Kūnai – savarankiški meno kūriniai
An­tra­die­nį, lap­kri­čio 20 die­ną, du­ris at­ve­ria nau­ja Vil­niaus me­no erd­vė „GODÒ ga­le­ri­ja“ ir pri­sta­to par­odą „Co­lo­red Nymp­hes & Ti­tans“ (Spal­vin­go­sios nim­fos & ti­ta­nai).

Parodos ekspoziciją sudaro MUTOS (Rimvydo Pupelio), Ingos Noir Mrazauskaitės ir Donaros Manuk tapybos ant kūno eksperimentai, užfiksuoti sambūrio „Trys dienos“ įkūrėjo Sauliaus Kreišmono, rašoma pranešime spaudai.

Visi trys tapytojai pasirinko skirtingą raiškos ant kūno būdą ir savitai interpretavo kūno meno galimybes.

„MUTA tapybą, kaip spalvų, potėpių ir kompozicijos kalbą, perkėlė ant kūnų. Šiuo atveju fotografijos yra daugiau dokumentavimo priemonė nei autonominiai meno kūriniai. Donara Manuk rinkosi kitą kelią – jos tapyba ant kūno vyko iš karto galvojant apie rezultatą nuotraukoje, apie kompozicijas ir spalvinius derinius planuojamų kadrų formate. Inga Mrazauskaitė apjungė abi šias meno sferas. Ištapytieji kūnai tapo savarankiški meno kūriniai, pažymėti atpažįstamu Ingos braižu – siurrealistiniu skruzdžių lakstymu ir minimalizmu“, – pasakojo menotyrininkė Austėja Mikuckytė-Mateikienė.

Jos pastebėjimu, kūrybinio proceso metu darytos nuotraukos perteikia vyravusią atmosferą, suteikia dinamikos, leidžia žvilgterėti „pro rakto skylutę“. Progą virtualiai sudalyvauti kūrybiniame procese suteikia ir foto menininko Romualdo Požerskio sukurtas videoklipas, kuris veikia kaip pilnavertis meno kūrinys.

Parodoje taip pat eksponuojamos MUTOS projekto metu kurtos kūno monotipijos bei drobės, ant kurių menininkas tapė modelių kūnais, D. Manuk ir I. Mrazauskaitės drobės.

„Visi šie kūriniai, ekspozicinė visuma kviečia atsipalaiduoti, į meną žvelgti kaip į profesionalų žaidimą, o į kūną – kaip į natūralią meniškumu pasižyminčią duotybę. Didelis dėmesys skirtas estetiniam faktoriui, kai kurios nuotraukos tarsi kuria naują, mums dar negirdėtą mitologiją apie melsvą girių raganę, molinių rankų globą, dilgėlių laumės viralą... Vyksta magiškos apeigos, kurių tikslas – išlaisvinti kūrybinį pradą iš kompleksų“, – sakė menotyrininkė.

MUTA pasakojo pirmą kartą turėjęs galimybę prisiliesti prie „didžiojo meistro kūrinio“, tapyti ant jo ir su juo. Jis sakė visiškai ir besąlygiškai palikęs save likimo ir kūrybos eigai. „Pajausti dabarties dvelksmą ir išlaikyti iki paskutinės akimirkos. Spalvos ar jų padėtis ir būdas, kaip jos atsidurs ant modelio kūno, buvo meninio proceso diktatas. Vienu metu tapyba ant kūno tapo lyg perfomansu, lyg teatru, lyg apmastymų eiga. Pradėjau dalinti roles modeliams. Vieni jų tapo drobėmis, kiti – spalvų potėpiu, ką tik atskilusiu nuo teptuko“, – prisiminė menininkas.

I. Noir Mrazauskaitė pasakojo, kad idėja tapyti ant kūno kilo po akto tapybos plenero. „Mėginti atskleisti žmogaus esybę dvimatėje medijoje, vaizduojant vien tik kūną, buvo įdomus iššūkis. Drobėje kūną galima interpretuoti: papildyti detalėmis, papuošti vaizdiniais, atskleidžiančiais tapomą asmenį. Tuomet pagalvojau, kaip atrodytų, jei ištapyčiau patį žmogų, papildydama jį patį detalėmis ir vaizdiniais, – atskleisčiau jį patį ant jo paties. Ar ant jo kūno tai tiktų? O jeigu pabandžius atvirkščiai – išardyti jo kūną aptapymu ir, pavyzdžiui, sulieti su aplinka, o gal atskleisti tik vieną jo asmenybės aspektą? O jeigu aptapytas žmogus pats pasikeis, pakis jo asmenybė, jis taps aktoriumi, o gal net meno kūriniu, nepaisant dažų sluoksnio? Minčių buvo tiek daug ir tiek, regis, atsivėrė galimybių, kad kilo noras imti ir išbandyti“, – kalbėjo ji.

D. Manuk sakė turėjusi vieną piešinių idėją – atspausti kūną, o pats procesas vyko kaip eksperimentas. „Ieškota ne grožio ar „piešinio“, bet tikro kūno žymės, kuris būtų gyvas, tikras, natūralus, pajaučiamas žiūrovo“, – pasakojo ji.

Nuotraukose užfiksuotas atletiškas rožinis vyro kūnas – taip pat D. Manuk sumanymas. Anot jos, ryškus rožinis kūnas tik iš pirmo žvilgsnio dirgino akį ir konfliktavo su gamta. „Tačiau gamta yra gamta – joje daug išdaigų ir spalvų. Galų gale tas kūnas patampa žiedu“, – sakė menininkė.

Tuo tarpu kūrybinius eksperimentus filmavęs R. Požerskis pasakojo, kad stebėdamas dailininko ir mūzų magišką šokį „sekundės dalį pakliuvo į pirmapradės gamtos aistros viesulą.“ Anot jo, kūno menas tarytum aidas, primenantis prieš tūkstančius metų vykusius šamanų, aborigenų paslaptingus ritualus. „Kūno tapyba – tai miksas šokiravimo, džiaugsmo emocijų ir magnetinės traukos“, – sakė fotomenininkas.

Fotografuoti tapybos ant kūno procesą, kaip prisiminė S. Kreišmonas, buvo ir labai smagus, ir sudėtingas darbas. „Du dailininkai ir trys modeliai dirbo savo darbą lyg manęs nebūtų. Momentais apimdavo jausmas, kad daug ką praleidžiu, nespėju – taip greitai keitėsi fiksuojami vaizdai“, – pasakojo jis.

Visus menininkų įspūdžius parodos metu bus galima perskaityti trumpuose interviu, kuriuos parengė menotyrininkė A. Mikuckyte-Mateikienė.

Jos pastebėjimu, šios kūno meno, fotografijų ir video parodos pavadinime neatsitiktinai suskamba aliuzija į Antikos mitologiją. Būtent šioje didingoje praeities kultūroje nuogas kūnas nebuvo tabu, gėda, taip pat nesisiejo su erotika.

Skirtingu laikotarpiu nuogo kūno potekstės keitėsi. Pavyzdžiui, XX a. II pusėje nuogas kūnas mene nebuvo pageidaujamas – diegta sovietinė dorovė ir moralė, ugdytas padorus sovietinis pilietis. Modernistai per nuogą kūną dažnai išreikšdavo diktatūros prispausto piliečio pažeidžiamumą. Postmodernus menas nuogą kūną „nuvainikuoja“ ir jį naudoja kaip socialinių, sociopolitinių, kultūrinių aktualijų nagrinėjimo teritoriją.

Tačiau šia paroda, kaip sakė menotyrininkė, nesiekiama padaryti politinio pareiškimo, nesiekiama ir romantizuoti nuogo kūno. Čia, anot jos, vaizdais prabylama apie atsakingą laisvę.

Paroda nemokama, ji vyks iki 2018 metų gruodžio 22 dienos.