Kunigas Julius Sasnauskas trokšta perduoti gerąją naujieną
Ku­ni­go pra­nciš­ko­no Ju­liaus Sas­naus­ko nau­jos kny­gos „Krau­jo­mai­ša“ pa­va­di­ni­mas ne vie­ną pri­ver­tė aukš­tai kils­te­lė­ti an­ta­kius. Ką au­to­rius no­rė­jo pa­sa­ky­ti? Ne ką ma­žiau in­tri­guo­ja ir gra­fi­ko Mi­ka­lo­jaus Vi­lu­čio me­ni­nis kny­gos vir­še­lio api­pa­vi­da­li­ni­mas.

„Kraujomaiša“ (leidykla „Odilė“) – jau šeštas J. Sasnausko tokio žanro kūrinys. Komentuojamose Biblijos ištraukose nerasi tiesioginio Šventojo Rašto ištraukų interpretavimo ir pritaikymo. Visa tai tarsi paskandinta kasdienių įvykių, emocijų sraute, prisiminimų fragmentuose, patirties detalėse.

Kultūrininkas, filosofas Vytautas Ališauskas sakė, kad autorius rašo apie paprastus dalykus, taip pat prisiminė pirmosios J. Sasnausko (drauge su Antanu Terlecku) knygos „Jei esame čia“ pristatymą, vykusį prieš dvidešimt metų, – per tą laiką pasikeitė ne tik plaukų spalva…

Dramatizmas ir humoras

„Kraujomaiša“, pasak autoriaus, – „kelių aukštų“ metafora, ji nėra dramatiška ar kraupi. „Patinka dramatizuoti su humoru. Mišių metu viskas maišosi: sakramentas, Dievo pėdsakai, draudžiama, nelegali zona – atsiranda naujos ir tikresnės formos“, – sakė J. Sasnauskas.

„Šiaurės Atėnų“ vyriausioji redaktorė, poetė, eseistė Giedrė Kazlauskaitė, viena nuolatinių J. Sasnausko kūrybos vertintojų ir skaitytojų, pabrėžė, kad autoriui tinka „hibridinis žanras“. „Netikėtai įtraukiamas ir Šventasis Raštas, per kurį galima parodyti gražius dalykus, ne vien skelbti Dievo žodį“, – kalbėjo ji.

G. Kazlauskaitė stebėjosi J. Sasnausko darbštumu: dirba katalikų radijuje „Mažoji studija“, jo tekstai pasirodo kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.

Vilniaus knygų mugėje pristatyta Juliaus Sasnausko nauja knyga "Kraujomaiša". Diskusijoje dalyvavo (iš kairės): Mikalojus Vilutis, Giedrė Kazlauskaitė, J. Sasnauskas ir Vytautas Ališauskas. / Leidyklos "Odilė" nuotrauka

Knygos viršelio autorius, prozininkas M. Vilutis taip pat turėjo progą vienas pirmųjų perskaityti „Kraujomaišą“. „Kai Julius pasakė pavadinimą, jis man niekaip nesisiejo su tuo, kas parašyta. Kaip maldelės, teikiančios peno mintims. Vėliau atradau ryšį: visi Dievo vaikai – akivaizdi kraujomaiša. Įvairios mintys užgriūva tarsi sniego lavina“, – dalijosi įspūdžiais grafikas.

Pamokslas, pasak kunigo, nėra Šventojo Rašto komentavimas, jis turi sugraudenti, paliesti žmogų emociškai. „Visi tekstai pradėti rašyti „iš reikalo“. Iš pradžių – pogrindžio spaudai, dabar – „Šiaurės Atėnams“. Būna įdomu, ar visa tai virs knyga. Teko perskaityti daug akademinių tekstų apie Senąjį Testamentą – kitapus kadro. Bet visos situacijos palietė širdį, etinė vaizduotė įjungta, nereikia galvoti naujų Biblijos interpretacijų. Kas mane pažįsta, atras pradžią ir pabaigą“, – dėstė J. Sasnauskas. „Kraujomaišą“, anot jo, galima traktuoti kaip dienoraštį, bet nevisiškai.

„Gyveni, trokšti džiaugsmo, ir daug kas išsipildo. Rašymas – dalis to išsipildymo.“

Skaitymo alkis

V. Ališauskas kėlė klausimą, ar tik naujoji knyga nėra persismelkusi melancholijos? Daug asmeniškumo, autoironijos, kaip paprasto žmogaus, o ne pamokslininko. „Kodėl atsiranda knyga? Yra prasmė, to kalbėjimo reikia, ir tai nėra melancholija. Knygos perkamos iš alkio. Jaunoji karta girdi, ir tai labai svarbu“, – įsitikinęs J. Sasnauskas.

Autoriaus minčiai pritarė ir G. Kazlauskaitė – esame išsiilgę dvasinių dalykų. „Atgimimo laikotarpiu viso to netrūko, bet paskui įvyko tarsi koks nuosmukis, buvo juntamas stygius… Tačiau žmonėms reikia dvasinio gyvenimo, jie grįžta prie pamatinių dalykų“, – dvasinio pabudimo ženklų įžvelgė ji.

Dar studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje J. Sasnauskas pradėjo suprasti, kas yra dvasinis augimas. „Tai nėra uždara zona ar mygtukas, kurį paspaudus ateis dvasinis suvokimas. Leidi įvykiams smigti į tave, nebūtina apie tai garsiai kalbėti. Kunigo gyvenimas tampa monotoniškas, o būdamas su pasauliu gali atsinaujinti“, – aiškino J. Sasnauskas.

Be to, kunigas būgštavo, kad prisiminimų ciklas, jo paties įmantriai pavadintas „memorabilia“, nevirstų nuolat besitęsiančia tema. „Amžius toks – reikia save tramdyti. Nieko neplanuoju, bet…“ – nutęsė jis. Po neilgos pauzės, tarsi reabilituodamasis, pridūrė, kad religija taip pat remiasi atmintimi.

„Kraujomaiša“, pasak Juliaus Sasnausko , „kelių aukštų“ metafora, ji nėra dramatiška ar kraupi. / Alinos Ožič nuotrauka

2015-aisiais, kai J. Sasnauskui buvo įteikta Gailių klano premija, V. Ališauskas daug rašantį autorių pavadino baudžiauninku. Šiandien jis J. Sasnausko teiravosi, ar tebeegzistuoja įkvėpimas? „Aišku, yra malonių dalykų, ypač laiku išsiųsti tekstus, – tuomet apima palengvėjimas. Gyveni, trokšti džiaugsmo, ir daug kas išsipildo. Rašymas – dalis to išsipildymo“, – nedaugžodžiavo knygos autorius.

Plunksnos broliai

M. Vilutis prisiminė, kad juodu su J. Sasnausku į Lietuvos rašytojų sąjungą priimti tą pačią dieną. „Šiuo atveju jaučiamės kaip broliai. Bendravimas su Juliumi man nemažai reiškia. Jis už mane jaunesnis, bet daugiau išgyvenęs. Jei toks žmogus tiki, ir man reikia. Kodėl kankiniai labiausiai myli Dievą? Su Juliumi daug kalbamės. Pradedi galvoti, kas yra žmogus, kas jame verkia, kai yra sotus… Kam jam reikia grožio, nekūniškos meilės?“ – retorinius klausimus kėlė prozininkas.

Juliaus Sasnausko „Kraujomaiša“, iliustruota dailininko Mikalojaus Vilučio, pateko į Vilniaus knygų mugės perkamiausių kūrinių sąrašą. / Alinos Ožič nuotrauka

J. Sasnauskas sakė, kad jo didžiausia varomoji jėga – žodis „reikia“. Bet kuris rašantis esą tai patvirtintų. „Kalnai perskaitytų knygų… Visa glūdi viduje – sugeriame literatūrinę kalbą, o perleidę per save, ją tarsi paleidžiame. Rašoma pagal tam tikrą ritmą, pagal muziką. Galima priskirti džiaugsmui, bet visuomet tai bus ir darbas“, – apie rašymo procesą kalbėjo kunigas.

Ruošimąsi mišioms jis prilygino straipsnio rengimui. „Daug metų stengdavausi savo pamokslus parašyti iš anksto. Apmąstyti, susidėlioti mintyse, ką noriu pasakyti, kas svarbu, išreikšti save. Viskas ateina iš to paties šaltinio, trokšti tos gerosios naujienos savo patirtyje, skausme. Jei atrandi, nori ir kitam perduoti, bent jau punktyrais“, – tikino J. Sasnauskas, buvęs politinis kalinys.

„Knygos bus leidžiamos ir tada, kai būsi pas Viešpatį?“ – teiravosi V. Ališauskas. Dvasininkas numojo ranka – kas bus ateityje, ne jo rūpestis. „Viską reikės sukišti į pečių, kas eina ir praeina. Gerai, kad bažnytiniai pamokslai neužrašyti. Tai akimirka, klausytojo, kalbėtojo pagava“, – sakė J. Sasnauskas.