė ant organinio stiklo.

„Žmonės, kurie čia gyvens, turbūt bus labai sėkmingi – iškart gali pirkti loterijos bilietus ir investuoti į kriptovaliutas“, – juokavo kūrinius rodžiusi I. Bartaševičiūtė.

Užupio gyventojai – menininkai

Svarbiausius Užupio simbolius vaizdavo ir keramikių trio Mingailė Mikelėnaitė, Monika Gedrimaitė bei Justina Kildišytė. „Užupio meno inkubatoriaus“ rezidentės įkvėpimo ieškojo Užupio konstitucijoje, nupiešė Dalai Lamos portretą, „Angelą“. Keramikės puošė ir teatralų laiptinę. Iš viso ten pakabino 160 objektų – graikiško teatro kaukių ir aktorių pirštų, rankų, kojų, veido dalių.

Nerijaus Baublio freska.

Fotomenininkė Vaida Keleras 2004 metais išleido fotoalbumą, skirtą „nenuglaistytam Užupiui“. Ji juostiniu fotoaparatu fiksavo įvairius Užupio kampelius. Dabar šios fotografijos pakabintos laiptinėje – autorė tikisi, kad gyventojai tas vietas atras ir pasižiūrės, kaip Užupio kiemai atrodo šiandien.

Pasižiūrėti į užbaigtą kūrinį Nerijus Baublys atėjo su šeima.

Žemiau, prie Romo Vilčiausko „Užupio angelo“ grafikė Kristina Norvilaitė įkūrė savo galeriją. Joje dirba, bendrauja su užklystančiais turistais, rengia parodas. Jų metu pianinu skambina grafikės vyras, pianistas Petras Geniušas. Laiptinių galerijai menininkė sukūrė antspaudų ant drobės ir dekoruotų pašto dėžučių iš serijos „Parašyk man laišką“.

Kaip teigė parodose visame pasaulyje dalyvaujanti K. Norvilaitė, užsienyje tokie projektai, kai menininkai kuria viešosiose erdvėse ar gyvenamuosiuose namuose, yra įprastas reiškinys. Tačiau patiems menininkams tai – iššūkis, nes kūrinius žiūrovai mato kasdien.

Teatralų name – 160 tokių objektų.

Gyvename šalia ir nesipykstame

Poetų laiptinėje užrašytos Vidmantės Jasukaitytės eilės. Palikta vietos, kad eilėraštį kreida ant sienos galėtų parašyti ir įkvėpimą pajutę namo gyventojai ar lankytojai.

Keramiką kūrė menininkių trio - Mingailė Mikelėnaitė, Monika Gedrimaitė ir Justina Kildišytė.

Gediminas ir Vita Kalinauskai įkūrė studiją vienetinis.lt, kurioje gamina išskirtinius baldus pagal individualius užsakymus. Menininkų idėja – laiptinėje sukurti vietą, kur kaimynai galėtų dalytis muzikiniais kūriniais (kompozitorių name) ar knygomis (filosofų name).

Eglės Ridikaitės sumažintos „babutas skarialas“.

Kalinauskų bibliotekose jau sukaupta apie 60 kompaktinių diskų, 30 mini vinilinių plokštelių ir 400 knygų. „Filosofai gi ne druskos ar cukraus eina skolintis, o knygų, kai pritrūksta. Telieka laukti iniciatyvių kaimynų, kad graži dalijimosi idėja neliktų vien dekoracija, – svarstė I. Bartaševičiūtė ir pridūrė: – Vilniaus senamiesčio gatvės – mažos, vingiuotos, o visas gyvenimas slepiasi kiemeliuose.

Viename kiemelyje, šalia keturių žvaigždučių „Šekspyro“ viešbučio, stovi prabangios mašinos. O už sienos bobutė augina rūtų darželį ir vėjyje džiauna kojines. Virš tų kojinių matyti Gedimino kalnas. Visi gyvename vieni šalia kitų, viskuo dalijamės ir nesipykstame.“