Kuriant tautos kančios mitą
Pa­sta­rai­siais me­tais lie­tu­vių ki­ne­ma­tog­ra­fi­nin­kai vis daž­niau grę­žia­si į ša­lies pra­ei­tį – ro­do so­vie­tų oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­pį, ap­dai­nuo­ja tau­tos kan­čią ir re­ži­mo au­kas. Ne iš­im­tis ir de­biu­ti­nis Lie­tu­vo­je kur­tas ame­ri­kie­čio Ma­riaus Mar­ke­vi­čiaus vai­dy­bi­nis fil­mas „Tarp pil­kų de­be­sų“ (Lie­tu­va, JAV, D. Bri­ta­ni­ja, 2018), ku­rio pa­grin­du ta­po to pa­ties pa­va­di­ni­mo Rū­tos Še­pe­tys ro­ma­nas. 

Filmo veiksmas prasideda 1941-aisiais, kai Kauno inteligentų Vilkų šeima akis į akį susiduria su naujosios valdžios žiaurumu. NKVD suėmus šeimos tėvą ir vyrą, Elena Vilkienė su paaugle dukterimi Lina ir mažuoju Jonuku ištremiami į Sibirą. Lina pagrindine veikėja rašytojos pasirinkta neatsitiktinai, nes knygos „Tarp pilkų debesų“ tikslinė auditorija – paaugliai. Suprantama, kad tokio pobūdžio literatūra reikalauja tam tikrų supaprastinimų, bet, regis, filmo kūrėjai savo auditoriją suprato plačiau.

„Tarp pilkų debesų“ struktūra paprasta. Keliais trumpais epizodais rodomas mylinčios šeimos gyvenimas Kaune, jų jaukūs namai, Linos svajonė studijuoti meno mokykloje ir numanoma pogrindinė tėvo veikla. Po to prasideda ilga kelionė į Altajų gyvuliniame vagone, tačiau, užuot supažindinęs su personažais, sukūręs įtikinamus psichologinius portretus ar parodęs visą kelionės fiziologinį baisumą – ankštumą, alkį, troškulį, psichologinį siaubą, susidūrus su neregėtu žiaurumu, nežinomu kelionės tikslu ir ateities baime, režisierius liepia tremtiniams vagone giedoti Lietuvos himną. Bene didžiausia filmo dalis skirta gyvenimui Altajuje. Rodomas sunkus darbas, nesibaigiantis pažeminimas, vienų lietuvių išdavystės ir kitų bandymas priešintis. Palyginti su šia dalimi, tai, kas turėtų būti „Tarp pilkų debesų“ kulminacija – veikėjų kančios prie Laptevų jūros, Elenos mirtis ir beveik stebuklingas jos vaikų išsigelbėjimas, papasakota skubotai ir greitakalbe.

Filmo kūrėjams tolimos ir šiuolaikinio kino tendencijos, ir lietuvių kino poetika. „Tarp pilkų debesų“ stilius primena Šaltojo karo laikų propagandinius filmus.

Kiekvienai iš šių dalių neužteko dramaturginio užbaigtumo, gal todėl sunku atsikratyti įspūdžio, kad filmui stinga visumos jausmo, pusiausvyros tarp dramaturgijos ir pasakojimo ritmo. Pastarasis filme kliūva nuo pat pradžių, kai po dinamiškos scenos, kurioje žmonės grūdami į vagonus, eina užtęsti ir monotoniški primityvių mizanscenų kelionės epizodai. Į pasakojimą visą filmą kartkartėmis įterpiami Linos prisiminimų apie atostogas Palangoje epizodai išbalansuoja veiksmą ir nesukuria lauktos emocinės įtampos tarp tamsios tikrovės ir šviesių prisiminimų, todėl atrodo gana prikišamai, beveik kaip reklaminiai intarpai. Nors ir trikdo dažni iš viršaus (matyt, dronų) filmuoti vaizdai, operatorius Ramūnas Greičius bando kiekvienai filmo daliai suteikti savitų spalvų ir pabrėžti peizažo ypatumus, tačiau, būkime atviri, Kuršių nerija niekad įtikinamai „nesuvaidins“ erdvės už poliaračio. Markevičius nemoka susieti filme rodomų erdvių ir dramaturgijos: bet kuri filmo scena galėtų vykti kitoje vietoje ar kitame interjere (išskyrus traukinio epizodus), erdvė visąlaik išlieka sąlygiška, neatsiranda Vakarų ir Rytų priešpriešos.

Bet kur kas labiau filme pristigo personažų ir jų išgyvenimų raidos. Scenaristas Benas Yorkas Jonesas, regis, gana paviršutiniškai suvokė neseną Lietuvos istoriją (faktinių klaidų filme daug, bet šįkart paliksiu jas istorikams), todėl nesugebėjo sukurti psichologiškai įtikinamų personažų. Visi jie – tik ženklai, o ne gyvi žmonės, turintys konkrečias biografijas. Vilkų šeima yra gėrio, rusai – blogio įsikūnijimas Viena lietuvė išdavikė gana greit bus nužudyta pačių rusų, o tarp gėrio ir blogio atsidurs tik iš Kauno tremtinius į Sibirą atlydėjęs (!) karininkas Kreckis. Jis ilgisi savo šeimos, įsimyli Eleną, bando jai padėti, bet negali pasipriešinti blogiui, kuris vis labiau jį užvaldo, ir galiausiai pasikaria. Šio personažo dramatizmas filme pirmiausia siejamas su tuo, kad Kreckis yra pusiau ukrainietis ir todėl rusai jį niekina. Toks tautybės „sušiuolaikinimas“ nuskamba komiškai, ypač turint omenyje, kad artimoje Stalino aplinkoje buvo daug ukrainiečių, kad ir Nikita Chruščiovas. Filme Kreckis yra nuoga tezė, todėl Martinui Wallströmui lieka tik dramatiškai vartyti akis, matyt, taip įsivaizduojant lyrišką slavo sielą. Apskritai rusus užsienio aktoriai vaidina taip karikatūriškai lėkštai, kad supranti: jie vaidina ne konkretų personažą iš kūno ir kraujo, o blogų filmų įsivaizdavimą apie rusus. Toks yra ir Peterio Franzéno Komarovas – barzdotas, vilkintis odinį čekistų paltą, žudantis beginkles aukas niekšas. Dar labiau šių personažų dirbtinumą pabrėžia laužyta aktorių rusų kalba. Ji priverčia dar kartą suabejoti, kodėl pagrindiniams vaidmenims buvo pasirinkti ne lietuvių aktoriai, kurie tikrai būtų suvaidinę ir geriau, ir tiksliau, apsieidami be stereotipų. Argumentas, kad Vakaruose į filmą žiūrovus labiau patrauks menkai žinomų švedų, norvegų ar amerikiečių ir anglų aktorių vardai, neįtikina.

Veikėjai nesikeičia visą filmą, net susidūrę su nuolat kintančiomis aplinkybėmis. Apie vientisą aktorių ansamblį taip pat galima tik svajoti. Teigiami filmo personažai visi kaip vienas yra aukos (ypač moterys), neigiami – niekšai. Gėrio ir blogio atspalvių filme nėra. Silpniausia „Tarp pilkų debesų“ grandis – Lina. Jauna aktorė Bel Powley įsigudrino visą filmą išlaikyti vieną infantilią intonaciją ir vieną nustebusio veido išraišką. Net blogį nugalinčio meno motyvas (mergaitė gerai piešia ir svajoja būti menininkė) filme pateiktas primityviai – banaliais dialogais ir piešiniais, kurie, švelniai tariant, su menu neturi nieko bendra, o iniciacijos istorija (ji paprastai būdinga panašiems paaugliams skirtems kūriniams) filme nenuskamba.

Pastarąjį dešimtmetį skirtingo stiliaus ir kinematografinės kalbos filmų apie tremtį sukūrė ir mūsų kaimynai, tačiau žiūrint „Tarp pilkų debesų“ vis dėlto į akis krito perdėtas šio pasakojimo iliustratyvumas. Pagrindinė Audriaus Juzėno filmo „Ekskursantė“ veikėja – beveik tokio pat amžiaus kaip Lina, bet ji turi tikslą – išgyventi, grįžti į Lietuvą, ji aktyvi, ji kovoja. Lina visą filmą lieka pasyvi, nelabai suvokianti aplinkybes, – ji svajoja perskaityti Kauno meno mokyklos laišką kartu su tėvu (Sam Hazeldine), o finalinis jos maištas neparengtas ir neįtikina, juolab dar pakartotas greitakalbe ir nerodant stambaus veido plano. Labiau vykusi Lisos Loven Kongsli suvaidinta Elena. Ji sugeba išsaugoti stuburą, nepalūžti, nors dramaturgas pagailėjo jai originalesnių spalvų. Kai prievartaujama Kreckio Elena ištarė tiradą, kad jis gali paimti jos kūną, bet niekad neturės jos dvasios (perteikiu citatos esmę), pasijutau lyg žiūrėdama saloninę XIX a. melodramą.

Esto Martti Helde’s filmo „Vėjų kryžkelėje“ herojė – tokia pat inteligentė Erna – patenka į beveik identiškas situacijas, patiria tą patį civilizacinį šoką, bet filme galime matyti ne tik tai, kaip ją keičia išbandymai, bet ir vidinį moters pasaulį, kurį išreiškia už kadro skambantys laiškai vyrui. „Tarp pilkų debesų“ personažų vidiniai išgyvenimai ar mintys lieka neįvardyti, užtat gausu ašarų ir jausmais manipuliuojančios sentimentalios muzikos (kompozitorius Volkeris Bertelmannas-Hauschka).

Režiserius nemoka dirbti su antrojo plano personažais: jie atsiranda tik kaip situacijos ar informacijos pretekstas ir išnyksta atlikę savo funkciją. Filme neegzistuoja net ryšys tarp mamos, Linos ir Jono – Tomo Sweeto vaidinamas berniukas vis dingsta iš pasakojimo, tarsi gyventų atskirai. Vagono bendrakeleivis profesorius (Adrian Schiller) reikalingas tam, kad informuotų apie Linos tėvo didvyriškumą. Motina (Sophie Cookson) su mirusiu kūdikiu – kad pabrėžtų kelionės siaubą ir rusų žiaurumą. Skundikė (Sarah Finigan) iš burokų lauko – kad rusas dar kartą nušautų beginklę moterį. (Gal pasivaideno, bet ši moteris vėl šmėkštelėjo epizode, kai lietuviai sodinami į vagonus, vežančius prie Laptevų jūros.) Linos mylimasis Andrius (Jonah Hauer-King) įsimena tik vagone papasakota legenda apie Jūratę ir Kastytį. Kuo jis skiriasi nuo Palangoje Linos sutikto nuogaliaus, nesupratau, bet gal jie abu tiesiog simbolizuoja gimstantį mergaitės seksualumą?

Markevičius vengia ir scenų, kuriose atsiskleistų tremtinių kasdienybė, jų bendrumo jausmas, trumpai tariant, viskas, kas padėjo išgyventi, išlikti lietuviais ir grįžti atgal. Užuomina – vienas trumpas Kalėdų epizodas, bet jis labiau primena reklaminį paveikslėlį. Priverstinio darbo ar prausimosi scenos sukėlė keistų klausimų, pavyzdžiui, kodėl tremtinės laukuose kapoja ką tik išrautus burokus.

Filmo kūrėjams tolimos ir šiuolaikinio kino tendencijos, ir lietuvių kino poetika. „Tarp pilkų debesų“ stilius primena Šaltojo karo laikų propagandinius filmus. Toks įspūdis, kad Markevičiaus idealas yra kinas, apie kurį svajota tarpukariu. 1932 m. šiuos siekius suformulavo Jonas Vaičkus: „Per filmus galima išauklėti piliečius tokiais, kokių pageidauja tauta. (...) Mums reikia filmų, nes tik per juos galime pareikšti savo tautos dvasios galią!“ („Naujoji Romuva“, Nr. 17). Sunku patikėti, kad praėjo beveik šimtas metų, o lietuvių požiūris į kiną nepasikeitė.