Krzysztofas Zanussi: „Didelis menas reikalauja kilniaširdiškumo“
Ne­se­niai Lie­tu­vo­je lan­kė­si vie­nas žy­miau­sių pa­sau­ly­je len­kų ki­no meis­trų – re­ži­sie­rius, ak­to­rius, pro­diu­se­ris Krzysz­to­fas Za­nus­si. Mū­sų ša­ly­je gar­su­sis kū­rė­jas sve­čiuo­ja­si ne pir­mą kar­tą, ta­čiau šį­kart jo vieš­na­gė Vil­niu­je bu­vo su­si­ju­si ne tiek su jo pa­ties ku­ria­mais fil­mais, kiek su pe­da­go­gi­ne veik­la – Lie­tu­vos mu­zi­kos ir tea­tro aka­de­mi­jo­je K. Za­nus­si ve­dė meis­triš­ku­mo kur­sus jau­nie­siems ki­no re­ži­sie­riams ir ak­to­riams.

Radijo laidoje „Avanscena“ muzikologė Beata Leščinska su svečiu iš Lenkijos kalbėjosi apie tai, kas yra kino menas ir kaip reikėtų jo mokyti, ką jis galvoja apie mūsų jaunimą, ir apskritai – kaip žaidžiamas kinas. O taip pat apie tai, kad egoizmas mene neapsimoka.

– Jau esate buvęs Lietuvoje, tačiau pirmą kartą vedėte meistriškumo pamokas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokie jūsų įspūdžiai?

– Esu svečias, todėl jaučiuosi įsipareigojęs sverti žodžius. Manau, kad meno, ypač kino ir audovizualinių menų studijos visame pasaulyje šiuo metu yra ties tam tikro lūžio riba. Audiovizualinė komunikacija patyrė visišką demokratizaciją. Kiekvienas gali mobiliuoju telefonu susukti filmą ir rezultatas atrodo pakankamai panašus į tą, kurį matome ekranuose, internete, net kino salėse. Dėl to dabar labai sunku mokyti, nes visi iš esmės visi jau viską „moka“. O kita vertus, labai sunku išgryninti dalykus, kurie leis žmogui su kamera parodyti tai, ko kitas telefonu neparodys. Tai – ne technikos, o kontakto su žmonėmis mezgimo klausimas.

Kuo tas kontaktas turi remtis? Turite stiprius akademinius saitus, kas, žinoma, yra naudinga, bet kartu tai – ir didelis apsunkinimas. Pastebiu, kad studentai mąsto visai kito – akademinio pasaulio kategorijomis. Jiems rūpi diplomai ir laipsniai. O kas iš tų diplomų? Juk niekas neklaus režisieriaus, ar jis turi magistro laipsnį. Koncertų klausytojams nerūpi, ar dirigentas yra profesorius, ar tik magistras. Dabartiniais laikais nuostata, su kuria menų srities studentas turi mokytis pirmiausia pats, yra artimesnė amato perėmimo principui, kai meistras moko pameistrį. Tai visiškai kitoks pasaulis. Pastebėjau, kad jūsų jaunimas turbūt ne iki galo šitai įsisąmonina, o jiems verta tai suvokti, kad tuščiai negaištų laiko.

– Tačiau Jūs pats esate profesorius, dėstote Lenkijoje.

– Dėstau įvairiose mokyklose, tačiau ne kiną ir ne menų akademijose, o bendresnes disciplinas universitete psichologams, diplomatams ir panašiai. Matau, kad visas aukštasis mokslas patiria tam tikrą pokytį, o meno studijos – ypatingai. Reikia būti labai atviram tiems pokyčiams, labai lanksčiam, ir suprasti, kad mokykla turi individualiai taikytis prie kiekvieno studento. Tik studentų yra per daug, o daryti selekciją yra nepaprastai sunku, nes nėra aišku, kokie kriterijai šiuo metu yra svarbiausi. Taigi, kinas, menai nėra lengvos sritys, čia labai daug neužtikrintumo.

– O ką Jūs pasakytumėte jaunam žmogui, svajojančiam dirbti kine – būti aktoriumi, režisieriumi, scenaristu? Su kokia nuostata jis turėtų žengti į šią sritį?

– Pirmiausia – mokykis pats, mokykla tavęs nieko neišmokys, nesitikėk to. Bet bijau, kad studentai to nesupranta. Jie galvoja, kad mokykla jiems kažką garantuoja. Tačiau ji negarantuoja nieko. Reikia priimti didelę asmeninę atsakomybę ir pasakyti sau, kad aš pats atsakau už savo mokymąsi. Mokykla suteikia prieigą prie daugelio dalykų, ir visa palaima yra tai, kad jos dėka galima patekti į muzikos pamokas, susitikti su dailininku tapymo procese, galima pamatyti, kaip atrodo teatro „virtuvė“, tapti jos dalimi. Bet visa tai vyksta studento iniciatyva. Jei jis pats to nesieks, tai niekada ir neišmoks.

– Ar iki šiol ką nors žinojote apie Lietuvos kiną?

– Pažįstu Lietuvos kiną nuo tarybinių laikų. Nepaisant amžiaus skirtumo, bičiuliavomės su Vytautu Žalakevičiumi, buvome gana artimi draugai su Almantu Grikevičiumi – jis net buvo atvykęs į Lenkiją filmuoti savo „Herkaus Manto“. Be to, turiu ryšių su abiem didžiaisiais jūsų kino festivaliais. Anksčiau gal daugiau bendradarbiavau su „Scanorama“, bet dabar širdžiai artimesnis „Kino pavasaris“, kurio kvietimu jau ne kartą buvau atvykęs. Turėjau progų susitikti su publika tokiu mastu, kokio šiaip negalėčiau pasiekti, nes kino auditorija Lietuvoje nėra didelė.

– Taigi, šiek tiek pažįstate mūsų kiną, režisierius ir turbūt matėte kūrybinių dirbtuvių rezultatus, studentų darbus.

– Aš juos lyginu su panašių mokyklų darbais kituose kraštuose. Tai, ką čia pamačiau, man nepadarė ypatingo įspūdžio – pirmiausia dėl to, kad nepajutau, jog dalyviai labai veržtųsi kurti. Tai gana neraminantis signalas. Jie labai mielai kalba, bet ne taip mielai filmuoja. Tai nėra gerai – užuot kūrę, jie norėtų komentuoti. Tokį turėčiau pirmą priekaištą. Na, keletas jų kai ką padarė, tačiau aš esu pratęs, kad, pavyzdžiui, Maskvoje, aukštuosiuose režisierių ir scenaristų kursuose, per savaitę susukama šešiasdešimt etiudų. Taip visi veržiasi kurti, parodyti savo darbus, stoti į konkurencinę kovą. Čia nepajutau tokio reflekso, vadinasi, jie nėra teisingai orientuoti. Jie nežino, kaip yra žaidžiama šioje profesijoje, kas tai apskritai per žaidimas, ir mane tai neramina. Nors buvo pateikti kokie šeši darbai, jų turi būti kur kas daugiau, turi matytis didesnis troškimas dalyvauti. O studentai yra atsitraukę, pasyvūs, tai reiškia, kad čia dar tvyro tokia truputį tarybinė tradicija. Pasigedau drąsos.

– Tad ar pastebite bruožų, išskiriančių lietuvių kiną arba mūsų kino jaunimą kitų kraštų kontekste?

– Sunku daryti apibendrinimus, nes susiduriu tik nedidele saujele. Bet yra tam tikri charakteringi lietuviškumo bruožai, kurie juk jau nuo seno aprašyti literatūroje. Tad greičiausiai juos pirmiausia ir atpažįstu, tikėdamasis žmonėse atrasti lietuviško rezervuotumo ir tyleniškumo. Bet tai – bendri šiaurietiški bruožai. Ir tuo lietuviai labai skiriasi nuo Karūnos, kaip nuo seno vadiname Lenkiją, gyventojų. Kita vertus, mūsų istorija ir jautrumas panašūs. Prodiusuodamas Kristijono Vildžiūno filmą „Kai apkabinsiu tave“, kurį dabar, beje, transliavimui įsigijo Lenkijos televizija, buvau labai laimingas, radęs su autoriumi ir prodiuseriu daug sąlyčio taškų. Todėl tarp mano naujausio filmo „Eteris“ koprodiuserių yra ir Lietuva. Mes labai panašiai mąstome apie kiną. Bet yra tam tikras temperamentų skirtumas ir tai, kuo bandau įtikinti visus studentus – kad mąstytų globaliai, o veiktų lokaliai. Pasakokite istorijas iš savo giliausios provincijos, bet taip, kad jos sudomintų visą pasaulį, kad jos taptų atsivėrimu pasauliui, kad būtų suvokta, jog gyvename ne, tarkim, gūdžiuose Žemaitijos miškuose, bet globaliame pasaulyje ir kad savo žinutę turime adresuoti labai plačiai auditorijai. Turime mokėti savo istoriją papasakoti taip, kad ji sudomintų visus.

– Savo paskaitoje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje taip pat sakėte, kad greta profesinių savybių kine taip pat labai svarbus paprastas žmogiškas solidarumas, kad egoizmas neapsimoka.

– Menininkai turi natūralų polinkį į egoizmą, egocentrizmą, bet turi su tuo kovoti. Paradoksas – didelis menas reikalauja kilniaširdiškumo. Reikia daugiau duoti, nei imti. Ir tai reikia sakyti jaunimui – kad kada nors jie prisimintų šiuos žodžius kaip svarbų dalyką.

– Atsisveikindamas mūsų studentams palinkėjote laimėti „Oskarą“, bet pridūrėte, kad mums, europiečiams, Holivudas nėra toks jau svarbus. O kaip pats jaučiatės jo klausimu?

– Esu europietis. Sukūriau vieną filmą Amerikoje, dar vieną mano filmą amerikiečiai koprodiusavo, taigi turiu tam tikrą supratimą apie jų kiną. Tačiau nejaučiu „Amerikos komplekso“. Pripažįstu Amerikos kino galią masinėje kultūroje, jie sugeba mąstyti globaliai. Tačiau jie niekada nepasiekia tokių subtilumo viršūnių, kokias rasime Europos kine – Fellinio, Tarkovskio, Truffaut, Visconti, Bergmano filmuose. Tai buvo Europos ir pasaulio kino genijai, kuriems niekas iš amerikiečių neprilygo. Tokių gilių ir subtilių dalykų kine anapus Atlanto nesugebėta pasakyti, nors jie irgi turi didžius kūrėjus. Labai vertinu Scorsese. Beje, jis šiuo metu kuria filmus ne Holivude. Jie turi intelektualų ciniką Woody Alleną, nors jo filmai skirti Europos rinkai. Taigi, šie du kontinentai konkuruoja ir įdomu stebėti, kieno pusėje persvara. Masinį žiūrovą, be abejo, valdo Holivudas, bet rafinuotas žiūrovas, tas, kuris stumia pasaulį į priekį, greičiausiai teikia pirmenybę Europai.

– Esate ne tik režisierius, bet ir prodiuseris, gerai pažįstate kino industrijos dėsnius. Kaip manote, ar turi šansų jaunas, tiesiog talentingas žmogus iš Lietuvos prasimušti į „didįjį kiną“?

– Žinoma, tai gali pavykti kiekvienam žmogui, kad ir iš giliausios provincijos, tik reikia mąstyti globaliai ir ieškoti rezonanso pasaulinėje skalėje. Svarbu nepasiduoti siauram mąstymui, nes jis užmuša visus šansus.

– Matyt, reikia ir ieškoti kontaktų?

– Be abejo, jų reikia ieškoti – važinėti, pažindintis su žmonėmis, šiek tiek juos suprasti. Tačiau pasakoti savo istorijas, ir daryti tai taip, kad jos sudomintų ir kitus.

Parengė Diana Gancevskaitė

Visą muzikologės Beatos Leščinskos pokalbį su Krzysztofu Zanussi galite išgirsti ČIA